Šrifto dydis:
2008-10-28

Marijos Stancikienės kūryba(1)



Rubrikose: Skaitytojų kūryba  Žymos:

Skaitytojų kūryba

Senelei

 

 

Netikėk, senele, veidrodis meluoja,

 

įkyri gegutė megdžiojas kleve,

 

tik viena raukšlelė veidą nuvagojo,

 

smilkiniuos nutirpo rudenio šalna.

 

 

 

švelnūs tavo žodžiai budina kas rytą

 

ir užmigdo nakčiai sapno karaliu,

 

patikėk, senele, nėra žodžio kito

 

kad ištart galėčiau kaip tave myliu.

 

 

 

Tavo akys glosto pumpurą ankstyvą,

 

akių ežerėliai šviečia gerumu,

 

duok, senele, ranką, bėgsim į beržyną

 

prisirinkti pienių iš tavų delnų.

 

 

 

 

Akmeniui

 

 

Neaplenksiu akmens ašaroto –

 

pakeleivio, krantinės minčių,

 

prisiglausiu prie amžino sosto

 

ir į šviesą išeisim abu.

 

 

 

Mes į nerimą dviese keliausim

 

kol apdegins skaudi praeitis,

 

ramų šaltį akmens prisiglausiu,

 

kad atvėstų įkaitus širdis.

 

 

 

Patekės mums mėnulis pražilęs

 

ir apnuogins vienišių širdis,

 

susiglaudę išlauksime tylūs

 

kol rasoj praeitis pasiklys.

 

 

 

Neaplenksiu akmens ašaroto –

 

išdavystės nemoka širdis…

 

jis ramus ir didingas kaip sostas,

 

pakeleivį priglaus, išklausys.

 

 

 

 

Neteisk

 

 

Neteisk manęs, juk tu ir aš tik svečias

 

tarp laiko lanko šūvių ir svajų.

 

Neteisk manęs kada likimo žvakės

 

iš kelio rinks tiesas manų klaidų.

 

 

 

Šiame laike ir tu, ir aš keleiviai –

 

tik trapios smilgos dieviškoj erdvė,

 

neteisk manęs, kad į likimo taurę

 

dalia sudėjo spyglius, ne roožes.

 

 

 

Aš moteris – neteisk manęs likime

 

už slaptą geismą svetimų džiaugsmų,

 

už skrydžio aukštį, nuopolį, kritimą,

 

pavydo ugnį, žeidžiančius žodžius.

 

 

 

Išgirsk prašau… jeigu išlikt negalima

 

tuomet palik bent vardą buvime –

 

aš tik žmogus, išbėgęs į gyvenimą

 

su savo norais, siekiais ir tiesa.

 

 

 

 

Amžinoji gija

 

 

Aš ir žemė –

 

tai mes su Motina,

 

saulė.budino Žemę,

 

mane žadino Motina.

 

 

 

Žemė želmenį kėlė,

 

augino grūdą, sotino,

 

pagarboj ir tikėjime

 

riekė duoną Motina.

 

 

 

Ji gėriu gydė skausmą,

 

mus mažyliais vadino

 

ir vis Dievui dėkojo,

 

kad visus išaugino.

 

 

 

Aš glaudžiuosi prie Žemės –

 

Žemė priglaudė Motiną…

 

koks trumputis gyvenimas…

 

lenkiuosi Žemei ir Motinai.

 

 

 

 

TIK SAPNE

 

 

Languose užsimerks žiburėliai

 

ir ramunėj žiogeliai užmigs,

 

nuaus tamsą blausi mėnesiena,

 

o į sapną vaikystė sugrįš.

 

 

 

 

Vėl rogutėmis pusnį matuoju,

 

žibuokles vėl mamytei renku,

 

vėl iš pienių vainiką vynioju

 

ir avietę į delną dedu.

 

 

 

 

Su tėčiu vėl po girią žingsniuoju,

 

žaliuokes, voveraites renku,

 

vakare savo lėlę linguoju,

 

kad užmigtų po aibės darbų.

 

 

 

 

Languose užsimerks žiburėliai

 

ir ramunėj žiogeliai užmigs,

 

nuaus taką blausi mėnesiena

 

tik vaikystė jau niekad negrįš.

 

 

 

 

Pamirštiems žodžiams

 

 

Pamiršti žodžiai pakeitė veidą,

 

virto rubinais, aukso žiedais,

 

bėga lenktynių valiutų kursais,

 

dienų rutinoj tampa kapais.

 

 

 

Pamiršti žodžiai ašara bėga–

 

laiko rodyklėj tiksi vardais,

 

apsikabina, glosto per miegą,

 

o atsibudus lieka svečiais.

 

 

 

Pamiršti žodžiai žudo artumą,

 

jausmus paverčia kelio vergais,

 

sielą pagrobia, vagia švelnumą,

 

be šilto žodžio mojam kardais.

 

 

 

Apleisti žodžiai ašarom rieda,

 

blunka rubinai, aukso žiedai,

 

pamirštą žodį kažkur girdėtą

 

kartais dar tariam „ačiū“ garsais.

 

 

 

 

Ko verkia mamos

 

 

Atgal į praeitį, į dienų puokštę

 

kai visiškai kitaip dangus kvepėjo,

 

kai vis kopiau į laimės bokštus

 

ir niekinau likimo vėjus,

 

 

 

kai akys vargo nesapnavo

 

ir svaigo skrydžiuose galva,

 

kai pro nelaimę jei ne mano

 

galėjau eit kaip svetima.

 

 

 

Kai tėtis ir mama dejavo:

 

– užaugs dukrelė mūsų greit.

 

tada maniau, kad savo kelią

 

jie nemokėjo lengvai eit,

 

 

 

kai vis pykau, kad kažko trūksta,

 

kad visiems gera, o jiems ne,

 

kai naktimis kažko vis duso

 

pagalvėj verkdama mama,

 

 

 

kad po pirmų gaidžių mama

 

kažko vis triūsdavo kieme –

 

aš vis maniau, kodėl abu

 

nemiega nors ligi pietų.

 

 

 

Kažkur toli prabėgo dienos –

 

vaikystė, nuotaka, pati mama…

 

Dabar žinau kodėl kas naktį

 

pagalvėj slėpės aimana.

 

 

 

 

 

Vis dar skubu

 

 

Diena dienon į „laimės bokštus“

 

tarsi viza į laiką išduota,

 

kažkur skubėta, kurta, trokšta,

 

vienur klasta, kitur ryški šviesa.

 

 

 

Ir vis skubėta, vis neatiduota

 

dar skamba aidas tuščiam perone,

 

kažko neliko, kažkas paaukota,

 

kažkas išmainė kelyje mane.

 

 

 

Vis dar skubu, dar begalybė norų,

 

vis dar tikiu – stotelė ne šita…

 

dar taip anksti, dar žada gerą orą –

 

gal akių saulė nesimerks laike.

 

 

 

Kažko neliko, kažkas paaukota –

 

keistai išblukusi gyvenimo viza…

 

einu tolyn per baltą vyšnių sodą,

 

einu klausyt jaunystės aido perone.

 

 

 

 

 

Nereikia daug

 

 

Man nereikia nuostabių gėlių…

 

man užtenka gelsvo pienės žiedo,

 

kad galėčiau kai labai sunku

 

minkštam lauko žiedui išsilieti.

 

 

 

Niekad nemačiau blogų žmonių –

 

jie visi savos šviesos turėjo,

 

jeigu net nepašaukė vardu –

 

tai bent tuo pačiu keliu praėjo.

 

 

 

Man nereikia nuostabių gėlių,

 

nes brangiausia tai, kad susitikom,

 

kad kartu mums gera ir jauku

 

kol dar vartome likimo knygą.

 

 

 

 

 

Ko palinkėti

 

 

Imk drąsos iš karžygio delnų,

 

motiniškos meilės pasisemk,

 

nepaklysk tarp netikrų draugų

 

ir malda nuo melo prisidenk.

 

 

 

Imk tiesos iš amžių patirties,

 

imk ramybės iš nakties tylos,

 

niekad skausmas sielos nepalies

 

jei užteksi žmogiškos šviesos.

 

 

 

Nešk visiems tikėjimo šviesos,

 

lai į žemė nebedrįs sugrįžti

 

pyktis, skausmas…o vardan tiesos

 

pasistenk tarp melo nepaklysti.

 

 

 

 

 

UŽ JUS

 

 

Keliu taurę už tuos kas sugrįžta

 

ir už tuos, kurie laukia manęs,

 

keliu taurę už žodžio jaunystę

 

ir už laisvas, gražias svajones.

 

 

 

Keliu taurę už tai, kad dar esam

 

ir, kad būsim tokie visuomet,

 

už beribę ir žmogišką drąsą

 

kuri ves per laimingas dienas.

 

 

 

Tad prisėskime mano vienminčiai,

 

prisipilkim vienybės taures

 

ir gyvenkim, kas rytą pakilkim

 

kurt ir puošti savąsias dienas.

 

 

 

 

Nenoriu busti

 

 

Dar neatmerk akių, sapnų karaliau,

 

dar leisk pabūt su laimės karūna,

 

dar taip trumpai turėjau kario valią,

 

nes atsibudus bus nauja sena diena.

 

 

 

Dar leisk pabūti tavo karalystėje,

 

toliau nuo pykčio, melo ir klaidų,

 

nuo pragaišties, vilionių, klystkelių

 

dar sapno auros neatimki iš akių.

 

 

 

Dar neatmerk akių, nakties karaliau,

 

leisk pasapnuoti, būt stipria, drąsia,

 

o prasibudus, tegul mano nerimas

 

ištirps snaige, pavirs rūkų skraiste.

 

 

 

 

Marija Stancikienė – Laukimas

 

 

Sužaliuos horizonte beržynai,

 

grįžę paukščiai padangę matuos,

 

o lange lauks šešėlis pražilęs

 

ir kantri akių saulė mamos.

 

 

 

Ji laisva kaip pavasario vėjas

 

tuoj pravers duris dukra vėl,

 

pasiklys jos vaikystės alėjoj

 

ir užmigt bus sunku kažkodėl.

 

 

 

Keisis spalvos gyvenimo vingiuos,

 

o lange lauks šešėlis brangus,

 

nepamiršk, kad tavęs pasiilgo,

 

kad tu mamai – šviesa ir dangus.

 

 

 

 

Nauji Metai

 

 

Vėl švenčiausia Kūčių vakarienė,

 

Nauji Metai – rodyklė laike

 

pasitiks nelauktai ir kasdieną

 

mums primins, kad pakito data.

 

 

 

Nauji Metai paženklins kelionę,

 

duos ir ims netikėtai, ramiai

 

gal nedaug, nors mažutę svajonę,

 

kad rytoj bus be galo gerai.

 

 

 

Nauji Metai – rutinos stebuklai

 

kai prieš veidrodį pats sau tari:

 

visko būna ir viskas praeina,

 

tik svarbiausia – išlikim geri.

 

 

 

 

IR SAU, IR…….

 

 

Supuvęs prie gyvatvorės dagys,

 

iškentęs kaitrą, šaltį, audrą, lietų,

 

įsirausė po pamatais piktas šaknis,

 

kad šeimininkams smigtelti galėtų.

 

 

 

Kai saulė kepino – dagys lapojo,

 

kai plovė lietūs – lapais dengės:

 

– kad tik šaknis nepūtų – sau galvojo,

 

kad neišnyktų mano pykčio gentys.

 

 

 

Pradėjo pamatai, stogai „važiuoti“,

 

pradėjo veistis kiemuose gyvatės,

 

pats likęs „ padaru“ ėmiau galvoti:

 

– dar tokio pragaro nematė mano akys.

 

 

 

Iškrėsim kiemą, rasim pykčių šaknį,

 

išversim „tvorą“, remiančią dagius –

 

gyvenant žemėj prabanga netekti

 

švenčiausio credo – aš esu žmogus!

 

 

 

 

KOL TIKIU

 

 

Iš suvokimo, iš būties,

 

iš laiko, kelio ir darbų,

 

iš viso to kuo aš su

 

ir kuo jau būti negaliu,

 

 

 

iš savo skausmo ir vilties,

 

iš džiaugsmo ašarų švarių,

 

iš sugrįžimų, netekties

 

imu kas liko, kiek turiu…

 

 

 

ir dar einu artyn šviesos

 

juk dar ne viską gražinau,

 

dar šitiek paimta skolon –

 

ar atiduosiu – nežinau…

 

 

 

Dar norų daug ir daug svajų,

 

dar nevisi darbai baigti

 

o grįžt atgal nebegaliu –

 

atleiskite – kas palikti.

 

 

 

Rytojun ves sava žvaigždė

 

maldos šviesa širdyj sudėta,

 

mana dalia – mana sakmė

 

kelionės dulkėmis nusėta.

 

 

ŽODŽIAI

 

 

Žodis po žodžio, žodis po žodžio

 

apsižodžiuojam kaip kovose,

 

statome pilį byrančio smėlio,

 

būnam karaliais…tik sapnuose.

 

 

 

Žodis pagydo, žodis kankina,

 

žodžio vertybė meilės posme,

 

nesusimastę žodį naikinam,

 

o nusivylę mirštam dvasia.

 

 

 

Laikas uždaro balsą, bet žodis

 

lieka keliauti atminimu,

 

jei jis teisingas – nepasiklysta,

 

jeigu protingas – tampa keliu.

 

 

 

AR ŽINAI

 

 

Stovi taurės negertos ant apskrito stalo,

 

o laukimo ugnyj kenčia siela mana,

 

ar žinai kaip graudu, kad likimas melavo,

 

nes tylos per mažai ir audrų ne gana.

 

 

 

Gal ne taip pastačiau mūsų pasakų pilį –

 

man vienai per sunku, o abiems nevalia,

 

lyg drugelis tamsoj mintys klysta į tylą,

 

sukryžiuoti jausmai išsiduos raudoje.

 

 

 

Akys drėks, bet tylės, kad širdis neišduotų

 

ir suduš lyg taurė mudviems meilė skirta.

 

Aš kasnakt sapnuose viva kranto godosiu,

 

gal sugrįš mūsų laimės nuskendę laivai.

 

 

 

Kodėl?

 

 

Žarstau beprasmių akimirkų laiką,

 

degu ugnimi nuo spalvotų melų,

 

stoviu ant liepto – kryžkelės baubo,

 

žengsiu – pražūsiu, grįžt per vėlu.

 

 

 

Liko padangė gimtinės toliuose,

 

senos trobelės su vargo langais,

 

žemėn prasmegti, išnykti norisi

 

kai tuščios dienos ūžia vargais.

 

 

 

Liko tik žodžiai klastingo aidėjimo

 

ir melo jūros su keršto krantais,

 

talžo ir stumdo permainų vėjai,

 

įniršio puotos kyla vaidais.

 

 

 

Žemė pavargo, skandina, degina,

 

rodo, kaip nykstam tarp savo klaidų,

 

kaip pasimiršti, užgniaužti nerimą,

 

kai siela pavirsta vilko vaiku.

 

 

Klasta

 

 

Supuvęs prie gyvatvorės dagys

 

iškentęs kaitrą, šaltį, audrą, lietų

 

įsirausė po pamatais piktas šaknis,

 

kad šeimininkui smigtelti galėtų

 

 

 

kai saulė kepino – dagys lapojo,

 

kai plovė lietūs – lapais dengės:

 

– kad tik šaknis nepūtų – sau galvojo,

 

kad neišnyktų mano pykčio gentys.

 

 

 

Pradėjo pamatai, stogai „važiuoti“,

 

pradėjo veistis kiemuose gyvatės,

 

pats likęs „ padaru“ ėmiau galvoti:

 

– dar tokio pragaro nematę mano akys.

 

 

 

Iškrėsiu kiemą, rasiu pykčių šaknį,

 

išversiu „tvorą“, remiančią dagius –

 

gyvenant žemėj prabanga netekti

 

švenčiausio credo – aš esu žmogus!

 

 

 

 

TĖVYNĖ

 

 

Čia mano žemė, obelys pražydę,

 

čia mano jūra šiaušianti bangas,

 

čia žalios lankos, putinai prisirpę

 

ir klaidžios girios protėvių takais.

 

 

 

Siela numirtų be Tėvynės grožio,

 

be lietaus ašarų, pavasario svaigaus,

 

be vasaros kaitros, auksinių rožių,

 

be rudens tango, šokančio klevais.

 

 

 

Čia mano žemė ir viena Tėvynė,

 

čia visos datos – mano laiko natos,

 

nors praeityj kažkur alegro išsitrynė –

 

širdis išsaugojo savos kilmės kantatą.

 

 

 

Čia mano žemė, mano turtų kalvė,

 

čia viskas kam šioj žemėje esu,

 

gyventi, kurti man garbė ir laimė

 

ir amžinybėj likti Lietuvos vaiku.

 

 

 

 

Tai būti ar nebūti?

 

 

Tai būti ar nebūti? Koks klausimas opus…

 

prisėskime prie kelio, nutarkime perpus

 

ir apsisprendę klauskim: ar būti, ar nebūti,

 

ar mes Marijos žemėj gyvenam nors truputį?

 

 

 

Tai būti ar nebūti? Kam rūpi mūsų sielos,

 

ar reikalingi žmonės, ar šitoj žemėj niekas,

 

kam bus nauda išnykus iš pažadų planetos

 

keliauti šunų lodyt? Ar mums neliko vietos?

 

 

 

Tai būti ar nebūti…tik klausimas beprasmis

 

neturime mes teisės pabėgt, apvilt, nekęsti,

 

mylėkime gerumą, vaidus, pykčius pamirškim,

 

kartu į naują dieną su viltimi pakilkim.

 

 

 

 

Gimtadienis

 

 

Kinkysiu skausmo audrą laiko rogėse

 

tegul nuskris piktais laukiniais vėjais,

 

kad laimė it ramus dangus atrodytų,

 

o meilės fėjos džiaugsmo negailėtų

 

 

 

Sugersiu visą lietų, sužydės dangaus,

 

lai tavo širdį vien tik meilė puošia,

 

gimtadienio birželio laivas nuostabus

 

bijūnų burėm neš tave į laimės uostą.

 

 

 

 

Ilgesio ugnis

 

 

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

 

apdeginusi naktį liepsnomis,

 

ko širdyje negalima paliest,

 

kaip susivokti ką padalini.

 

 

 

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

 

sudaužiusi jausmus pusiau,

 

atskyrusi į „buvo“, „būt galės“

 

kol į „egzaminą“ širdis išleis.

 

 

 

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

 

už ką myliu, ko negaliu pakeist,

 

gal būt norėčiau neturėt jausmų

 

ir be audrų likimais pasikeist.

 

 

 

Žinia kokia tu, ilgesio ugnie –

 

jei degini, pasijaučiu laiminga,

 

stipri, nors prie svajų pilies

 

iš ašarų gražuolės snaigės krinta,

 

 

 

nors skruoste raižai nerimo vagas

 

tavęs nekęst ir nemylėti negaliu

 

jeigu tava ugnis širdyj užges –

 

aš būsiu mirus nuo savų klaidų.

 

 

 

Kol čia

 

 

Iš toli, iš toli atskambės lyg varpeliais

 

serenadų aidai žaibo blykstėmis –

 

ar laimingi, ar ne – pasirinkti negalime

 

ir jaunystėj dažnai pasiklystame.

 

 

 

Gal arti, gal toli, bet jau buvo – nebus

 

to ugningo, svaiginančio tango –

 

tokia laikui auka – viskas buvo perpus –

 

į šiandien ir rytoj padalins laiko bangos.

 

 

 

Kas žadėta dar bus – pasiruoškim priimt

 

gal sidabro pilis arba rožių spyglius,

 

laikas eina visiems, nesiprašant primins,

 

kad šios žemės keliai pabarstyti vargu .

 

 

 

Ir kartosim vis tiek, kaip gyventi jauku

 

kai iš meilės šioj žemėj užgimstame,

 

kad pramokom nepykt, nekartoti klaidų,

 

kad ateinam, kad meilėj numirtume.

 

 

 

 

Čia gimtinė

 

 

Gavau kelialapį iš laiko ten į čia

 

ir žodžių rakto niekas nepamokė,

 

praskrieti per gyvenimo kančias

 

vis dar bandau tarytumei pirmokė.

 

 

 

Sklaidau likimo knygą ir bijau,

 

kad nepabėgtų neskaitytas žodis,

 

verčiu lapus kaip sugebu pati, tačiau

 

likimo kalvėje esu naujokė.

 

 

 

Veiksmų veiksmai, nežinomieji,

 

vardikliai – gal žmonių kilmė?

 

Gal tie, kas gali viską nugalėti

 

tvirtais karaliais lygybe stovės?

 

 

 

Gal būt galės – jei neturės sielos,

 

jeigu manysis, kad valdovais gimė…

 

nereikia man jokios kitos tiesos –

 

čia Lietuva – gimtinė ir Tėvynė.

 

 

Brangiems skaitytojams

 

 

Kai įsisuka laiko švytuoklė

 

ir susprogsta prie kelio beržai,

 

aukštam kalne sužįsta žibuoklės –

 

mano posmai pavirsta laivais,

 

 

 

atskraidina svajas, švelniai glosto,

 

kartais virsta paguodos žodžiu,

 

kelia saulės bures į poezijos uostą,

 

ieško spindulio žemės džiaugsmų.

 

 

 

Vis einu nesibaigiantį taką,

 

ir kartoju Jums jausmo žodžius-

 

Jus mylėt man dienų nepakanka,

 

ir rašau su jumis, ir … už jus.

 

 

 

Didi laimė šiuo rojum keliauti

 

kai žinau, kad eiliuoju už jus,

 

su Jumis dalinuos šitą jausmą

 

ir renku širdies balso žodžius.

 

 

 

Jei ne Jūs, ko verti mano žodžiai,

 

kam dalinčiau brandintus jausmus…

 

mano eilės vien Jums žydės rožėm,

 

kol šioj žemėje duoda sparnus.

 

 

 

 

Mūsų metai

 

 

Mūsų metai niekad nepraeis –

 

jie susprogs klevais, laukinėm vyšniom,

 

jei ne žodžiais, ne gerais darbais

 

tai bent akmeniu prie kelio pasiklys jie.

 

 

 

Mūsų metai – veidrodžiai laike,

 

kaip trumputis lengvas saulės blyksnis,

 

lyg paklydusi naktyj delčia

 

ryškioj žvaigždžių kraitėj pasiklysta.

 

 

 

Mūsų metai – iššūkis laike,

 

renkasi spalvas sraunioj paletėje –

 

mus atlydi dangiška šviesa,

 

kad išmoktume visa širdim mylėti.

 

 

 

Mūsų metai – dienos delnuose,

 

dovana, kokios daugiau negausime,

 

glaudžia, šildo dieviška šviesa,

 

kad ramiai savom dienom keliautume.

 

 

 

Dienų prasmė

 

 

Prasmė ne tai ar myli, ar nemyli,

 

ar tu gražus, ar turtuose skendai –

 

jei sielos veidrodis nuliūdęs tyli,

 

o širdį daužo sąžinės varpai,

 

 

 

jei naktį akys pasibaido miego,

 

jei net šešėlio savo pabūgai –

 

dar gyveni, jausmai dar nepaliko

 

ir pasižadint savo sielą pakilai,

 

 

 

kad susitikęs žmogų pamatytum –

 

pasaulio turtai – pamilta diena

 

kai sieloj sužiba viltis kas rytą

 

ir supratimas – vėl save radai,

 

 

 

kad už svajonę, laiko dovanotą,

 

tu duosi daug ir liks širdyj gyva

 

tava būtis, tavų dienų paguoda ,

 

tava prasmė, tavų dienų šviesa.

 

 

 

 

Moters kerai

 

 

Tau reikia perkūno –

 

man reikia tylos,

 

kokia jėga tūno

 

virš mano galvos.

 

 

 

Šliaužiu aš – tu bėgi

 

ir garsiai juokies –

 

kai tau nesimiega –

 

aš merkiu akis,

 

 

 

tu jaukiai šypsaisi,

 

o man negerai,

 

gal teks pasikeisti –

 

kad jį kur galai.

 

 

Tu vėlei džiaugiesi –

 

aš keiktis imu-

 

kodėl būti dviese

 

man šitaip sunku?

 

 

 

Kai tu matai saulę

 

man niaukias dangus –

 

esu šiam pasaulyj

 

surūgęs žmogus.

 

 

 

Dejuoju, kaip bloga,

 

o tu man tari –

 

turi psichologą –

 

vėl būsim savi.

 

 

 

Maniau jau paliksi –

 

ir vėl, kad galai,

 

širdelėje tviksi

 

tavi bučiniai.

 

 

 

Tad kokį tu kerą

 

turi širdyje,

 

kodėl šalia gera

 

ir nyksta tamsa?

 

 

 

 

 

Mano turtai

 

 

Mano turtai, langai nužvalgyti,

 

lengvi žingsniai tėvelių troboj,

 

ilgesingos ramunės prie gryčios

 

ir slėpynės motulės skaroj.

 

 

 

Mano turtai – pasiūdintos lėlės

 

ir šviesa vakarinės žvaigždės,

 

tokio grožio seniai neturėjau,

 

jo karalių šilkai neatstos.

 

 

 

Mano turtai – traputės gėlelės –

 

pakalnutės – gimtinės šlaite,

 

avietėlė, nusvirus prie kelio,

 

obuolėliai, prisirpę sode.

 

 

 

Mano turtai – visi atminimai

 

kai prieš rytą sugrįžus namo

 

tėtis barės: „koksai tas jaunimas“

 

ir iš gėdos alpau prie mamos

 

 

 

Mano turtai – ne saujoje litas –

 

atminimais prikrauta skrynia,

 

net jei laikas į nebūtį ritas

 

jie žydės amžinybės kalne.

 

 

Stebuklų naktis

 

 

Kai Joninių naktį sužiba laužai

 

Šyšos upėje vainikai plaukia –

 

pasakyk, ko tu širdie daužais,

 

kokio šventinio stebuklo lauki?

 

 

 

Ir atsiliepia širdis į sielos veidą –

 

norų daug vardadienio tamsoj,

 

būki man mažiau pikta kai skauda,

 

rudenį gyvenk ramioj šviesoj,

 

 

 

netikėki pažadais beviltiškais,

 

ir neimki laimės svetimos,

 

kiek turi išsaugok ir branginki,

 

ir lai mūsų laikas nesustos.

 

 

 

Mano širdies pokalbis nutrūko

 

liko daug ir už, ir prieš… tačiau

 

šventės burtai taip ilgai užtruko,

 

nes lyg po audros širdyj šviesiau.

 

 

 

Vaikystės sapnai

 

 

Kai likimas lanku juosia laiką,

 

kai už sodo nutyla griežlė,

 

kai į sapną grįžtu tarsi vaikas

 

išgirstu ramų balsą širdies.

 

 

 

Atsibust negaliu, noriu likti

 

praeityj, kur gimtinės dangus,

 

ten kur laimė nemoka palikti,

 

ten kur ąžuolu stovi žmogus,

 

 

 

kur lakštingala lydi į naktį,

 

vyturėliai kur žaidžia danguj,

 

dar nebusiu, nenoriu netekti

 

šilto ryšio gimtinės brangios.

 

 

 

Nepailstantis Nemuno vingis,

 

Dubysa su kregždučių šlaitais –

 

prasimerksiu – ir vėl nusivilsiu,

 

kad ne laikas lakstyti kalnais.

 

 

 

Saulė motina šypsosi skruostuos,

 

ryto mėlis glamonėm svaigus

 

kelia dienai ir ilgesio uostas

 

lieka mano vaikystės krantuos.

 

 

 

 

Kalti

 

 

Išėjom iš tėvų – jaunystė vedė,

 

ramiai šnarėjo kelio jovarai,

 

o languose žibėjo geros akys

 

ir vis kartojo – mane palikai..

 

 

 

kai skuba laikas ir vaikai užauga,

 

išmoksta kilti vyturio aukščiu,

 

užtraukia savo norų giesmę jaukią

 

ir iškeliauja fenikso paukščiu.

 

 

 

Ir lieka akys languose spindėti,

 

rasotos miglos krenta laukimu,

 

širdies gėlos nenorim pastebėti

 

ir visuomet sugrįžtam kai vėlu.

 

 

 

Laike sustingsta ilgesio palaužti

 

vardai ir meilė, tik skaudi tyla

 

gailia rasa iš dieviškojo aukščio

 

širdyj gyvena Viešpaties malda.

 

 

 

 

Nusivylusio goda

 

 

Einu dilgėlių lauku,

 

tempdamas vežimą,

 

ko širdelėje graudu

 

tegul žmonės žino.

 

 

 

Mislinu savoj sieloj

 

kokia čia gadynė,

 

gyvenu tarsi pekloj

 

ir bijau krūtinės.

 

 

 

Neveju visus jausmus,

 

ašarą nušluostau

 

ir minu vargų vargus,

 

nesudėjęs bluosto.

 

 

 

Seniau dirbau ir buvau

 

Tėviškėj pirmūnas,

 

tarsi šuo dabar varau,

 

bet likau baisūnas.

 

 

 

Atsikišo mano kaulai,

 

akys kaktoj sprogsta,

 

atėmė trobelę jaukią –

 

tokie laiko pokštai.

 

 

 

Vasarą urve gyvensiu,

 

žiemą kasiu bunkerį,

 

negaliu vargų įveikti,

 

gal esu tik „runkelis“?

 

 

 

Pasilaidot kapuose

 

dabar reikia kvito..

 

ačiū kodekso žmonėms –

 

jaučiuosi ELITU.

 

 

 

 

Kai…netenki…

 

 

Apgavo lietų, iškrito sniegas,

 

ašaros virto ledo varvekliais

 

suraižė širdį, nematė niekas,

 

dienos aptemo tarytum naktį.

 

 

 

Sielvarto strėlės liūdesiu skrieja,

 

laiką kaip šviną likimas neša,

 

laukimo saulėj nuvyto gėlės

 

manasis skausmas ašarom laša.

 

 

 

Širdyje siaučia sielvarto vėjas,

 

užpūtė ugnį, plėnis tik neša….

 

Nerimo lietūs, sielvarto rasos

 

mano rytojun laša ir laša.

 

 

 

 

Tikiu

 

 

Kaip gerai, kad turiu rankas

 

jos pakėlė į saulę gyvybę,

 

kaip gerai, kad jaučiu kančias

 

jos išgrynina mano esybę.

 

 

 

Kaip gerai, kad širdelė rami,

 

nesipriešina mano bėgimui,

 

kad sieloj ši malda atkakli

 

mane saugo ir valo likimą.

 

 

 

Kaip gerai kad pasaulį regiu

 

ne pro rožinį akinių stiklą,

 

tarp pasaulio kančių ir vargų

 

mano nesėkmės, rodos, netikros.

 

 

 

Kaip gerai, kad dienų kelyje

 

valgiau sūrią gyvenimo druską…

 

jeigu blaškos širdis audroje

 

dar tikiu – mes ištversime viską.

 

 

 

 

Dar laukiu

 

 

Tik ilgesys ir vakaro pilka griežlė

 

nakties tyloj manas mintis ramina…

 

nyku ir tuščia, tik dūžiu širdies

 

glaudžiu tave nerimstančioj krūtinėj.

 

 

 

Gal bus diena be nerimo ir ašarų,

 

gal grįš aistra, kuri abu mus degina..

 

nereikia man tų nesapnuotų pasakų

 

tik būk šalia, kad nugalėčiau nerimą.

 

 

 

Tik būk šalia, juk mano norai kilnūs –

 

pasisėdėkime kaip tąsyk vakarais,

 

nors ir tyloj, tačiau palik bent viltį,

 

kad mes ne priešai.. nors gal ne draugai.

 

 

 

Tavęs nemoku nemylėti, valdo jausmas,

 

nemoku neapkęsti, nors gal būt vertėtų –

 

dabar naktis.. tik begalinį skausmą

 

sruvena skruostais mano meilės lietūs.

 

 

 

 

Aš kaltas

 

 

Kai lieku vienas po savu medžiu,

 

kai vėlią naktį pekla sielą šaukia,

 

kai nesuprantamai širdyj gūdu

 

ir taip palikti šį pasaulį traukia,

 

 

 

kai širdis ieško, bet visur nyku,

 

tiktai vaiduokliai kelyje klajoja

 

einu kur šaukia ir nebesvarbu,

 

kad nebūtin mane kažkas vilioja.

 

 

 

Ir nebenoriu apsižvalgęs verkti,

 

tyliu kentėjimu dairytis į kitus

 

aš nemokėjau savo vargo vargti,

 

bet dar šaukiuosi tavo šilumos.

 

 

 

dabar vėlu, pikta nakties tamsa ir aš,

 

ir tavo nuosprendis, esi mana „valdovė“

 

pasigailėk, prašau, likimui kaltas aš

 

nes suklupau, kaip klumpa žmonės.

 

 

 

Nemoku nemylėti

 

 

Taip troškai sužavėti pasaka,

 

kuri nebuvo man vienai skirta,

 

ir pabaiga naivi, be sąskambio,

 

nors nepigi, bet nieko neverta.

 

 

 

Nukloti kelią rožėmis norėjai,

 

suplėšė spyglių adatos sielas,

 

lapus nudraskė uragano vėjai,

 

palikęs skausmą, ilgesio kančias.

 

 

 

Žadėjai duoti nesapnuotą laimę –

 

gerai žinojau – pats jos neturi,

 

aš užveriu dienų duris į baimę

 

tik neramu, tu dar manoj širdyj.

 

 

 

Norėjai meilę pasaka paversti –

 

tik supratau – esu nemylima …

 

išgėriau viską – melą, pyktį, kaltę

 

ir nieko tokio – čia širdis kalta.

 

 

 

Vėl ruduo

 

 

Paskutinį kartą ilgesingą tango

 

auksaplaukis klevas suka ant delnų,

 

vėjas rūbą plėšia, pakelia į dangų –

 

gražų klevo auksą meta ant balų.

 

 

 

Ilgesingai šokis čeža savo vardą,

 

atminimui beria spurdančius lapus,

 

rudenio paletė nuoširdžiai vilioja

 

paskutiniam šokiui, kokio nebebus.

 

 

 

„Molberte“ krizena saulės spindulėlis,

 

pasirinkęs spalvą tepa ant klevų…

 

rudeninės dienos atskrenda alėjom,

 

pikto šiaurio akys slepias už rūkų.

 

 

 

Prasibudę lietūs – vasaros palydos

 

sudrėkina skruostus ilgesio rasom,

 

atsigręžę jaučiam laiko – nepavysim –

 

laiko žirklės žvanga ilgesio natom.

 

 

 

Kasdienybė

 

 

Kokia skalsa prie kasdienybės stalo?

 

Už ką sumokame gyvenant ugnimi?

 

Kokia kančia sielos žaizdas išvalo?

 

Kodėl nenorime mokėti savimi?

 

 

 

Kokia skalsa? Sunkiausia atsakyti –

 

kokiom vertybėm penime save,

 

ar mielas pamatytas naujas rytas,

 

ar vien tik trokštam maudytis turte.

 

 

 

Jei metų skalsą trokštame matuoti

 

kilniais tikslais ir nuveiktais darbais

 

mums dienos meile atlygį išmoka

 

ir širdies šviesą paverčia kerais.

 

 

 

Gal savame kelyj laužais liepsnojam,

 

aukojam viską, bėgam klupdami

 

ir trypiam tuos, kas maišosi po kojom,

 

kad tokie pat ir mes – visai pamiršdami.

 

 

 

Kokia kančia sielos žaizdas užgydo?

 

Gal tik tokia, kurios iškęst negalima,

 

ne netektys, jei trypiam iš pavydo,

 

o supratimas – baigėsi gyvenimas…

 

 

 

Ar mums už viską reikia sumokėti ?

 

Ar skaito kas žmogaus likimo knygą…

 

mes galime spėlioti … nors nepatikėti –

 

gyvename gražiai, jei gydome pavydą.

 

 

 

 

Meilės šviesa

 

 

Tegul dienos trumpės, tu nakties tyloje

 

prie vakarės žvaigždės pasišauki mane,

 

mes sėdėsim ilgai susiglaudę pečiais

 

ir žvaigždžių lietuje eisim laimės takais.

 

 

 

Kiek gyvenimas davė ir kiek dar pažadės

 

mes paklausime mūsų vakarės žvaigždės,

 

gal nereikia per daug, tegul gausim perpus

 

vieną kelią į džiaugsmą pro likimo vartus.

 

 

 

Po dangaus vėsumu eisim toliais plačiais,

 

lig pirmosios žaros mes svajonių takais

 

brisim norų dausom, plauksim upėm vilčių,

 

mūsų meilė sužibs širdele tarp žvaigždžių.

 

 

 

 

Poezija gyva

 

 

Kas? Tyloj garsu

 

iš suvokimo ir jausmų,

 

iš gražių norų ir vilčių

 

paėmus laiką ant delnų

 

su laimės ašara skruoste

 

su lyros jauduliu širdyj

 

einu ir aš, ten kur visi

 

į gėrio puotą pakviesti.

 

 

 

Kas? čia tarp savų

 

iš patirties visų kelių,

 

iš supratimo ir klaidų

 

paėmus viltį ant delnų

 

einu kartu bendru keliu,

 

nešuosi aukurą svajų

 

visiems po lašą dalinu,

 

kad liktų žemėje pėdų.

 

 

 

Čia meilė ta,

 

kuri švari, kuri tyra

 

sušildo žemiška šviesa,

 

kurios paimti negali,

 

bet ją nešiesi, ją turi

 

ir kam tik reikia dalini

 

be įnorių ir be grąžos,

 

tiki, kad gavęs jos kartos:

 

 

 

– turėkime savas tiesas,

 

palaiminkim svajas drąsias,

 

išmelskim ašarų švaros

 

vardan vienintelės tiesos –

 

poezija – gyvybės medis –

 

kol ji gyva – rasom subyra

 

tiesa į širdis lyg malda

 

ir vis kartoja: aš gyva…gyva…

 

 

 

 

Mano “druska”

 

 

Dar įkvėpiau oro, dar gyva. Šiandien, žinia, labai gailiuosi, gailiuosi už beatodairišką bėgimą, norėjimą turėti, gal net gobšumą. Bijau savo minčių, bet ko gero tiesa prabilo mano lūpomis. Ir vėl kažkas prieštarauja man:

 

– o kieno ta tiesa, kieno tie norai, ko slepiesi? Juk tai tavo pačios sumanymas pakilti virš visų galimybių, praeiti pro visus likimo siunčiamus ženklus užmerktomis akimis, bet kokia kaina turėti tai, ko neturi kiti? Ar visuomet susimąstei, kad žmogus gali tiek kiek gali… ir nė lašelio svetimo, nė krislelio pasigrobto?

 

Brrrrr… nukrėtė šiurpas. Šiandien man geriau, aš privalau tikėti… pasveiksiu ir jau tuomet gyvensiu visai kitaip. Kas man turtai, ką man šiandieną duoda prabanga, kurios užtektų keletui Lietuvos šeimų, kas man iš to, kad, man mano bejėgės rankos neleidžia net paglostyti paauksuotų vazų, krištolo indų. Va… ir vėl mano prigimtis krypsta į auksą, į turtus, į tai kas žiba…

 

– O ar tai kas žiba, kaitina akis yra turtai? – vėl mano vidus priešinasi.

Ir kas čia šiandien vyksta? Nebepažystu savęs…gal paskutinės gyvenimo akimirkos, gal tokia paskutinioji išpažintis? Bet prieš ką?

 

Vargais ne galais įstengiu pasitaisyti pagalvę, išsekusiais pirštais paimu telefoną ir po daugelio „užmerktų“ metų surenku numerį… širdis tarsi laužo šonkaulius, užspaudžia gerklę…

 

– Ne, negaliu. Išjungiu. O ką aš pasakysiu dabar, jei tiek metų buvau „pamiršusi“… bet gi tada aš labai stipriai dirbau, nelikdavo laiko…

 

– Nelikdavo laiko ? – vėl mane verčia susimąstyti vidus. O kur tavo laikas buvo? Argi tu ėjai kitais išmatavimais? Negyvenai čia, šalia savo artimųjų?

 

– Gerai, gerai, aš tik išsigandau, nes bijau pati savęs… Vėl surenku numerį. Po keleto signalų išgirstu ramų šiltą balsą:

 

– Klausau…

 

Kažkas nesuvokiamai išplėšė iš mano gerklės:

 

– Labas, mama….ir tyla… tamsa ir daugiau nieko.

Kai atsimerkė sunkios mano akys, kambaryje zujo gydytojai, tik man nebuvo svarbu ar gyvensiu… siena, ant kurios buvo Rembranto paveikslas, neapsakomai švietė ir šildė…prie jos stovėjo mano Motina, nosinės galiuku šluostė ašaras ir kažką tyliai kalbėjo.

 

– Mama, mama… tegalėjau tik tiek, bet širdis buvo pilna nežemiškų turtų, tokių, kokių niekados iš niekur nebūčiau galėjusi parsivežti.

 

Vakarėjo. Mama užkūrė židinį, namuose buvo be galo jauku. Ji nesitraukė nė per žingsnelį… tik retkarčiais valandėlei kažkur tekinomis išbėgdavo, bet ir vėl buvo šalia.

 

Po atšiaurios žiemos sprogo pirmieji pumpurai. Vieną rytą mano mama pasakė:

 

– Tu jau sveiksti ir manęs nebereikia, jei prireiks – paskambink..

Kol ieškojau žodžių kaip paprašyti pasilikti, mano mama buvo jau tarpduryje. Aš surikau:

 

– Mama, o su kuo aš valgysiu druską?!

 

Ji grįžtelėjo ir šyptelėjusi atbėgo:

 

– Gyvenk, dukrele, mylėk laiką, žmones, mylėk savo artimą kaip save pačią, o savąją druską tu jau suvalgei, ligos patalas išgrynino tavo sielą, mano maldas išgirdo Dievas…

 

Apsikabinom taip stipriai. Suvalgyta „druska“ man davė jėgų, gyvenimo prasmės supratimą. Pajutau sugrįžtančias jėgas, užplūdusią meilę… tik nebe turtams:

 

– Ačiū tau, Mama, ačiū, kad esi… Mano jėgos grįžo…gyvensiu…

 

 

 

 

Pabūkime kartu

 

 

Priglusk vėlių ramybėje prie praeities,

 

pamerk vazoj balčiausių chrizantemų

 

ir tiltas tarp pasaulių ašarom nulietas

 

gražins sieloj tikėjimo ir meilės lietų.

 

 

 

Išpildyk pažadus kažkur lengvai mestus,

 

paglostyk šaltą akmenį savų akių tiesa,

 

liepsnos širdyj šviesa, sugriaus tiltus

 

ir būsim vėl kartu, šalia kaip kažkada.

 

 

 

Ateik pabūt kartu , uždeki meilės žvakę,

 

suteik šviesos savoj sieloj už mus visus,

 

mes buvom tokie kaip jūs, tiktai nesakę

 

išėjome … taip laikas sudėliojo likimus.

 

 

 

Ateik, nesibijok, ne turtai mums svarbu,

 

nenešk lelijų, rožių, rūtų, šilko kaspinų

 

šiandien pabūki čia šalia, ką vadini kapu –

 

ramybės rojuje, tyloj prie dangiškų namų.

 

 

 

 

AUKA

 

 

Paklausė kaip aš gyvenu,

 

kaip sveikata, kaip sekasi,

 

ar laukiu šviesesnių dienų,

 

ar mato vargo mano akys.

 

 

 

Paklausė ar turiu draugų,

 

ar dirbu, ar turiu pastogę,

 

ar paklausau naujų žinių,

 

ar man gyvent nenusibodo

 

 

 

Paklausė ką galiu aukoti

 

(vėl sostinėj įkūrė fondą),

 

bet aš turiu tik savo žodį –

 

jo nepakanka skrandžiui.

 

 

 

Tada paklausė kuo gyva

 

………jei nėra ką aukoti…

 

šaukiau: – gyvybė jau auka –

 

tiktai…. mana mintis bežodė

 

 

 

 

Marija Stancikienė – Kai prarandi

 

 

Tai kas tu? Koks tavasis vardas?

 

Draugystė? Ne? Ar tu tik pažintis?

 

Mes rašėmės krauju – tiktai ar verta

 

sklaidyti praeitį ir pasmerktas viltis.

 

 

 

Tai kas tu? Jei juokies, kai skauda,

 

kad man pasiutusiais gyvent blogai…

 

sukirtę rankom prisiekėm tą kartą,

 

varge ir laimėj – būsime draugai.

 

 

 

Draugai juk nepalieka šitaip.. .kas tu?

 

Jei skauda ir sunku, vadinasi bendrai

 

jie geria pilną vargo taurę karčią,

 

kad į dienas užklystų laimės spinduliai.

 

 

 

O tu užsiveri visas duris.. ir tuščia –

 

išnyksta priesaika ir tu…skaudi tiesa…

 

širdies kertelėje nuo melo gūžiasi

 

sumintas jausmas, krikštytas drauge.

 

 

 

Tai kas tu? Pažinties ar melo vardas?

 

Trumpa akimirka nykios vienatvės?

 

O man taip gaila, kad į melo narvą

 

kaip neregys ėjau tikėti ir prarasti.

 

 

 

 

 

Tik tikėk

 

 

Neliūdėk nors daužosi širdyj

 

linksmi tonai žiogo smuiko,

 

nors žinia, pavasaris sugrįš

 

sulapojus beržo pumpurui

 

 

 

Neliūdėk, nors gūdų rudenį

 

kris šalta migla į tavo širdį,

 

ašaromis laiko nepabudinsi

 

tik priglausi šį besaikį ilgesį.

 

 

 

Baltas pūkas vėl žemelę puoš,

 

staugs pūga, lange žiema viešės,

 

neliūdėk, klausyk širdies dainos

 

tik tikėk ir grįžt šviesa galės

 

 

 

Neliūdėk, vėl kils gimti laukai,

 

žali kloniai pienėmis pražys,

 

vėl svaigins pavasario kvapai,

 

tik tikėk ir sielon džiaugsmas grįš

 

 

 

 

Ko atsakyt negalima

 

 

Kodėl į langus, kuriuose likimas pažadėjo,

 

kad eisiu laimės aitvarų sparnais pakelta

 

pabyra ašarų kruša, skaudaus ledinio vėjo,

 

be jokio debesies iš nuoskaudų suvelto.

 

 

 

Kodėl tiesos pašvaistėj sielos stygos tyli,

 

kai reikia būti pėstininku – žirgais neša,

 

kodėl manasis ego „už“ ir „prieš“ nutyla

 

kai dusdama ryju skaudaus deguto lašą,

 

 

 

kai įšalo kančia širdies žaizdas aptalžo

 

ieškodama tiesos paklusniai suklumpu,

 

kvėpuoju melą, savo „duoklės grąžą „ –

 

benamės meilės šukių duženom renku.

 

 

 

Gal būt todėl kasdien prie savo laiko stalo,

 

kad reikalinga čia, jau palieku tikėjimą,

 

nuvalius kryžiaus ženklu skausmą rajų

 

naujom brydėm iriuosi prieš likimo vėjus.

 

Myliu Silute

Skaitytojų komentarai

  1. Agnietė

    Kur dingo poezija?


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą (1)

  Pakirdo paukščiai    Ankstyvą rytą.   O man vis tiek, o man vis tiek.   Dangaus žydrynė   » Daugiau

Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI (3)

  Iš veido tavo tviska grožis,   Ir supa svaiguliu mane,   Širdis į karą meilėn ruošias,   Tik » Daugiau

Linos Daukšaitės kūryba Linos Daukšaitės kūryba 

  DUETAS   Svaiginančiai kvepėjo liepa,   Smarkus lietus nustojo…   Senam name atvertas langas…   ,,Prie ežerėlio smuikas » Daugiau

Gintaro S. kūryba Gintaro S. kūryba 

Voras vonioje   …jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo » Daugiau

Vincento Žemaičio kūryba Vincento Žemaičio kūryba (1)

Aukštumos ir gelmės   Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto, bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė, Senolių ašaros anūkų nestabdo, jie » Daugiau

Anos Marijos kūryba Anos Marijos kūryba 

DRAUGEI GITAI     Sidabru spindės visa gamta,   o namie žaliu mišku kvepės,   tu ateiki, drauge miela, » Daugiau

Edvardo kūryba Edvardo kūryba 

Gyventojo laiškas valdžiai   UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d.   Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. » Daugiau

Marijos Stancikienės kūryba Marijos Stancikienės kūryba (1)

Senelei     Netikėk, senele, veidrodis meluoja,   įkyri gegutė megdžiojas kleve,   tik viena raukšlelė veidą nuvagojo,   » Daugiau

Janytės kūryba Janytės kūryba (1)

Ruduo   Kur skubi tu rudenėli?   Ar į žiemą jau eini,   Bet žiema dar nearti   Neskubėki » Daugiau

Redos Macijauskienės kūryba Redos Macijauskienės kūryba 

Myliu tave   Myliu tave, bet tu išeini   Myliu tave, bet tu palieki   Mano jausmai, kaip beribė » Daugiau

Medea klinika
Adida papildai sportui
Medea klinika

Naujienų paieška pagal datą
2020 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930