2008-08-10

Agnietės Garmienės kūryba(7)

Rubrikose: Skaitytojų kūryba  Žymos: Poezija

Ilgesys

 

Kaip ilgiuos, kaip ilgiuos saulės vasaros pievoj,

 

kaip ilgiuosi namų ir brangiųjų tėvų,

 

šitaip greitai toli bėga manosios dienos

 

išrašydamos žodžius slapčiausių svajų.

 

 

 

Mano mintys tai veidrodis mylinčios sielos

 

susikūrusios grožį savųjų dievų,

 

o troškimai didžiausi ir pergalės mielos

 

išsipildo tiktai su pagalba savų.

 

 

 

Mano jėgos yra atšvaitai mėnesienoj,

 

žydi pilnos stiprybės ir norų tyrų.

 

kaip ilgiuos, kaip ilgiuos saulės vasaros pievoj,

 

kaip ilgiuosi namų ir brangiųjų tėvų.

 

 

 

 

 

Kas tai?

 

 

 

Balta diena…gal tai žiema,

 

gal nuotaika balta, balta,

 

gal snaigė tirpstanti delne

 

spindės pavirtusi žvaigžde..

 

 

 

Balta daina riedės žeme,

 

gal tai pradžia, gal pabaiga…

 

kaip žodis skęstantis laike

 

sustings sušalusiam lede.

 

 

 

Balta svaja… tiktai svaja…

 

gal tai tik šypsena mana…

 

baltoj dienoj gal tai žiema

 

su nuotaika visai balta.

 

 

 

 

 

Laiko ratas

 

 

 

Ruduo. Jau gelsta paskutinis klevo lapas

 

ir ant laukų jau greit nukris pirma šarma,

 

apsnigę medžiai lenksis ir sakys man labas,

 

sunkios darbų dienos ateis vėl pabaiga.

 

 

 

Ir taip kas dieną suksis mano ratas,

 

nuo saulėtų žiemos dienų apsunks galva.

 

Pro šąlančius medžius prabėgs tik sapnas

 

nudažantis naujas dienas blankia spalva.

 

 

 

Ateis pavasaris ir nuostabus jo kvapas

 

tvyros ore tarsi marga kregždžių daina,

 

mano gyvenimas lyg nesibaigiantis paradas

 

žygiuos tolyn su vasaros įkaitinta svaja.

 

 

 

 

 

Iš nuotraukų

 

 

 

Iš tų nuotraukų gelsvo šešėlio

 

ir iš šypsenos mano veide

 

širdys mūsų svaja susilieja,

 

ištirpdydamos snaigę delne.

 

 

 

Iš datos ant neišsiųsto laiško,

 

iš raudos mūs širdies plakime,

 

iš geltono ištirpusio vaško

 

atpažįsti mane ir save.

 

 

 

Daug svajonių – tikrų ir be melo

 

mes iš nuotraukų galim sudėt,

 

kad nei laimės, nei meilės be galo

 

neišgrįstų bet kas pavydėt.

 

 

 

 

 

Karaliaus puota

 

 

 

Ir aš mačiau, ir aš buvau, ir aš dalyvavau…

 

…kada karalius iš medžioklės su grobiu sugrįžo, aš mačiau!

 

…kad bus puota tada, kada kvapus skaniausius aš užuodžiau..

 

Skatiko gatvėje paprašę elgetos, ir tie net vaišių gavo!

 

– – tai aš daviau!

 

Tada visi lengvai puotavom ir vyną gerąjį ragavom,

 

visi laimingi buvo, nors niekas nedėkojo …

 

tik valgėm, gėrėm ir apie saldumynus rojaus

 

– mes svajojom!

 

Tik, kad karalius – aš esu, to niekas nežinojo…

 

Kai nuskurdau ir elgeta skatiko prašanti tapau..

 

nebepažino jie manęs!

 

Tada ir nusisuko fortūna, užlauždama rankas…

 

Išvertę mano baltas, paskutines kišenes

 

jie šaukia: duokit man! Dar man!

 

– – tiktai ne dėl manęs..

 

 

 

 

 

Kelionė

 

 

 

Galbūt neskubės, o gal ir nespės

 

sudužti banga vėl į krantą,

 

su sulės žara mane išlydės

 

pakilti į skrydį dar kartą.

 

 

 

Už jūrų trijų, kalnų devynių

 

sugroti einu savo arfa,

 

gaudimas gausybės jos stygų stiprių

 

parskris čia ir vėl iki kranto.

 

 

 

Ten saulė mirgės ir auksu žibės,

 

ten vėjas dainuos mano vardą.

 

labiau negu čia ten nieks nemylės

 

tik gal dažniau kilstelės kardą.

 

 

 

Sulaukę žinių nuo krantų tolimų

 

tėvai vis dažniau veidą braukia.

 

Žmogų daro stipriu šiluma artimų

 

ir žinia, kad kažkas jo dar laukia.

 

 

 

Lygiai taip palydės ir širdis suvirpės,

 

bangos muš dar smarkiau į pakrantę,

 

pasitikęs saulėlydis veidą nušvies

 

patikėti, pakilti, gyventi.

 

 

 

 

 

Šekspyras – Meilė

 

 

 

Gražiai pasakė kažkada Šekspyras,

 

šis žodis buvo ištartas švelnus ir tyras:

 

jei sukasi nuo meilės tau galva,

 

tai sukis tu greičiau su ja.

 

 

 

Šekspyro strofose suspindi lyra,

 

suspindi meilė ir jos grožis tyra.

 

galinga meilė buvo jų svaja,

 

nes priešai – amžini, jie žemėje –šalia.

 

 

 

Laimingi nors akimirką, kaip vėjas

 

jie buvo kai į aukštį rūmų rėmės,

 

nors laimingiausi buvo tik kape,

 

nes meilė liko jų rami ir amžina.

 

 

 

Moralas toks Šekspyro posmų,

 

kad ne visi geri, kas galvą glosto,

 

mylėti reikia nors ir sukasi galva,

 

nes sienų begalinių šioj žemėje nėra.

 

 

 

 

Tu ateini kai man sunku

 

 

 

Tu ateini kai man sunku…

 

Kai akys drėksta saulei kylant.

 

Tu ateini -aš atrandu,

 

Save sapne, mėnuliui dylant.

 

 

 

Kai tu šalia būnu saugi.

 

Jaučiu tave, jaučiuosi drąsiai.

 

O gal žavingai? Tu tyli?

 

Tai gal tikrai mane myli?

 

 

 

Aš vakar laukiau tavo balso

 

Ir šiandien laukiau- ar žinai?

 

Mačiau tave – mes šokom valsą

 

Bet tik sapne, deja, deja…

 

 

 

Ateik dažniau manes svaiginti,

 

Sutik dažniau mane sapne.

 

Atbėki vėl paliesk ir apkabinki…

 

Aš trokštu kaip gėlė sausumoje…

 

 

 

 

 

Kai man sunku

 

 

 

Kai man sunku – skubu pas savo mūzą,

 

Ji man viena kuriai galiu rašyt.

 

Atrodo laišką kaip paštu nusiųsčiau,

 

Ji gali ir paguost ir išklausyt.

 

 

 

Į savo laiškus daugtaškiais baigtus,

 

Aš jau seniai negaunu jokio atsako…

 

Taip gal geriau –laukimas meilę atsveria

 

Skaičuodamas prabėgusius ilgus metus.

 

 

 

Kai eilės liejasi minties upeliais,

 

O rankoje jaučiu lemties pirštus.

 

Jie tarsi smaugia manajį paukštelį

 

Užversdami eileraščio lapus.

 

 

 

Grįžtu ir vėl prie seno atminimų lapo,

 

Širdy jauku, bet virpa kaip šakelės rankos.

 

Norėčiau, kad išliktų eilės džiaugsmo tako,

 

Nors dundesys širdy taip smarkiai trankos.

 

 

 

 

 

Vakarykštis lietus

 

 

 

Gatvės šlapios, pilkos ir tuščios.

 

Tyliai vaikšto paniuręs ruduo.

 

Mano rankos nuo vėjų jau šiurkščios,

 

O širdy ilgesingas akmuo.

 

 

 

Lyja lietūs lyg ašaros krenta,

 

Stoviu aš vėl šaltam lietuje.

 

Savo ašarų rodyt neverta,

 

Jos išnyks pilkame danguje…

 

 

 

Aš norėčiau šią naktį kaip vaikas,

 

Bėgt basom per balas ir žoles.

 

Ir pamiršti kad bėgantis laikas,

 

Dovanos tik kelias minutes.

 

 

 

Siaučia vėjas- artėja ruduo,

 

Pasikaustęs lietum ir žaibais.

 

Mano širdį vis spaudžia akmuo,

 

Kuris dings su pirmaisiais žiedais.

 

 

 

 

Tu – mano laimė

 

 

 

Tu įžengei į mano vienišus jausmus,

 

Atnešdamas man meilę kaip gėlelę

 

Padovanosiu tau visus gražius sapnus,

 

Padovanosiu tau savos širdies dalelę.

 

 

 

Tau rytą dovanosiu ir spindulius skaisčius,

 

Kad pėdos neatvėstų dovanosiu kelią.

 

Į mano širdį įmano paprastus jausmus

 

Tu atnešei šviesos ir ilgesio ugnelę.

 

 

 

Nepaskubėk išeiti, suskaičiuokim troškimus,

 

Sukurkim savo rankomis svajonių žemę.

 

Kartu patirkim ir džiaugmus ir sunkumus,

 

Pasidalinkime gyvenimo skirta mums laime.

 

 

 

 

 

Kad ir kas tu…

 

 

 

Niekada aš nemaniau, kad tu ateisi,

 

Toks saldus ir kaitinantis man akis.

 

netikėjau- išdavimas mano tikras kraitis

 

Aš su juo einu netekusi sparnų.

 

 

 

Kas sulaužė mano žalią meilės medį,

 

Ar tai tu atėjęs tamsią naktį iš dausų.

 

Angele tu sarge, gęstančiosios žvakės,

 

Pasakyk ar aš kančioj gyventi dar galiu.

 

 

 

Ko vertei mane su saule keltis,

 

Pasakyt, kad aš beprotiškai ir amžinai myliu.

 

Ak tu, išdavime, pasakyk man savo kaina,

 

Aš tave nupirksiu ir be pinigų.

 

 

Gal tai sapnas…

 

 

 

Šiąnakt sapnavau nuostabų sapną

 

Sapną iš svajonių ir pasakų šalies

 

Pabudusi aš negalėjau patikėti

 

Ar tai buvo sapnas ar buvai šalia išties

 

 

 

Bijau, gal pirmą kartą tau sakysiu,

 

Bijau mylėti ir svajot apie tave

 

Tu vienas tik žinai šią tiesą,

 

Tu vienas tik žinai kas mano širdyje.

 

 

 

Dar šiandien aš jaučiu tuos kaitinančius delnus

 

Kuriais lietei mane sapne

 

Ir lūpas tas jaučiu kur vakar

 

Bučiavo jos mane sapne… o gal ir ne…

 

 

 

 

Laikiau tavo ranką savajam delne

 

 

 

Laikiau tavo ranką savajam delne,

 

Slėpiau tavo meilę giliai širdyje.

 

Verkiau kai tu tolai, džiaugiaus kai grįžai,

 

O tau viso šito yra per mažai.

 

 

 

Tu išdavei meilę pirmiems spinduliams,

 

Pasmerkdamas širdį vienatvės skausmams.

 

Myliu aš tave, nes esi man brangus,

 

Šviesus ir platus kaip beribis dangus.

 

 

 

Nors ašaros mano riedės ant eilių,

 

Žinau neišgirsiu aš tavo „Myliu“.

 

Tu tolsti kas rytą kaip sapnas gražus,

 

Ta meilė kaip laivas be jūros pražus…

 

 

 

 

Mamytei

 

 

 

Tavo žodis svarbiausias krūtinėj,

 

Tavo balsas kaip ryto dangus.

 

Tu- mamytė, tu- meilės tėvynė,

 

Tavo rūpestis toks man brangus.

 

 

 

Esi strofa eilėraščio posmo,

 

Tu nata iš gražiausios dainos.

 

Tavo rankos saulėtekį glosto,

 

Tu kryželis iš mano maldos.

 

 

 

Tu mamytė nuo mano lopšelio,

 

Tu močiutė anūkų veiduos.

 

Nieks šios meilės pakeisti negali,

 

Kaip ramunės žiedelio laukuos.

 

 

 

 

O Mūza, Mūza, kur tu išėjai?

 

 

 

O Mūza, Mūza, kur tu išėjai?

 

Vingiuotu prieblandos keliu…

 

Mintis visas tu palikai,

 

Juk be tavęs aš negaliu.

 

 

 

Sunku gyvent be lyros posmų

 

Sunku atrodo net kvėpuot.

 

Tik plunksnos šilkas veidą glosto,

 

Vis norisi kažka rimuot.

 

 

 

Sukursiu vėją aš laukuose,

 

Sukursiu saulę danguje,

 

Sukursiu atspindžius languose

 

Ir ašaras sukursiu akyse…

 

 

 

Sugrįžki Mūza, pabūki širdyje,

 

Tave globosiu naktį dieną.

 

Įpinsiu tavo vardą eilėse,

 

Pamils tave skaitydamas nevienas.

 

Atšaukti atsakymą.