Šrifto dydis:
2011-03-01

Linos Daukšaitės kūryba



Rubrikose: Skaitytojų kūryba  Žymos:

Lina Daukšaitė

Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

 

DUETAS

 

Svaiginančiai kvepėjo liepa,

 

Smarkus lietus nustojo…

 

Senam name atvertas langas…

 

,,Prie ežerėlio smuikas grojo…

 

 

 

Bitelių dūzgesys ir smuikas.

 

Vaivorykštės per dangų juosta…

 

Tik pajutau, kaip nuo palaimos tos

 

Riedėjo ašara per skruostą.

 

 

 

Rodos, stovėtum po ta liepa,

 

klausytum šito skambesio lig ryto…

 

o tas duetas užkerėtas

 

įsismelkė į širdį ir ten liko

 

 

 

 

SCENOS DRAUGAMS

 

Vėlu, naktis, o nesimiega.

 

Nutilo gatvių šurmulys, tylu.

 

Tik mintys, lyg Šyša sruvena

 

senai bemindžiotu taku.

 

 

 

Prisimena jaunystės dienos,

 

scenos draugai, spektaklių šurmulys,

 

premjerų rūpesčiai, džiaugsmai,

 

į sceną einant – jaudulys.

 

 

 

O vasarą gastrolių metas

 

po Lietuvą atostogų metu.

 

Nepamiršta daina ,,O, Marijana .

 

Dabar tik mintys bėga tuo taku

 

 

 

 

PIRMASIS PASIMATYMAS

 

Kornelijai

 

Mėnulio pilnatis svajonėn veda,

 

širdelė spurda lyg sugauta.

 

Mintis tik mintį veja ir veja

 

į pirmą pasimatymą ji pakviesta.

 

 

 

Prie Šyšos lauks vakarui vėstant.

 

Jis tyliai ateis, užspaus akis,

 

o ji tylės, žodžių nereikia –

 

tegul kalbės tiktai širdis.

 

 

 

Rankas sunėrę, pečius suglaudę,

 

kalbės niekus, kvatos, kvatos.

 

Šyša, nunešus jaunystės juoką,

 

Nemunui padovanos.

 

 

 

 

MELODIJA

 

Ieškojo vėjas melodijos švelnios,

 

norėdamas pušelei ją pagroti,

 

kad būtų švelni, skambi ir nuostabi

 

kokią tik mylimasis gali dovanoti.

 

 

 

Kalbėjo vėjas pušelei pakuždom:

 

– Švelniai švelniai tave myluosiu,

 

apglėbk mane savo šakom,

 

o aš tau visą naktį grosiu.

 

 

 

Prigludo prie švelnaus liemens,

 

per naktį šildės jos glėby.

 

o paryčiais, į pamiškę atlėkęs,

 

šnibždėjo jau kitai: – Tu nuostabi!

 

 

 

 

GLUOSNIS

 

Į pasimatymą prie gluosnio

 

dažnai mintim skubu.

 

Jo šlamesį girdžiu, šakas paglostau,

 

skruostą prie jo liemens glaudžiu.

 

 

 

Taip greit nutolo: metai, žodžiai,

 

tarytumei juos pavogė kažkas,

 

o kiek jaunatviškų vilčių supinta

 

į jo liaunas šakas.

 

 

 

Todėl širdis dažnai ir prašos

 

sugrįžt į tuos metus

 

prie gluosnio, kuris pirmasis sužaliuoja

 

ir paskutinis numeta lapus

 

 

 

 

VARLIŲ KONCERTAS

 

Už ligoninės, pievelėj

 

yra kūdra ir suolelis,

 

Jei truputį pasėdėsi,

 

varlių muziką girdėsi.

 

 

 

Kūdroj ajerai žaliuoja,

 

laumžirgiai juose sūpuojas,

 

o po dideliu lapu

 

knibžda tūkstančiai varlių.

 

 

 

Akys didelės: viena rusva,

 

o kita gal kiek žalsva.

 

Keturios mažytės kojos

 

laikosi ir atsistojus.

 

 

 

Dar saulutei netekėjus,

 

nesvarbu lietus ar vėjas,

 

ar perkūnija, žaibai

 

kurkia varlės nuostabiai.

 

 

 

Jei klausytumei varlyčių,

 

jos tikriausiai pasakytų:

 

– Mes nebijome vaikų,

 

slepiamės tik nuo gandrų

 

 

 

 

LYG KAMUOLIUKAI

 

Po nupjautą pievą žalią

 

žaidžia, dūksta Preila

 

šuo mama su savo dukrytėm,

 

su dvynukėm nuostabiom :

 

viena juoda, kaip mama, antroji rusva.

 

 

 

O kartu su jom, lyg kamuoliukas

 

krenta, kelias, rieda –

 

tai Elzytė, anūkėlė ta linksmuolė, jau greita.

 

Kol maža, ji šaukiama Elzytė,

 

kai paaugs į paneles bus panelė Elžbieta.

 

 

2009 09 19, Ventė

 

 

 

 

ŠILUTĖJ ŽYDI LIEPOS

 

Ateik, mielasis, prisėsk šalia,

 

aš mintyse tave šaukiu

 

dabar Šilutėj žydi liepos…

 

Prisimeni kaip svaigome

 

nuo tų kvapų.

 

 

 

Svaigau nuo kvapo

 

lyg nuo vyno,

 

o gal nuo tavo artumos.

 

Ir tik prisiminimai, liepoms žydint,

 

iš naujo viską atkartos.

 

 

 

Tada artumą, tavo žodžius

 

gėriau širdim lyg alkana.

 

Dabar, sėdint po ta liepa,

 

svaigsta galva

 

 

 

 

PANEŠIOK

 

Jei kada vaikystėje

 

Girdėjai pasaką prasmingą,

 

Bet buvai maža ir nesupratai prasmės,

 

paklausyki, ją paseksiu,

 

jos keliais vingiuotais juoda ponia ves.

 

 

 

Vos saulutė vakaran tik nukeliavo

 

Ir bitelės langines užvėrė,

 

Rankutes gražiai sudėk ant antklodėlės

 

Ir klausyk gražiausios pasakėlės

 

,,Panešiok“

 

 

 

Aš tave lydėsiu lig paparčių

 

Tau pažįstamu taku,

 

Kur vorai per naktį supasi tinkle,

 

O nuo čia tau pasakėlę ves Juoda ponia:

 

 

 

– Eidama matysi kažką rausvo,

 

Tartum dega, lyg ir spinduliuoja.

 

Nenusigąsk, bus graži diena.

 

Tai manoji rytmečio aušra žėruoja.

 

 

 

Greit šviesės ir bus diena,

 

Netoli mes rasime pievelę,

 

O joje du maži, bet gilūs ežerėliai

 

– tai mano akelės.

 

 

 

O toliau tave paglostys

 

Neapmatomų kviečių laukai,

 

dideli, geltoni, gražūs

 

-tai mano plaukai.

 

 

 

Kai saulutė jau pakils

 

toli už kviečių, tolumoje pamatysi

 

kaspinus kelių spalvų

 

tai vaivorykštinė juosta prie mano plaukų.

 

 

 

Bus naktis tamsi, nenusigąski,

 

-žvaigždės kelią švies.

 

O mėnulis – palydovas mus visur lydės.

 

Jie draugai manos nakties.

 

 

 

Kitoje upelio pusėj

 

Yra nuostabiai žalia pieva,

 

O pilna žiedų įvairiausių

 

ir geltonų, ir rausvų.

 

Tai mano pati puošniausia

 

pavasario suknia.

 

 

 

Štai kiek visko pamatei

 

Per sapno kelionę.

 

 

 

– Bet kodėl nepasisakot,

 

kas Jūs esat, ponia?

 

 

 

Tik viena aš turiu tokį vardą – ŽĖMĖ.

 

Man priklauso viskas, kas joje yra.

 

Laukai, miškai, upės, žmonės,

 

Tu ir lėlytė tavo.

 

Tu turi mane mylėti kaip mamytę savo.

 

Aš visus nešioju.

 

 

 

O Elzytė saldžiai miega,

 

Kartais šypsos per miegus,

 

Kartais nusijuokia sau,

 

O per sapną lūpos šnabžda:

 

– panešiok mane, prašau.

 

 

 

Nuostabią šią pasakėlę

 

iš kaimynės ponios Vidos

 

išgirdau ir susižavėjus ja,

 

į posmelius suguldžiau

 

 

 

 

PRIE SUPILTO ŽEMĖS KAUBURĖLIO

 

Ateini žmogus pasaulin nuogas.

 

Begyvendamas dirbi, skubi, taupai,

 

o užgesus tavo laiko žvakei,

 

tik rožančių rankoje laikai.

 

 

 

Mums taip norėtųs

 

sustabdyti laiką,

 

surinkt netyčia pabertus žodžius,

 

išėjusio Anapilin atsiprašyti

 

Tik supranti to niekados nebus.

 

 

 

Šauksi ar melsies

 

savam skausme

 

iškėlusi rankas į dangų,

 

-laikas nesugrąžinamai skubės,

 

palikdamas tiktai prisiminimą brangų.

 

 

 

Belieka tik mylėti šitą kauburėlį.

 

Tegul prie jo jūsų širdys kartos:

 

– Tu mums buvai brangus, esi ir būsi,

 

kol mūsų akys užsimerks,

 

kol savo žvakę pūsim.

 

 

 

 

ATVAŽIUOK

 

Atvažiuok Šilutėn paatostogauti,

 

žuvėdrų klyksmo paklausyti vakarais,

 

tik būtinai, kada kaštonai žydi

 

ar kada liepos apsipila gelsvais žiedais.

 

 

 

Pavasarį ir vasarą gražu Šilutėje.

 

Čia Rusnės sala ir Nemunas taip netoli.

 

Ir Ventės Ragas kaip svečią kviečia,

 

kur marių plotų akim aprėpti negali.

 

 

 

Pavakary žvejai sugrįš iš žūklės,

 

pakvipę saule, vėju ir žuvim.

 

Kaimo takelių vingiai nusidriekę

 

švelniais prisiminimais pasibels širdin.

 

 

 

Rambyno kalno pušys tyliai ošia,

 

Vydūno kapas netoli,

 

žiūrint nuo kalno – Ragainė,

 

Tilžė matosi ir dar toli, toli…

 

 

 

Kviečiu tave Šilutėje atostogauti.

 

Naujais kvartalais paklajosi vakarais,

 

tik būtinai kada kaštonai žydi

 

ar kada liepos apsipila gelsvais žiedais.

 

 

 

 

JURGOS KASOS

 

Kartais jos supintos būna,

 

perrištos kaspinėliu,

 

kartais plaikstosi lyg šilkas,

 

žaisdamos su vėjeliu.

 

 

 

Kartais lyg vainikas puošia galvą,

 

Tartumei aureole,

 

ant akių užkrinta kuokštas

 

su maža garbanėle.

 

 

 

Plaukuose lietaus lašeliai

 

primena mažus perlus.

 

Apvyniojo Jurgos kasos

 

Jam ir širdį, ir jausmus

 

 

 

 

ŽMOGUI REIKIA

 

Žmogui reikia:

 

saulės, oro ir dangaus mėlynės,

 

nepamirštamos ligi senatvės meilės pirmutinės,

 

jaunų dienų džiaugsmo ir dainų,

 

žodžio ilgai lauktojo – Myliu.

 

 

 

Reikia ir gyvenimo pilnatvės,

 

miesto triukšmo ir senosios gatvės,

 

reikia skruzdėlyno, miško tylumos,

 

reikia juoko, skausmo ir dainos.

 

 

 

Reikia šilumos širdies,

 

kas nelaimėj ranką tau išties,

 

kas padės gyvenimo kely,

 

kada abejonių kryžkelėj esi.

 

 

 

Reikia draugo, tvirto, nuoširdaus,

 

prie peties skausme kas glaus.

 

Reikia, kad senatvėj būt ramsčiu,

 

širdyje vienatvės kad nejaustum tu.

 

 

 

O kai baigsis žemiškos kelionės, žygiai,

 

atmatuota bus visiems po lygiai

 

 

 

 

KETURIOS LIEPSNELĖS

 

Prasideda Advento metas.

 

Liepsnelės keturios plevena,

 

susikaupimas ir ramybė

 

mumyse tebegyvena.

 

 

 

Apmąstymams, klaidų ištaisymui,

 

kurių kiekvienas atmintyje rasim,

 

gal žodį, mintį ar netiesos lašelį

 

manei širdy užkasi.

 

 

 

Gal mažytį akmenuką

 

širdin užritinai netyčia.

 

Dabar pats laikas susirinkti

 

ir deramai atsiprašyti.

 

 

 

Tegul tos keturios liepsnelės

 

nušvies mums kelią šviesesnėn ateitin,

 

gyvenkime visi tikėjimu ir viltimi,

 

pajausdami sava širdim

 

 

 

 

BORUŽĖLĖ

 

Kartais jaučiuosi tokia turtinga,

 

kad savo turtus dalint galiu.

 

Kartais, atrodo, man daug ko stinga,

 

tik metų vėrinį turiu.

 

 

 

Kartais susikaupia tiek žodžių,

 

kad sutalpint jų negaliu.

 

Kartais jaučiuosi juose paklydus,

 

nei vieno tinkamo nesurandu.

 

 

 

Kartais aš didelė jaučiuosi,

 

atrodo, trūksta tik sparnų.

 

Kartais jaučiuosi tokia mažutė,

 

kaip boružėlė po lapu….

 

 

 

 

KAIP VIENA DIENA

 

Susitikime prie Šyšos

 

kaip senais laikais,

 

pasėdėsime pakrantėj

 

po baltais beržais.

 

 

 

Mes atversime iš naujo

 

atminčiai duris,

 

gal tada ištarti žodžiai

 

aidu dar sugrįš.

 

 

 

Lai pynė prisiminimų

 

pasibels širdin,

 

įmestas purienos žiedas

 

tegul plauks tolyn.

 

 

 

O su juo ir mūsų metai,

 

kaip viena diena,

 

bet pamiršti, kas praėjo

 

širdžiai nevalia

 

 

 

 

LAIKO ŠULINY

 

Pabundu iš ryto ir mintis rikiuoju:

 

aš pati šiandien tai niekur

 

niekur neisiu, tiktai širdį

 

tą besotę pasivaikščioti išleisiu.

 

 

 

Tegul aplankys ji tėviškės laukus,

 

jaunystės upę, gluosnį

 

mūsų meilės uostą.

 

Teriedės man ašara per skruostą,

 

ne iš nuoskaudos, ne iš džiaugsmo,

 

kad likai širdy,

 

nors nuskendo mūsų meilė

 

laiko šuliny.

 

 

 

 

PROANŪKĖ

 

Susirango ir laiminga

 

močiutėlės sterblėje.

 

Neužčiaups per dieną lūpų.

 

Tų ,,kodėl? dėl ko? kada?

 

lyg ankštelėj pupų.

 

 

 

Kas tau plaukus išpešiojo

 

kad jų tiek mažai?

 

Ar mane kad panešioji,

 

Tu taip sulinkai?

 

 

 

Kas suglamžė tavo veidą,

 

kad tiek daug raukšlių?

 

Kodėl smakras atsikišęs?

 

Neturi dantų?

 

 

 

Niekaip netelpa galvytėj

 

Tų močiučių rinkinys.

 

Proanūkė ji viena,

 

O tų mamų trys.

 

 

 

 

KAD PAUKŠTIS DRĮSTŲ

 

Uždegtos jau Advento žvakės,

 

liepsnelės kviečia ramybės laikui,

 

kurio šiandieną labai trūksta:

 

pasauliui, žmogui, vaikui.

 

 

 

Kad motinos vaikus mylėtų,

 

nebūtų pamestų ar nepažinę jos

 

Jei mes gyvenime padarėme klaidų,

 

tegu vaikai jų nekartos.

 

 

 

Noris, kad Žemėje būtų taika,

 

patys pakiltume ant nuoširdumo kalno,

 

išnyktų kerštas, turto troškulys,

 

kad paukštis drįstų lest

 

iš žmogaus delno

 

 

 

 

SLENKSČIAI

 

Gyvenime ir buityje tie slenksčiai.

 

Tiktai kiekvieno paskirtis kita.

 

Visi jie rangosi, vingiuoja

 

Žmogaus gyvenimo upe.

 

 

 

Labai brangus gimtinės slenkstis,

 

namų, kuriuose gyveni.

 

Ir Metų slenksčiai, kiekvienam

 

praradimus ir džiaugsmą nešdami.

 

 

 

Šią naktį slenkstį peržengė Senieji.

 

Laikrodžio dūžiai paskelbė Naujus.

 

Padėki, Dieve, kiekvienam

 

laimingai peržengti visus slenksčius.

 

 

 

 

NEPAKARTOJAMA DAINA

 

Gyvenimas – nepakartojama daina,

 

į posmus nieko nesudėsi,

 

nes kiekvienam kita dalia

 

ir kiekvienam kitaip skambės ji.

 

 

 

Metai taip greit nusineša dienas,

 

lyg vėjas pienės pūką.

 

Suribuliuoja kiek ryškiau

 

tik jubiliejų akmenukai.

 

 

 

Ne viską šiandien noris prisiminti,

 

kai ką gal atmintis nutyli.

 

Kiek nupešiota žiedų ramunėms

 

spėliojant myli ar nemyli.

 

 

 

Ačiū Gyvenimui už pragyventą

 

džiaugsmo ašarą ir skausmą,

 

už nemigo naktis ir svajones,

 

patirtą meilės jausmą.

 

 

 

Dabar turtingiems Metais

 

užtenka laimės mūsų take,

 

nieko brangesnio nebereikia

 

kaip anūkėlio rankutė

 

tavam delne.

 

 

 

 

PALAIMINK, DIEVE

 

Jau paskutinė Advento žvakė užpūsta,

 

tiktai vingiuoja jos dūmelis,

 

kuris čia esantiems primins,

 

kad kažkieno iš buvusių jau baigtas kelias…

 

 

 

Ramybės laikas malda ir meilė,

 

širdis pilna gerumo ir giedros,

 

su mažu trupinėliu kalėdaičio

 

meilę viens kitam padovanos.

 

 

 

Palaimink, Dieve, kūčių stalą,

 

susėdusius prie jo su šeimomis.

 

Teviešpatauja tarp visų

 

Tikėjimas, Meilė, Viltis

 

 

 

DVIESE

 

Štai sodyba jau baigta,

 

Padėk, Dieve- kloties.

 

Nauja kartis įsmeigta

 

apyniui vyniotis.

 

 

 

Kartis be žievės, liekna,

 

miško vėju kvepia.

 

Apynys savo šaknis

 

trąšioj žemėj slepia.

 

 

 

Bet sušildė kiek saulutė,

 

rytmečiai rasoti.

 

Apynėlis apie kartį

 

ėmė greit vyniotis.

 

 

 

Užaugins gražius spurgus

 

derlių pirmutinį.

 

Tegul šeimininkas gers

 

alų gintarinį.

 

 

 

Kaminas melsvus dūmus

 

į padangę tiesia.

 

Kartis su apynėliu

 

sau linguoja dviese

 

 

 

 

KOL PAVASARINIS ŽIEDAS PRAŽYDĖS

 

Kad nepamiršt auksinio rudenio spalvų,

 

gamtos dažytų lapų pririnkau,

 

nupyniau apvalų vainiką

 

ir kambary pakabinau.

 

 

 

Lapai, bučiuoti saulės spindulių,

 

glostyti vėjo, prausti lietaus,

 

myluoti pilnačių ir delčių,

 

matę žvaigždžių mirgėjimą dangaus.

 

 

 

Tedžiugina per žiemą širdį,

 

kol pirmas žiedas pražydės,

 

tegul ligi paties pavasario

 

kambaryje auksiniu rudeniu kvepės.

 

 

 

GASPADINĖ

 

Gaspadinė nors ir nemokyta,

 

kepu, verdu, kas tik užsakyta.

 

Man aišku, kaip du kart du –

 

aš niekad nemirsiu badu.

 

 

 

Turiu gerą vardą virėjos,

 

galiu virti knygon jau

 

ir nežiūrėjus.

 

Kumpį, skilandį rūkytą

 

duodu kirsti kas vakarą rytą.

 

 

 

Negailiu macnių pipirų,

 

krienų, daug žolynų visokių.

 

Vasarą nuo didžio karščio

 

bliūdą šaltų barščių

 

 

 

 

KODĖL RAŠAU

 

Baltam lape eilutės tiesias,

 

ryškėja raidės, žodžiai, sakiniai.

 

Kas išilieja iš pačios širdies,

 

jame paliks ilgai ilgai.

 

 

 

Kodėl rašau, jeigu paklaustum,

 

to atsakyti negaliu,

 

nes mintys taip dažnai nuklysta

 

seniai bemindžiotu taku.

 

 

 

Kodėl to visko reikia man,

 

jeigu manęs paklausi,

 

aš atsakysiu – nežinau,

 

tai Dievo šnibždesys į mano ausį.

 

 

 

 

SKARELĖ

 

Jau mojuoja skarele man

 

mylimoji iš toli.

 

Taip lėtai artėja laivas.

 

Taip sulaukti negali

 

tos akimirkos saldžios.

 

Bet jei nebuvai išplaukęs,

 

tai širdis to nežinos.

 

 

 

Tą skarelę aš pažįstu,

 

pats ją parvežiau anksčiau,

 

kad pamotų man nuo kranto,

 

kad pažinčiau iš toliau.

 

Susitikus – trūksta žodžių

 

ir kalbos.

 

Bet jei nebuvai išplaukęs,

 

tai širdis to nežinos.

 

 

 

Greit prabėgo laimės dienos,

 

aš ir vėl laive,

 

vėl nuo kranto man mojuoja

 

žydra skarele.

 

O rytoj – jau vandenyne

 

tik žuvėdros mos.

 

Bet jei nebuvai išplaukęs,

 

tai širdis to nežinos

 

 

 

 

NETESĖTI PAŽADAI

 

Šuo parašė draugui laišką,

 

pririštas – pats jo pasiųst negali.

 

Mato, katinas po kiemą vaikšto:

 

-Paslaugos prašau, pasiųsk laiškelį.

 

 

 

Bėga katinas į paštą, laiškas dantyse.

 

Pakeliui katė viliokė

 

raitosi lyg siurbėlė,

 

akį merkia, kailį šiaušia,

 

pažintį tokią praleisti – būtų nuodėmė.

 

 

 

Išlėkė iš dantų laiškas.

 

Pasisukęs kiek ore – tiesiai į šiukšlyną,

 

ir nutupdė vėjas jį ant taukuoto blyno.

 

 

 

Tuo metu pelytė bėgo,

 

uostinėdama visus kampus,

 

Laiškas taip taukais kvepėjo,

 

atsispirki, jei gudrus,

 

uodžiant šitokius kvapus.

 

 

 

Liko tik vieni skuteliai,

 

ji soti urvan tuoj lįs.

 

Mes nekaltinkim pelytės,

 

viską graužt – jos prigimtis.

 

 

 

Nuo to nepasiųsto laiško

 

pykstasi lig šių dienų,

 

Šunes, vos pamatę katinus aploja,

 

katės nekenčia pelių.

 

 

 

Kad visur nesantaikos išvengtum,

 

prisimink gyvenimo taisyklę:

 

pažadėjai – ištesėk,

 

nepavyko padaryti –

 

reikia drįst atsiprašyti

 

 

 

 

RUMŠIŠKĖS: ŽEMAITIJA

 

Tai buvus smuklė,

 

turėjus vardą ,,Varduvos .

 

Kiek čia uliota kažkada, išgerta,

 

šiandieną nieks nesužinos.

 

 

 

Dabar ji primena tik kaimo trobą:

 

aukšta stakta, žemi langai,

 

numintas slenkstis, rodos, atsiprašo,

 

kad kojas kelti tenka gan aukštai.

 

 

 

Baldai seni, bet išradingai padaryti,

 

lova užklota marga austine,

 

kas pasakys, kiek joje gimė, mirė,

 

mylėtasi be meilės ir su ja.

 

 

 

Palangėse piliarožės, žaliuoja mėtos,

 

nosiai taip mielas šieno kvapas,

 

toliau loma, upelis, tiltas,

 

į Suvalkiją veda takas.

 

 

 

Čia pakelėje dobilas raudonas,

 

svyruoja nenunokus aviža,

 

širdyje tiek jausmų ir meilės,

 

Tau, mūsų žeme Lietuva

 

 

 

 

SENI LAIŠKAI

 

Guli paketėliais surūšiuoti,

 

pasiglamžę, jau pageltę kiek, laiškai,

 

bet laisvalaikio minutę pasklaidyk juos,

 

kiek prisiminimų suradai.

 

 

 

Vienas vaikiška ranka rašytas su gėle kampe,

 

kitame jaunystės juokas aidi,

 

tarsi pievom brisdama,

 

o trečiam – gal pažadas išduotas,

 

kurio tu nepamirši niekada.

 

 

 

Prabėgs tau lūpom šypsena maloni,

 

o gal ir ašara nukris,

 

bet nepamirškim, kad skausmas ir džiaugsmas

 

pro tas pačias gyvenimo duris.

 

 

 

O gal čia rasi kažkieno ir paskutinį laišką,

 

sesers ar brolio, mylimojo nuoširdžius žodžius,

 

ar motinos ranka rašytą laišką,

 

kuris gyvenime tau testamentu bus.

 

 

 

Tegul jie guli dar, tegu, jų nesudegink,

 

nerekia degint tilto praeitin.

 

Gal kartais geresni mes pasidarom,

 

kada pasitariame su sava širdim.

 

 

 

 

ŽIEMA

 

(mano pirmasis eilėraštis, 3 skyriuje, 1933 m.)

 

 

Kaip smagu žiūrėti,

 

visur balta, balta,

 

bet lauke – lauke utiti

 

kaip šalta.

 

 

 

Stambios snaigės krinta,

 

vėjas jas nešioja,

 

o vaikai jas gaudo,

 

su jomis bėgioja.

 

 

 

Lipdo sniego senį,

 

ritinius volioja.

 

Visi tiktai šaukia:

 

– Dirbkit nežiopsoję!

 

 

 

Ir nulipdė senį,

 

netgi ir juokinga.

 

O sniegulės, snaigės

 

tiktai sninga, sninga.

 

 

 

 

NIDOJE

 

Geriu aš rudeninio miško kvapą

 

ir atsigerti negaliu.

 

Nuo beržo tyliai krenta lapai,

 

paliko paukščiai jau lizdus.

 

 

 

Nerimsta jūra.

 

Nors vėjas toks taikus,

 

bet bangos ošia, ošia.

 

Jos lenktyniauja tarp savęs

 

ir pirštais smėlį košia.

 

 

 

Nenorisi palikti jūros,

 

nors saulė vakarop jau slenka.

 

Ir žemė spindulius paskutinius

 

į savo delną renka, renka

 

 

 

 

VENTĖJE

 

Akį marių platumos vilioja,

 

jų bangelės kriaukleles skaičiuoja.

 

Stebint šėlsmą, lenktynes bangų,

 

ne trupučio man šiandieną nebaugu.

 

 

 

Taip gražiai prieš saulę žėri

 

banga, atsimušdama į smėlį.

 

Rodos, juokiasi balsu,

 

šaukdama skubu, skubu.

 

 

 

Pasilenksiu ir pagausiu.

 

– Kada tu ilsiesi?- klausiu.

 

Ji atsakė man balsu:

 

– Aš be poilsio dienų.

 

 

 

Ir tolyn vėl leidosi nuo kranto

 

su žuvėdrom krykšdama,

 

mestelėjo man kriauklelę

 

šit ta marių dovana.

 

 

 

 

MOTINOS DALIA

 

Neužmiega senutėlė,

 

nors rytuos aušra.

 

Plaukia mintys, lyg lino gijos,

 

suverptos kada.

 

 

 

Mintyse jai ir vaikystės,

 

ir jaunų dienų aidai,

 

nors vaikai senai suaugę,

 

žilstelėję jų smilkiniai.

 

 

 

Išaugino juos, išvargo,

 

būdama našlė.

 

Nerimas tik širdį graužė,

 

lyg juoda dėlė.

 

 

 

Kokį kelia pasirinks,

 

ar laimingi bus,

 

lizdus savo susisukę,

 

ar lankys tėvų namus.

 

 

 

Džiaugiasi – be reikalo sielojos

 

nemigo naktim,

 

motinos ištartas žodis

 

krito jiems širdin.

 

 

 

Lanko ją visi septyni

 

su savom šeimom.

 

Suvažiavus ankšta gryčioj

 

su žentais, marčiom.

 

 

 

Anūkėlių visas pulkas

 

krykštauja sode, rūpi jiems:

 

avis, paršiukas,

 

veršis aptvare.

 

 

 

Spindi veidas senutėlės

 

šypsena skaidria.

 

Rodos, ir vargų nebuvo,

 

kaip sako daina.

 

 

 

Džiaugsmo ašarą nubraukia

 

skarelės kampu.

 

Bus dar nemigo, laukimo

 

ir džiugių dienų.

 

 

 

 

NEPAJUTAU

 

Nepajutau, kada šermukšniai paraudo,

 

erškėtrožių vaisiai nunoko,

 

tik pamačiau – klevo lapai spalvoti,

 

krisdami rudenio valsą šoko.

 

 

 

Nepajutau, kad gyvenimo metai praėjo,

 

nematyt nudirbtųjų darbų.

 

Dainų aidai toliuos išsisklaidė,

 

prisiminimų džiaugsmą širdy nešu.

 

 

 

Negaila nieko, kas praėjo,

 

džiugių ir skausmo valandų.

 

Nors Metų našta pasunkėjo,

 

už viską dėkinga Gyvenimui esu.

 

 

 

 

LYGUMŲ VARPŲ AIDAI

 

Varpų aidas prisiminimų skraistėn

 

įsupa mane ir veda

 

Lygumų pakalnėm, kloniais,

 

lygia lanka, Kruojos vingiu –

 

ieškau senolių, protėvių takų,

 

jų žodžių nuoširdžių, prasmingų.

 

 

 

Mintis sustoja kamputyje bažnyčios,

 

Kur visada stovėdavome su Mama.

 

Gaivino jis mus vasaros kaitroj,

 

o žiemą tarsi šildė savo mažumu.

 

Dabar, mintim į jį sugrįžtant,

 

atrodo, motinos kvėpavimą jaučiu.

 

 

 

Tėvų rankom nuglostytos jos plytos,

 

šventoriuje įminti jų takai,

 

o mūsų – vaikiški balsai giesmėj skambėjo.

 

Čia tiesėsi maža širdelė ir ranka,

 

paberdama gėlių puokštelę Viešpačiui po kojų,

 

,,Šlovė tau, Kristau,“ tardama.

 

 

 

Ir nesvarbu, kur begyventum,

 

kiek Kruoja nunešė vandens,

 

maldoj ir mintyse užliejanti mane

 

tokia šilta šilta banga,

 

tu tokia didelė, erdvi,

 

bet mano širdyje telpi.

 

 

Lygumai, Pakruojo raj.

 

 

 

 

NENUSPĖSI

 

Kur tave mintis nuves,

 

nenuspėsi niekada,

 

kur sustos, prie kieno vartų,

 

tarsi kažko laukdama.

 

 

 

Gal klajos takais vaikystės

 

ar jaunystės upe bris,

 

lyg paklydęs pakeleivis

 

tyliai belsis į duris.

 

 

 

Gal pažįstamu taku nueiti

 

kvies tave kažkas,

 

gal tik tavo širdies skausmas

 

glostys mylimas rankas.

 

 

 

 

BRYDĖ

 

Ne vien tik rugiuose ar pievoj

 

paskui save palik brydes.

 

Kilnūs darbai ir nuoširdumas,

 

gyvenimo keliais tave teves.

 

 

 

Jei prisimins kažkas, kad gyvenai,

 

tegul tiktai akimirką, minutę,

 

ir jam nuo to buvo geriau –

 

reiškia, jau brydės būta.

 

 

 

 

SADUTĖ

 

Rudens saulė vis dar šildo,

 

vėjo muzika švelni,

 

o klevų spalvoti lapai

 

leidžias iškilmingai, išdidžai –

 

lyg ,,Sadutę“ šokdami.

 

 

 

Tai nusilenkia lig žemės,

 

tai žiūrėk, jie vėl aukštyn,

 

dar viršūnėje, apsukę ratą,

 

krenta palengva žemyn.

 

 

 

Taip margai nuklojo žemę,

 

rodos, minkštu kilimu einu.

 

Prašleivojo girtas dėdė

 

ir sumindė purvinu batu.

 

 

 

O mane nupurtė šaltis,

 

negalėjau nusimest minties

 

ir norėjosi balsu sušukti:

 

– Tik nesumindžiokit Žmogaus širdies!

 

 

 

 

MED. SESUO

 

Eina birželis per mūsų žemę,

 

nešdamas mediko dieną ir žiedų.

 

Ant suolelio parke sėdi senutė,

 

vėjas kedena kuokštą baltų plaukų.

 

 

 

Atveda ją prisiminimai

 

skaudžiausiai praleistų dienų

 

ir visada sustoja, lyg rikiuotėj,

 

ties mediko dienos slenksčiu.

 

 

 

Prisimena save – dar jauną,

 

pablyškusią, kiek pailgu veideliu,

 

kerziniai batai, palaidinė,

 

pirmos pagalbos krepšys ant pečių.

 

 

 

Ji ėjo ilgą karo lauko kelią,

 

kur zvimbė kulkos,

 

mirtim grūmojo granata.

 

O ji – jaunutė med. seselė,

 

reikėjo eiti – šaukė pareiga.

 

 

 

Kiek daug jų išnešta iš mūšio lauko,

 

gyvenimui grąžinta,

 

kiti paliko kauburiais be tako,

 

ir savo mylimam, vieninteliui

 

neužmirštuolių puokštė

 

palikta ant kapo.

 

 

 

Ant sienos kambary portretas kario,

 

linksmo, su šypsena veide,

 

po juo krepšys pirmos pagalbos – talismanas,

 

su vos įžiūrima

 

suvytusių neužmirštuolių šakele.

 

 

 

Sėdi ji parke, mintys Usėnuose,

 

tik kauburėlis ir ruduo.

 

Krintantys lapai,rodos, šnara:

 

čia sėdi karo lauko med. sesuo

 

 

 

 

TEGUL ŠIRDIS BUS SOTI

 

Paglostyk švelniai smilkinį šarmotą,

 

pašildyki sugrubusias rankas,

 

nors atminimuose tiktai,

 

ir tu pajusi,

 

kaip tavo širdį glosto kažin kas.

 

 

 

Gal tai prisilietimas prie vaikystės,

 

jaunystės juoko supami beržai,

 

nuskridusios svajonės aidas.

 

Nors metų juosta netrumpa,

 

bet nieko tu nepamiršai.

 

 

 

Gera, kada tave prisiminimai lydi,

 

Tegul širdis nuo jų bus soti,

 

Nesijaučia laimingas tas,

 

kuris nesugeba svajoti.

 

P. S. Tai posmai buvusiai pirmąjai kultūros namų choro vadovei Dolchočaitei Hildegard, kuri po daugelio metų prisiminė visus savo choristus ir atsiuntė nuoširdų pasveikinimo laišką. Ji senai gyvena Vokietijoje.

 

 

 

 

PRIE TAVO KOJŲ

 

Pamenu labai gerai

 

tą Kalėdų rytą:

 

šaukė Lygumų varpai

 

Jėzulio lankyti.

 

 

 

Guli ėdžiose ramiai,

 

toks mažytis, baltas.

 

Man širdelei neramu:

 

argi jam nešalta.

 

 

 

Kūdikėli, pažiūrėk,

 

aš prie tavo kojų.

 

Pažvelgė jis į mane

 

ir nusišypsojo.

 

 

 

Kas vaikystėj išgyventa,

 

mums labai brangu.

 

Šypseną Kalėdų ryto

 

širdyje nešu.

 

 

 

 

PABERTI ŽODŽIAI

 

Taip norėtum sustabdyti laiką,

 

surinkt netyčia pabertus žodžius,

 

išėjusių Anapilin atsiprašyti.

 

Tik supranti to niekados nebus.

 

 

 

Dažnai mes per vėlai suprantam,

 

kad viskas buvo taip arti,

 

gal kam skaudžiai širdin įstrigo

 

žodžiai, netyčia ištarti.

 

 

 

Dienų atgal nesugrąžinti

 

ir nepabėgt nuo amžinos tiesos:

 

Kas nuskubėjo nebepavysi,

 

kas turi ateiti nesulaikysi.

 

 

 

 

SMILGA

 

Gražiam pušyno pakrašty,

 

kur saulė žemę glosto,

 

ramunių laukas nuostabus-

 

įsimylėjusiųjų uostas.

 

 

 

Buria iš žiedlapių baltų

 

su viltimi saulėta-

 

mylės, nekęs, sugrįš, bučiuos.

 

Slapta svajonė ramunėms patikėta.

 

 

 

Pavydžiu aš ramunėms,

 

jos neš svajonę ilgą.

 

Manęs nepastebi visai-

 

aš tiktai smilga

 

 

 

 

PAGUODA

 

Prisiminimai didelė paguoda.

 

Juose skubi ir ne visur suspėji,

 

Ne visada ir pamąstai,

 

kad pjausi, ką pasėjai.

 

 

 

Būna dienų tarytumei tiršta migla,

 

lyg paklaidint tave norėtų,

 

kad kelio nesurastumei atgal,

 

kuriuo sugrįžt galėtum.

 

 

 

Kartais prisiminimai – lyg slogutis

 

užgulęs laiko savo svoriu,

 

išsivaduot stengiesi ir šauki:

 

Ne viską padariau gyventi noriu.

 

 

 

Kai į vaikystę nuklysti,

 

viskas išnyksta, kas buvo juoda,

 

esi laimingas ir šypsais.

 

Prisiminimai didelė paguoda.

 

 

 

 

TAKAS

 

Įkyriai barbena lietus į lango stiklus.

 

 

Dvi prigesę, senos akys seka jo lašus.

 

 

Rodos, sutelpa laše tam praeitis visa,

 

 

ir tas mielas kaimo takas, ir ryto gaiva.

 

 

 

 

Tuo taku jos kraičio skrynią vežė kraitvežiai.

 

 

Čia įmintos vaikų pėdos liko amžinai.

 

 

Ją visur taku lydėjo meilė ir viltis,

 

 

tai todėl tas kaimo takas visad prieš akis.

 

 

 

 

Išvežė juo vyro karstą rudenio lauku.

 

 

O ją pačią širdžiai alpstant,

 

 

miestan ,,prie vaikų”.

 

 

Rodos, nieko čia netrūksta: soti, šilumoj,

 

 

bet tiktai akis sumerkia – takas tolumoj.

 

 

 

 

Kai lietaus lašai vis rieda per lango stiklus,

 

 

per senutės veidą ritas lašas panašus.

 

 

Kas pasvers, kuris sunkesnis, skausmą kas nuplaus.

 

 

Tie lašai tokie panašūs – skruosto ir lietaus.

 

 

 

 

 

BŪK ŠALIA

 

Būk šalia jaunystės juokui aidint,

 

 

paukščiui pamojavus man sparnais,

 

 

gyvenimą vakariui vėjui gyvenant,

 

 

kai širdyje taip tuščia ir nyku.

 

 

 

 

Būk šalia, kai laimės talismaną

 

 

lyg šventenybę rankoje nešu,

 

 

lydėk pavargusią, laimingą

 

 

ir ašarai sužibus akyse.

 

 

 

 

Būk visada šalia

 

 

maža vilties kibirkštėle!

 

 

 

 

GIMIMO DIENA

 

Ateina ji, lauki ar nelauki,

 

 

nunešusi, kas buvo tau skaudu ar šventa.

 

 

Rodos, nepastebėjai jų tėkmės,

 

 

tik atsigręžus nustembi –

 

 

jau šitiek metų išgyventa!

 

 

 

 

Širdis tiktai svajonėse jauna.

 

 

Mintis dažnai prisiminimuose paklysta,

 

 

vėl išbraidai išvaikščiotus takus…

 

 

O metai, dienos nejučia

 

 

tarytum smėlis tau tarp pirštų slysta.

 

 

 

 

Gyvenimo ruduo turtingas patirtim.

 

 

gal stabtelėjus kiek susimąstysi,

 

 

nes rudeniu pakvipęs klevo lapas

 

 

nukrisdamas šnabždės:

 

 

– Į šitą dieną niekados negrįši…

 

 

 

 

KRAIČIO SKRYNIA

 

Nepriaudė man Motulė drobių kraičiui,

 

 

ji pati jų neturėjo.

 

 

Tiktai meilę darbui, Žmogui, žodžiui

 

 

man širdin įdėjo.

 

 

 

 

Nemažai gyvenimo dienų praėjo.

 

 

Kraičio savo skrynioj vis turiu,

 

 

rodos, saugotų geroji fėja.

 

 

Aš po trupinėlį dalinu.

 

 

 

 

Neištuštės skrynia, jos neišsemsi,

 

 

pilnumo jausmas širdį šildo,

 

 

nes ką kitiems išdalinu,

 

 

ji dar gausiau, savaime prisipildo.

 

 

 

 

LABAS, ŽEME

 

Jau Naujieji beldžias į duris.

 

 

Bet kas jas atidarys?

 

 

Kas įleis Naujuosius 2011-tuosius?

 

 

Debesys tinklus užklojo,

 

 

vėjas medžius drąskė ir šakas pešiojo,

 

 

nesimato nė vienos žvaigždės.

 

 

Kas į žemę metus palydės?

 

 

Dar raketų gausmas gąsdina visus,

 

 

rodės, kad užsidegė dangus.

 

 

Bet kai jos nutils,

 

 

Metus atlydės stambių lašų lietus

 

 

 

VYŠNIOS

 

Toks nuostabus baltumas vyšnių,

 

 

žemė nuo žiedlapių balta, balta.

 

 

Šakelėse užuomazgos jau matosi,

 

 

netrukus, lyg mergaitės skruostai,

 

 

bus rausva.

 

 

 

 

Ir supsis vėjyje nunokę kekės,

 

 

viliojančios lyg laimės žiburys,

 

 

raudonos, saldžios, kvapios,

 

 

kaip nepamirštamas

 

 

pirmasis bučinys.

 

 

***

 

 

Uždenki židinio žariją,

 

 

kad vėjas jos neužpustytų,

 

 

kad susikauptų šeimos šiluma,

 

 

vaikams, anūkams jos užtektų,

 

 

kad visą laiką meilės žarija

 

 

židiny degtų.

 

 

-//-

 

 

Bėga jaunystė saulės taku,

 

 

mintyse ją vejuos,

 

 

dar taip norėčiau sušilt rankas

 

 

tavo delnuos.

 

 

-//-

 

 

Kartais jaučiuosi

 

 

lyg būčiau inkilas,

 

 

į kurį turėtų atskristi paukštis,

 

 

kad sušiltų, nurimtų,

 

 

o paskui užgiedotų

Myliu Silute

Komentavimas yra uždraustas

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą (1)

  Pakirdo paukščiai    Ankstyvą rytą.   O man vis tiek, o man vis tiek.   Dangaus žydrynė   » Daugiau

Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI (3)

  Iš veido tavo tviska grožis,   Ir supa svaiguliu mane,   Širdis į karą meilėn ruošias,   Tik » Daugiau

Linos Daukšaitės kūryba Linos Daukšaitės kūryba 

  DUETAS   Svaiginančiai kvepėjo liepa,   Smarkus lietus nustojo…   Senam name atvertas langas…   ,,Prie ežerėlio smuikas » Daugiau

Gintaro S. kūryba Gintaro S. kūryba 

Voras vonioje   …jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo » Daugiau

Vincento Žemaičio kūryba Vincento Žemaičio kūryba (1)

Aukštumos ir gelmės   Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto, bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė, Senolių ašaros anūkų nestabdo, jie » Daugiau

Anos Marijos kūryba Anos Marijos kūryba 

DRAUGEI GITAI     Sidabru spindės visa gamta,   o namie žaliu mišku kvepės,   tu ateiki, drauge miela, » Daugiau

Edvardo kūryba Edvardo kūryba 

Gyventojo laiškas valdžiai   UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d.   Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. » Daugiau

Marijos Stancikienės kūryba Marijos Stancikienės kūryba (1)

Senelei     Netikėk, senele, veidrodis meluoja,   įkyri gegutė megdžiojas kleve,   tik viena raukšlelė veidą nuvagojo,   » Daugiau

Janytės kūryba Janytės kūryba (1)

Ruduo   Kur skubi tu rudenėli?   Ar į žiemą jau eini,   Bet žiema dar nearti   Neskubėki » Daugiau

Redos Macijauskienės kūryba Redos Macijauskienės kūryba 

Myliu tave   Myliu tave, bet tu išeini   Myliu tave, bet tu palieki   Mano jausmai, kaip beribė » Daugiau

Medea klinika
Adida papildai sportui
Medea klinika

Naujienų paieška pagal datą
2019 m. gruodžio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Lap    
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031