Šrifto dydis:
2008-02-10

Neprisistačiusio autoriaus kūryba(5)



Rubrikose: Skaitytojų kūryba  Žymos:

Skaitytojų kūryba

 

Pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu, atsiųstus eilėraščius. Belieka mums spėlioti, gal jis mūsų giminaitis, kaimynas, o gal kolega su kurio sėdime viename kabinete.

 

Mus mokė

 

Mus mokė –

 

Eik per žalią šviesą

 

Gyvenime atrasi tiesą

 

Mes ėjom

 

Bet tiesos neradom

 

Tikėjimą gyvenimu

 

Praradom

 

Mus mokė –

 

Sustoki per geltoną

 

Taip išlaikysi gerą toną

 

Mes sustojom

 

O kiti prabėgo

 

Ir gavom pamoką –

 

Tas aplenkia kas bėga

 

Mus mokė –

 

Neiki per raudoną

 

Nereiks tapyti

 

Ant paminklo tau ikoną

 

Mes nėjom

 

Taip ir likome

 

Sustoję

 

Visi kiti

 

Žygiavo koja kojon

 

– – – – – – – – – – – –

 

Ar tu žmogus

 

Ar šviesoforas ?

 

Tikėk SAVIM

 

Tada išauš diena

 

Kuri išpildys TAVO norus

 

 

Trumpam dingau

 

Trumpam dingau

 

Pasislėpiau

 

Pats nuo savęs

 

Maniau-

 

Padės

 

Buvau naivus

 

Galvojau

 

Atsigausiu

 

Pailsėsiu-

 

Po nakties

 

—————-

 

Naktis trumpa

 

Sapnai beribiai

 

Atsibus skaudu

 

Neužgesinkite

 

Vilties

 

Per balas

 

Žengiu aš trankiai per balas

 

Pavasaris atleis visas klaidas

 

Taškausi į visas puses

 

Seniai juk baigęs jau visas klases

 

Saulutė šypsos paukštis moja

 

Kodėl nežengti plačia koja

 

Paglostyt žiogą drugeliui pamojuot

 

Visiems būt geras ir toliau žygiuot

 

 

 

Žengiu aš trankiai per balas…

 

 

 

O širdį graužia vabalas

 

 

SUAUGĘ

 

Suaugę tampame vaikais

 

Ir žaidžiame žiauriais žaislais

 

Susigalvojame karus

 

Lyg blogis būtų nemarus

 

Mes kaunamės įrodinėjam statom

 

Savam kieme pražydusios gėlės nematom

 

Kas rytą keliamės į mūšį…

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Ir nežinai kada palūši…

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Ką pasiekėm? Ir ką laimėjom?

 

Nužudėme save ar nugalėjom?

 

 

Aš dirbu oro pardavėju

 

Aš dirbu oro pardavėju

 

Parduodu jį beveik už dyka –

 

Padovanotą šypseną ar gražų žodį,

 

Už tai viršun iškeltą nykštį man parodė

 

 

 

Mielai padirbčiau ir šlavėju

 

Ir šluočiau aš visai nebrangiai –

 

Už kruopščiai nuvalytus batukus,

 

Už saulės zuikį baloj ganančius vaikus

 

 

 

Galėčiau dirbti begales darbų

 

Kad tik už juos nereiktų imti pinigų

 

Tačiau aš dirbu oro pardavėju –

 

Nes taip smagu keliaut su vėju…

 

 

Aš pastatysiu namą

 

Aš pastatysiu namą

 

Be durų, be langų

 

Jame aš negyvensiu –

 

Sėdėsiu, prašysiu pinigų

 

Ir pasimelsiu už visus –

 

Aklus, silpnus ir luošius

 

Už ubagus, neturinčius draugų

 

Kad negailėtų jiems dievulis pastangų

 

Aš būsiu valkata, bet koks

 

Ir neskaičiuosiu prarastų dienų

 

Geriau už nuodėmes darytas vakar

 

Sau vakarienei susikrausiu krūvą akmenų

 

Aš būsiu geras, nusižeminęs ir nuolankus

 

Ir paaukosiu širdį pilną kirminų

 

Visiems – po centą – duosiu, duosiu, duosiu…

 

Kad būtų gera, lengva, kaip vaikystėje – menu

 

Štai taip atgysiu, duosiu, melsiuos…

 

O kitą rytą saulė kelsis…

 

Tik aš to nematysiu

 

Nes mano namas be langų

 

 

Saulė verkė

 

 

Saulė verkė

 

nuo ašarų po miglomis

 

pasikavojo kloniai

 

mačiau tave

 

nutolstančią

 

 

 

saulė verkė

 

tik aš

 

lyg priverstas

 

lyg tyčia

 

žiūrėjau

 

kiaurai miglas

 

 

 

saulė verkė

 

nuo spindulių

 

 

neradau kuo apsikloti

 

o tu vis tolai

 

 

 

saulė verkė.

 

 

 

Mūsų daug daugiau

 

Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu antrąjį atsiųstą eilėraštį.

 

Dainuota

 

mūs trys

 

milijonai

 

tiktai

 

jei po draugą

 

širdy

 

mūs daugiau

 

o jei

 

po kelis

 

mūsų daug

 

daug daugiau

 

negu vienas

 

esi

 

ar trys

 

milijonai.

 

 

 

Kadaise mokiaus

 

Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu trečiąjį atsiųstą eilėraštį.

 

Kadaise mokiaus

 

tarti raidę

 

po to vėl

 

mokiaus

 

ją rašyt

 

o ir kitas raides

 

išmokau tarti

 

parašyt

 

suaugau

 

liejos žodžiai

 

taip ir neišmokau

 

sudėti

 

žodį

 

myliu.

 

 

 

 

Protingi nedaro klaidų

 

Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu, ketvirtąjį atsiųstą eilėraštį.

 

Protingi nedaro

 

klaidų

 

kvailiai moka

 

mylėti

 

lapai nekrenta aukštyn

 

žuvys moka tylėti

 

medžiai nelinksta

 

prieš vėją

 

——————————

 

nebyliai gali kalbėti.

 

 

 

Ar paklausei kada mamos

 

Ar paklausei

 

kada

 

mamos

 

kiek kainavo

 

gyvybė tavo

 

ne jai

 

pasauliui

 

nes tu ir buvai

 

jos pasaulis

 

klykimą tavo

 

pasimetusį

 

pasveikino

 

rytas ar vakaras

 

ar paklausei

 

kada

 

mamos

 

kiek kainuoji

 

dabar

 

ne pasauliui

 

jai

 

nes tu ir esi

 

jos kaina

 

ar paklausei

 

kada mamos.

 

 

 

Gal žinot kas aš?

 

Jei kas nors manęs paklaustų – kas tu? – pasimesčiau. Vardą turiu, pavardę – irgi. Pasirodo, tai ir viskas. Tai kas gi aš? Mano vardą pasakys kaimyno šuo, pavardę – šuns šeimininkas. Ačiū šuniui (šeimininko nemėgstu).

 

Tai kas gi vis dėlto aš? Žmogus, kuris ryte pasisveikina su šaligatvį šluojančia rūškano veido moteriške ir nesulaukia atsakymo? Ar tas, kuris spaudžia savo darbovietės durų rankeną galvodamas apie tai ar jos minute anksčiau nepaspaudė šefas?

 

O gas tas, kuris yra laimingas, nes pasibaigė darbo diena ir dabar galės grįžti į namus, kur jo nelaukia dvi mylinčios atžalos bei išsiilgęs katinas? Dar pamiršau paminėti prie durų paslaugiai padėtas šlepetes. (Padėtos jos, tiesa, todėl, kad pats iš vakaro jas apdairiai ir pasidėjau).

 

Ne… Tikriausiai aš esu tas, kuris po vakaro žinių (jas per penkiolikos metų senumo televizorių skaitė gražuolė vedėja) ramiai ir saldžiai užsnūsta lovoje apglėbęs dar gražesnę žmoną?

 

Irgi ne??? Diena jau lyg ir pabaigon, o taip ir nesužinojau kas aš. Gal jūs žinote? Jei taip, būkite geri, pasakykit man, prašau. Jums gi negaila. Rasit mane nesunkiai – aš visur ir niekur.

 

Ačiū.

 

Nepasirašysiu, nes pamiršau, kas aš

 

 

 

Žodį ištart

 

Žodį ištart

 

nesunku

 

lyg ganytum

 

debesis

 

žodis išsprūsta

 

debesys prapliumpa

 

lietum

 

skėtis

 

nepadeda

 

tik tyla

 

užmuša žodį

 

gal buvo jis

 

skirtas

 

ne tau.

 

 

 

 

Nepaslėpsi rudens

 

Nepaslėpsi rudens

 

jį išduoda

 

kaštonai

 

nukritę Šilutėj

 

neapgausi draugų

 

jie jaučia

 

širdgėlą sieloj

 

apgausi rudenį

 

ateis žiema

 

paslėpsi draugus

 

išlįs priešai

 

sugrįžk

 

pavasari.

 

 

 

Rytas

 

rytas

 

žinau tai

 

jaučiu

 

kodėl bijau

 

pramerkt akis

 

ir sužinot

 

kad rytas

 

beldžias

 

į vokus

 

užsibuvau

 

tamsoj gal

 

prie savo

 

demonų

 

gal pripratau

 

lyg gaivalas

 

tamsos

 

gal

– – – – – – – –

 

rytas

 

jis atėjo

 

pasitikt jį

 

ar visąlaik

 

gyventi

 

tamsoje

– – – – – – – –

 

rytas

– – – – – – – –

 

pasakykit

 

ar buvo

 

diena

 

 

 

 

 

Nekenčiu

 

nekenčiu

 

veidrodžio

 

jis grąžina

 

mano jausmus

 

man

 

pačiam nesumeluosi

 

sau

 

į akis

 

neapgausi

 

savo atvaizdo

 

nekenčiu

 

veidrodžio

 

jis taip gerai

 

pažįsta

 

mane.

 

 

 

Šiąnakt švenčiu

 

Šiąnakt

 

švenčiu

 

savo negalią

 

mėgaujuos

 

silpnumu

 

geriu savo

 

gėlą

 

skausmu džiaugiuos

 

lyg beprotis

 

širdis

 

prausias

 

krauju

 

kodėl

 

gal per ilgai

 

maniau

 

kad laimingas.

 

 

 

 

Saugojau meilę

 

Meilę

 

saugojau

 

žiedlapiuos

 

jos nektarą

 

gėriau sapnuos

 

gal per ilgai

 

sapnavau

 

neišmokau

 

jos atiduot

 

tam

 

kam reikia

 

o gal

 

tiesiog

 

taip ir nemokėjau

 

mylėt.

 

 

 

 

 

Laiškas išvažiavusiajai

 

Labas. Jei atplėšei voką, o ne išmetei į šiukšlių dėžę, reiškia – bendraujam. Jei išmetei (rašau nežinodamas, kaip pasielgsi) – pabendrausiu ir su šiukšlių dėže. Neišdidus tapau. Nebeskambinėčiau tau ankstyvais rytais ir vėlyvais vakarais, tikėdamasis užtikti namie. Nebeklausinėčiau kvailai, ką veikei vakar ar prieš valandą. Neįkyrėčiau. Tik mylėčiau. Tik tai pasakyti ir paskambinčiau. Jei atsilieptum – mylėčiau tavo balsą, jei ne – tylą ragelyje. Tyla gera bent jau tuo, kad tau nepasako – išvažiuoju.

 

Išvažiavai.

 

Po to gyvenimas – tuštuma. Lyg ir ryte taip pat apsiniaukę, lyg ir namai mieste tie patys, ir žmonės sveikinasi pakeliui į darbą … Lyg ir tas pat … Tik to nematai, nes neturi laiko – juk tuoj pat šaligatviu turi praeiti mergina, kuriai dar nuo vakar vakaro norisi pasakyti – labas rytas.

 

Nepraeina.

 

Tada pasijunti lyg beorėj erdvėj. Erdvėj, kurioje neegzistuoja niekas – nei darbas, nei giminės, nei draugai ar šiaip pažįstami. Erdvėj, kur esi tik tu pats vienas su savo neišsipildžiusiomis svajomis … O jau po keleto minučių nudėvėtu bato padu lieti kitą šaligatvio plytelę ir būsianti darbo diena atrodo kaip atlygis už tai, kad naktį vėl susapnuosiu tave.

 

Galbūt.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 

Tiesiog svajonių šulinys ir tiek.

 

Kibiras vandens išdžiūvusiam svajonių šuliny labai praverstų.

Šiame laiškelyje nepaminėjau žodžio „aš“, nes laikšas – tau.

 

Nestiprus žmogelis.

 

 

 

 

Suvalgiau naktį

 

suvalgiau naktį

 

per valandą

 

per trumpa buvo man ji

 

ne valanda – naktis

 

ryto nelaukiau

 

maniau – neateis

 

jis atėjo

 

tai buvo paskutinis

 

mano rytas

 

jo nesulaukiau

 

o jis neverkė manęs

 

nesusitikom.

 

 

 

Nemoku gyventi šiandien

 

Nemoku gyventi šiandien

 

Man rytoj visada buvo vakar

 

Nuvyto man gėlės

 

Nesuspėjau įteikt

 

Išgaravo neatkimštas šampanas

 

Pasveikinau draugą Naujųjų proga

 

Pasirodo buvo Velykos

 

—————————————————-

 

Nukrito pavasary lapai

 

Rudeniop sužydo jurginai

 

—————————————————–

Tikriausiai todėl

 

Kad miriau dar negimęs.

 

 

 

 

Sapnuoju tavo delnų šilumą

 

sapnuoju tavo delnų šilumą

 

to sapno vis negana

 

galėtų būt ilgesnis už naktį

 

ir dieną kartu

 

nes diena – ne diena

 

ir naktis – ne naktis

 

tikras tik sapnas

 

tikresnis už gyvenimą

 

kurio dar nebuvo

 

sapnuosiu…

 

 

 

Skraidyt norėčiau

 

Skraidyt norėčiau

 

Drugeliu

 

Padebesiuos

 

Kur nėra

 

Melo nei tiesos

 

Vien tik dangus

 

Tas žydras mėlis

 

Negrįžti žemėn

 

Niekada

 

Neišsipurvinti melu

 

Nesusitept tiesa

 

Tik skristi lėkti

 

Drugeliu

 

——– —————-

Va tik pakilti

 

Negaliu.

 

 

 

 

Gėlės pusryčiams…

 

Gėlės pusryčiams… (Kava tikriausiai jai jau pabodo, ir cukrus lyg tyčia baigėsi, o artimiausia parduotuvė dar neatidaryta). Štai ir stovi šalia lovos su ką tik pievoje priskinta gėlių puokšte, iš šviežiai nurautų kotų dar sunkiasi syvai. Ji miega. Saldi kaip medus. Kakta nusėta mažyčiais prakaito lašeliais, garbanota kaštoninių plaukų sruoga prilipusi prie skruosto. Alsuoja lygiai, ramiai. Kūdikis ir tiek. Vokai nevirpa, matyt, sapnai jau išsapnuoti, užvaldė lengvas lyg pūkas rytmečio miegutis. Neiškenti neprisilietęs. Labai atsargiai perbrauki ramunės žiedlapiu jai per veidą – kaktą, voką, tylų it vos vos girdimą medžių viršūnių virpesį primenantį šnervės kvėpavimą, kiek pabrinkusias lūpas, smakrą. Trūkteli skruosto raumenys, ji pamažu atmerkia akis, staigiai vėl užsimerkia apakinta nelauktos šviesos. Jau susivokusi atsimerkia, akys sekundėlę kitą klaidžioja, tada ji pamato tave. Ir puokštę. O gal puokštę ir po to tave. Iš pradžių lyg ir netiki tuo, ką mato, po to nusišypso. Pirma puse lūpų, o tada jau plačiai, apnuogindama lygiom eilėm susodintus perlamutrinius dantukus. Nesako labas. Tik, vis dar akinamai šypsodamasi ir spindėdama migdolinėmis akimis, ištiesia ranką ir paima puokštę. Priglaudžia sau prie veido, šnervės nevalingai suvirpa, uosdamos ryto gaivą. Į žandą įduria smilga, o ji, smailai nužvelgusi tavo rasotas basutes, prajunka. Juokas tyras, negarsus, akys švyti, gėlės pakrinka ant antklodės, paversdamos ją žaisminga maža pievele. Princesė pabudo. Sėdiesi ant lovos kraštelio ir pirštų galiukais brauki jai per lūpas – jos lyg tik vakar prisirpusios vyšnios. Sučiumpa tave už riešo, vos juntamai bučiuoja į delno vidurį, žiūri tiesiai į akis. Palinksti virš jos, bučiuoji į kaktą, skruostą, nosies galiuką ir – lūpas. Ji tvirčiau suspaudžia tavo riešą, trupučiuką praveria lūpas, nedrąsiai, lyg bijodama, tartum bučiuotųsi pirmą kartą per pirmąjį pasimatymą. Laisvąja ranka perbrauki jai per plaukus, o ji tada bučiuoja tave stipriai, čiumpa už kaklo ir lenkia prie savęs. Deda tavo galvą sau ant krūtinės, švelniai, nuo artėjančios aistros virpančiais pirštais perbraukia per viršugalvį. Kiši ranką jai po rožiniais marškinėliais, dedi jau suspėjusį sudrėkti nuo prakaito delną ant plokščio, bet švelnut švelnutėlio pilvo ir, lėtai braukdamas per aksominę odą, slenki viršun, link dviejų dar ne visiškai sunokusių obuoliukų dydžio kauburėlių. Kai pasieki ir palieti jau sustandėjusį, kiek aštroką spenelį, ji sekundei įsitempia. Tik sekundei, nes laukė to. Tada lengvai, tik tau vienam pastebimu būdu šypsodamasi užsimerkia ir truputėlį suglemba, lyg sakydama – dabar tu šeimininkas. O šeimininkas sulenkia vieną jos koją per kelį ir glosto šlaunies iškilumą, tada rievelę, jungiančią jos koją su persiko odos užpakaliuku, padengtu vos įžiūrimais auksaspalviais plaukeliais. Štai ir vilnos švelnumo kauburėlis, ji pradeda riestis lyg katė, pirštai pajunta šiltą drėgmę. Akyse pradeda temti, sąmonė jaukiasi, jauti spaudimą pilvo apačioje, drėski nuo savęs ką turi ir imi savo moterį – savo meilę, savo brangenybę, savo turtą, savo viltį, savo gyvenimą ir viltį, būtį savo – ir … Krenti į prarają, skrodi visatą, iš arti matai seniai išnykusias žvaigždes, kalbiesi su jų valdovais… ji keletą kartų krūpteli, plačiai pražiota burna gaudo orą, po to – gilus atodūsis, dar lengvas šiurpuliukas ir giliai į nugarą susmigę nagučiai – lyg ją bandytų išmesti iš dvidešimto aušto. Tada ji suglemba, dar tyliai atsidūsta, iškvėpdama paskutinius jėgų likučius, ir taip trumpam ir lieka – užsimerkusi ir pražiota burna. Lyg dūšelė būtų kelioms sekundėms išskridusi į laisvę, ir tik dusliai tvaksinti širdis išduoda, jog tuoj sugrįš. Tas kelias sekundes jos negalima kalbinti. Reikia žiūrėt – ji tada beprotiškai graži. Pati to nežino ir nenutuokia, kad tu žinai. Tada pamažėl atsimerkia ir nusišypso ta žiauriai paslaptinga šypsena, kurios reikšmę gali tik nujausti, nes jei ji pasakytų ką tai reiškia, tai jai būtų blogiau, negu stovėti nuogai miestelio aikštėje turgaus dieną. Nulaižai jai nuo paraudusios krūtinės smulkučius prakaito lašelius (jie, žinia, sūrūs, bet skanesni už bet ką gyvenime), o ji tave apdovanoja dar vienu bučiniu. Ne tokiu kaip prieš TAI, tačiau tokiu, kad supranti, jog šios moters nepaleisi niekada ir nė už ką. Žiūrite vienas kitam į akis. Ji žiūri lyg ir truputėlį motiniškai, atlaidžiai, bet tau tai nė motais, tu tiesiog skęsti jos akių gelmėse. Esi beprotiškai laimingas. Nesinori atskirti savo kūno nuo jos, jos šlaunis lyg prilipusi prie tavęs. Ji skambiai nusijuokia – katinėli, pamerk gėles.

Atspėkit, kas pietums ?

 

 

 

 

 

Neišmokau sakyti tiesos

 

Neišmokau sakyti tiesos

 

Žiūrėdamas į akis

 

Tačiau moku meluot

 

Iškėlęs galvą

 

Drebu nuo tamsos

 

Kai ateina naktis

 

Nes bijau susapnuot

 

Savo sielos spalvą

 

———————————

Bijau susapnuoti save

 

Tokį pilką niekingą

 

Gal mylimą… Ne –

 

Tiktai patį sau reikalingą.

 

 

 

 

 

 

Kažkur danguj

 

Kažkur danguj

 

Kažkur aukštai

 

Nuaudė sapną angelai

 

Sapne svajojai

 

Sapne skraidei

 

Tik viskas buvo per vėlai

 

Tik sapnuose

 

Tu pažinai jausmus

 

Svajonių pastatei namus

 

————————

 

Sapne tu viską padarei…

 

Bemiegant sudegė namai

 

 

 

 

 

Šiurena vėjas

 

Šiurena vėjas

 

Pageltusius lapus

 

Nušluoja vėl

 

Užgesusius jausmus

 

Ruduo

 

Anksti sutemo

 

Liūdna nejauku

 

Stiklinė viskio

 

Nepadeda vienu mauku –

 

Vanduo

 

Naktis ilga

 

Sapnai bevaisiai

 

Ir net mirtis

 

Jau neatrodo baisiai –

 

Ją man duok

 

Ar rytas bus

 

Ar saulė švies

 

Žudydama šešėlius

 

Ir nuo tarnų nakties

 

Mus išvaduos?

 

————————————————–

 

Vienumos neišlaikytas testas

 

Suskambo tarp pušų orkestras

 

————————————————–

Ruduo

 

 

 

 

Svajonės

 

Svajonės

 

Permatomos

 

Šviesios

 

Plona gija

 

Į saulę

 

Tiesias

 

Gyveniman

 

Atvertos

 

Durys

 

Te pilnaties

 

Nesutrukdys

 

Mėnulis

 

Kai prieš akis

 

Ryškiausios žvaigždės

 

Šviečia

 

Į tolį pakeliauti

 

Kviečia

 

Žvaigždėsna

 

Skrist

 

Ilgai

 

Poryt tave

 

Pamirš

 

Draugai

 

Ilgėsies

 

Lauksi

 

Pasiilgsi

 

Jų atminty

 

Seniai

 

Numirsi

 

Sugrįžęs

 

Rasi

 

Tik kapus

 

Pokol skraidei

 

Mirtis

 

Pasiėmė draugus

 

Padėsi gėlę

 

Paliūdėsi

 

Ir vėl –

 

Į saulę

 

Jei mirti –

 

Šviesiai

 

 

 

 

Viena nereikalinga

 

Vakaras tylus

 

Padengtas stalas

 

Dega žvakės dvi

 

(viena nereikalinga)

 

Ant kekės vynuogių

 

Šešėliai krenta

 

Raudono vyno

 

Taurės dvi

 

(viena nereikalinga)

 

Užuolaidos

 

Pusiau užtrauktos

 

Šlepečių poros dvi

 

Padėtos jaukiai po stalu

 

(viena nereikalinga)

 

Muzika švelni

 

Tik vakar išskalbtas chalatas

 

Dvi purios pagalvės

 

(viena nereikalinga)

 

————————————–

Mėnulis buvo toks gražus

 

Ryte sumelavai –

 

Tu man nereikalingas

 

 

 

 

Vakaras smagus

 

Stiklinė vyno

 

Vakaras smagus

 

Išsibėrę centai

 

Gyvenimas gražus…

 

Gražuolė padavėja

 

Sąskaita niekinga

 

Mintyse švilpia vėjai

 

Visiems tu reikalingas

 

Tu-dievas-dainius

 

Šviežias anekdotas

 

Iš anksto užmokėtas

 

Atšalęs antrekotas

 

Gausi palyda

 

Durininko „ačiū“ ne už ačiū

 

Taksistas, vasarą užkūręs pečių

 

Gyvenimas gražus…

 

Ir štai sava laiptinė

 

Seniai tuščia jau piniginė

 

Koks buvo vakaras smagus

 

Išsibėrę centai…

 

– – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Muziką šviesų padovanojo mentai

 

– – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Daugiau nesiausiu niekada

 

Sulauksiu vakaro…

 

Tada…

 

 

 

 

 

Tik trečią nakties

 

Tik trečią nakties

 

Nukrinta grandinės

 

Tik trečią nakties

 

Laisvas esi

 

Tik trečią nakties

 

Atvira piniginė

 

Tik trečią nakties

 

Tave myli visi

 

Tik trečią nakties

 

Dainuoji dainas

 

Tik trečią nakties

 

Jautiesi savim

 

Tik trečią nakties

 

Tau mielas bet kas

 

Tik trečią nakties

 

Išgirsti „eime su manim“

 

—————————–

O pirmą dienos

 

Žiauri tuštuma

 

O pirmą dienos

 

Ir pikta ir bloga

 

O pirmą dienos

 

Mintyse – lyguma

 

O pirmą dienos

 

Nors šoki nuo stogo

 

O pirmą dienos

 

Esi nuogas ir basas

 

O pirmą dienos

 

Šviesos nematai

 

O pirmą dienos

 

Širdin kirminas kasas

 

O pirmą dienos

 

Apirę nakties pamatai

 

—————————-

Svaigus skrydis nakties

 

Staigus krytis dienos

 

Patalų nepaties

 

Po mirties nepaguos

 

 

 

 

 

Aš išverkiau save

 

 

Išverkiau save

 

Išvėmiau

 

Savo sielos

 

Turinį

 

Prarėžiau pilvą

 

Ir ištąsiau

 

Sau žarnas

 

Sausgysles

 

Aš ištampiau

 

Nudrožiau šonkaulius

 

Ir išėmiau plaučius

 

Paskui ištraukiau

 

Širdį

 

Dar gyvą

 

Skaudančią

 

Ir raudančią

 

Buvau negailestingas

 

Sau

 

Bandžiau

 

Likimo būt

 

Chirurgu

 

Gal galite

 

Kas nors

 

Surink mane

 

Atgal?

 

 

 

 

 

 

Naktis (I dalis)

 

Naktis

 

Balkonas

 

Cigaretė

 

Nepaliestų jausmų

 

Paletė

 

Ir šviesoforas

 

Tik geltonas

 

Lyg nelaimingas

 

Kazino žetonas

 

Naktis

 

Balkonas

 

Baigės dūmas

 

Prabėgusių dienų

 

Gardumas

 

Bemiegės naktys

 

Prasmaksotas rytas

 

Užsuks draugai ?

 

O gal užeis kas kitas

 

Naktis

 

Balkonas

 

Pabudai?

 

Svajot išskridęs

 

Gal buvai

 

Sparnus pakirpo

 

Vienuma

 

Ateis vienatvė

 

Lyg mama

 

Naktis

 

Balkonas

 

Cigaretė…

 

Ar tu gražus?

 

Narsus?

 

Protingas?

 

Ne –

 

Tik etiketė

 

 

 

 

 

 

Naktis (II dalis)

 

Naktis

 

Balkonas

 

Cigaretė

 

Tau šypsosi

 

Gašli koketė

 

Lauke lyg tyčia

 

Darganotas oras

 

Paminti principus

 

Tau ima noras

 

Naktis

 

Balkonas

 

Cigaretė

 

Lyg tyčia paruošta

 

Kušetė

 

Tu šiąnakt nelaimingas

 

O ji beprotiškai graži

 

Šampano dar šampano

 

Gyvenimas gražėja pamaži

 

Naktis

 

Balkonas

 

Rytas jau

 

Tikrovėj ar sapne buvau?

 

Neplautos taurės

 

Cigarečių kvapas

 

O atmintis –

 

Tik tuščias lapas

 

Naktis

 

Balkonas

 

Cigaretė

 

Atsimenu?

 

Ilgiuos?

 

Myliu?

 

Ne –

 

Nuo nemigos

 

Tabletė

 

 

 

 

 

Skaičiusiems „Gėlės pusryčiams…“

 

Jis išėjo į darbą. Vargšelis mano mielas, taip ir neišgėręs kavos, kurią kiekvieną rytą su malonumu jam darydavau. Šįryt neturėjau jėgų. Po to, ką jis su manimi ką tik išdarinėjo… Pats kaltas – jam uždarant duris dar tebebuvau jo paties prieš geras dvidešimt minučių sukeltoje ekstazėje. Galva sukosi, kojos linko, tad, užuot nutipenusi iki viryklės, tesugebėjau pasiųsti jam oro bučinį. Atsakymo „mažyte, susitiksim vakare“ jau negirdėjau – nugrimzdau į saldesnį už medų miegą – tikiuosi, atspėsit, ką sapnavau.

 

Pabudau su kaltės jausmu – jo pievoje priskinta pavasarinių gėlių puokštė džiūvo ant karštos mano šlaunies. Delsti nebebuvo galima, tad stryktelėjau iš lovos ir nubėgau ieškoti vazos. Ne tos, į kurią paprastai merkiame dovanotas gėles, kitos, nežinia kiek ir nežinia kodėl taip ilgai atsargiai laikytos sekcijoje (gal todėl, kad jis sakė, jog tai jo brangios senelės palikimas ?). Radau ją – seną, apdulkėjusią, lyg jos amžius būtų lygus tos man nematytos močiutės amžiui, prilygstančiam laikotarpiui, kada paskutinį kartą buvau gavusi gėlių. Pamerkiau. Dar nenuvytusios, ačiū aukščiausiajam. Įmečiau tabletę aspirino – sako, gėlės tada išsilaiko ilgiau. Kitą aspirino tabletę išgėriau pati – dėl tos pačios priežasties. Palūkėjau. Išsiviriau kavos, kurią prieš geras dvi valandas turėjau išvirti savo brangiausiajam. Neskubėdama išgėriau. Realybė sugrįžo, gyvenimas stojo į savo vietą, tačiau laikas, išdavikas,-ne. Virtuvėje ant sienos kabantis laikrodis (kam jis reikalingas, lyg nežinočiau, jog kiaušinį, kad būtų kietas (cha cha cha) reikia virti tris minutes – mama man taip sakė) rodė, kad šįryt ypatingai nusipelnęs mylimasis grįš namo po poros valandų. Aišku, jei nereikės dirbti viršvalandžių, arba neužtruks susirinkimas pas bosą, arba po darbo nepakvies kavos trumpasijonė blondinė referentė (aš ją jau metai kaip stebiu, įrodymų, tiesa, dar neturiu, bet jei šiandien…)

 

Šiaip ar taip, laiko beveik nebėra. Kuom gi atsidėkosiu už ypatingą rytmetį? Ypatinga vakariene? Kažkodėl mama, duodama patarimus kaip padaryti įspūdį vaikinams nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų, pamiršo papasakoti, kaip kepti kotletus. Gal todėl ją pačią jau šešis kartus pametė, o man vietoje padoraus kotleto vis išeina kažkoks tarpinis produktas tarp Kėdainių ir žemaičių blyno – gerai, kad mano brangiausias aukštaitis. Tačiau svarstyt jau nebėra kada ir štai – arbata jo trečios eilės tetos mums per vestuves padovanotuose (ir iki šiol taip ir nenaudotuose puodeliuose), įjungtas silpnomis lemputėmis toršeras miegamajame, pusiau nuleistos užuolaidos, iškedenta patalynė (pūkus mečiau tiesiog per miegamojo langą į kaimynės balkoną – jos vyras vėl keiks parskrendančias žąsis), ir aš pati…ir aš…

 

Jis vėlavo tik dvi minutes (per kurias belaukdama spėjau smagiai įkaisti). Pauostė arbatą, užgesino vieną iš dviejų toršero lempučių (ryškesnę, aišku), nusimetė derybų dėl eilinio savo sandėrio metu tabaku prasmelktą švarką, nusišypsojo lyg vietoje manęs matytų Moną Lizą (tikiuosi, ne Pamelą Anderson gi), ir…paklausė – ar labai šiandien pavargai? Ar…?

 

Aš, žinoma nepasakiau, kad, kaip jūs jau žinote, „labai daug dirbau ir smarkiai nuvargau“, tačiau to atsakymo taip ir neprireikė – prieš TAI tik vos vos spėjau pagalvoti – o kas gi pusryčiams?…

 

 

 

Su saule kilsime

 

Su saule kilsime

 

Su mėnuliu gulsime

 

Nakties žvaigždes skaičiuosime

 

Ryto rasą gersime

 

 

 

Jaunystę išnaudosime

 

Ją bučiniams pašvęsime

 

Paparčio žiedą radę

 

Pasauliui tai pranešime

 

 

 

Beprotiškai mylėsime

 

Beprotiškai nekęsime

 

Tarp sumaišties jausmų

 

Mes vienas kitą rasime

 

 

 

Mes vienas kitą saugosime

 

Likimui skriaust neleisime

 

Kol pagaliau suaugsime

 

Ir vis dažniau kartosimės

 

 

———————————-

 

 

Saulei tada verksime

 

Mėnuliui pasiguosime

 

Žvaigždėms mes atsiversime

 

O svetimiems meluosime

 

 

 

 

 

 

Tikiu tavim

 

Tikiu tavim –

 

Klupiu

 

Meldžiuos

 

Tikiuosi –

 

Išmaldos gal duos

 

Prašau tavęs –

 

Nebausk

 

Pasigailėk

 

Atleiski nuodėmes

 

Ir bėdoje

 

Padėk

 

Tikiu tavim –

 

Išgelbėsi

 

Ištrauksi

 

Kol nuodėmėj

 

Nuskęsiu

 

Tu nelauksi

 

Tikiu tavim

 

Bet netikiu savim –

 

Savim bjauriuos

 

Tiesiog gyvensiu

 

Lauksiu

 

Atpildo dienos

 

——————-

 

Tikiu tavim

 

Diena nušvis

 

Ir rytas bus gražus

 

O mano prašymas

 

Tarp daugelio

 

Pražus

 

 

Neprisistačiusio autoriaus kūryba

 

 

 

 

ILGA KELIONĖ NAMO

 

Buvo jau vėlu. Tikrai vėlu, aš manau. Bent jau sprendžiant iš to, kad kai aš, pakėlęs galvą nuo stalo iš balos (dabar jau negalėčiau pasakyti, kokio taurumo gėrimo buvo ši bala, nes ko tik tą vakarą negėrėme) – baro salėje užregėjau tuščius stalus ir vienišą barmeną. Jis (sūka tikras) supylinėjo likučius iš taurelių į vieną butelį (net neįsivaizduoju, kas galėtų tokį kokteilį atlaikyti), bet tas parazitas rytoj tikrai įpils taurelę šito marmalo kokiam nusitašiusiam bagočiui, kad pastarasis pamirštų negavęs grąžos iš dviejų šimtų litų banknoto. Vienok, sukaupęs paskutinius gero tono likučius ir nusišypsojęs orgazmą patyrusios kengūros šypsena tam girtų klientų piniginių tuštinimo monstrui, ryžausi pilnam herojiškumo klausimui – pirmas aš klientas ar paskutinis? (Turiu pasakyti, kad aklina tamsa už lango tiesiog sufleravo man atsakymą, tačiau tuo metu buvau beviltiškesnis už dvejetukininką, nesugebantį nusirašyti nuo ant suolo draugės šlaunies keturių centimetrų dydžio raidėmis akis badančios šperos). Barmenas, nusišiepęs neturinčio ko prarasti barsuko šypsena ir, žinoma, nepamiršęs jau šeštą kartą paduoti man sąskaitos, pateikė Nobelio premijos vertą informaciją – baras užsidaro, o aš už niekingus trisdešimt litų galėčiau, aišku, barmeno surinktu telefono numeriu išsikviesti taksi. (Kaip vėliau sužinojau, kiek jis nuplėšė iš anksčiau išvažiavusių, tačiau nė trupinėlio ne blaivesnių mano draugų, už tuos pačius pinigus aš galėjau penkis kartus nuvažiuoti namo, o po to, vėlgi už tuos pačius pinigus grįžti į barą tikslu išmalti intelektu nesubjaurotą to suskio snukį). Gi tuo metu mano finansinė (ką čia meluoti, ir fizinė) padėtis buvo tokia, kad sukrapščiau pageidaujamą sumą, paskutines monetas suradęs po praplyšusių kelnių kišenių pamušalu, ir įteikiau tam sudegusio banko atstovui – iškviesk gi jau tą taksi. Apie tai, kodėl nepagalvojau pasiskambinti iš savo mobiliako (ir tai būčiau kvailai atrodęs, nes namai, pasirodo tik už trijų šimtų metrų), geriau nepasakosiu. Tada tas verslo ryklys ir mano būsimo rytmečio pagirių autorius apsimetė vieno mygtuko paspaudimu kviečiąs taksi (šiaip jau taksi automobilis Vietnamo karą primenančios spalvos plafonu maždaug nuo antro amžiaus prieš Kristų stovėjo lyg „Moment“ klijais prisobačintas dviejų metrų atstumu nuo baro) ir gyvatiškai paslaugiai pasiūlė palaukti dvi minutes. Aš, žinoma, per tas dvi minutes būčiau ne tik išėjęs į lauką, bet ir atsiėmęs iš to baro briedžio arbatpinigius, kurie siekė apie dvidešimt litų ir, kaip dabar suprantu, buvo duoti už tai, kad jis iš manęs dar ir tyčiotųsi, tačiau dėl aukščiau paminėtos savo nežinau jau kokios būklės, lygiai pagal instrukciją, po dviejų minučių, išėjau į lauką. Lauke jau teko skubėti – ten manęs nekantriai laukė kaip iš kibiro ant mano medvilninės trumpomis rankovėmis maikutės su užrašu „I,m the best“ pilantis per žinias nepraneštas lietus ir viso miško beždžionių šypsena tviskantis taksistas. Į mano girtai nuoširdų „labas rytas“ sausai atsakęs ir pasiteiravęs „kur važiuosim“ bei sužinojęs, kad nurodytasis adresas yra viso labo už trijų šimtų metrų, taksistas nutaisė ką tik pamatytos jūrų pabaisos miną ir pateikė nuosprendį, kad už tokius bajerius turėsiu jam sumokėti dvigubai. Kadangi mano kišenėje buvo nulis, o aš matematiką moku ir paskaičiavau, jog dukart nulis lygu nulis, nuolankiai sutikau. Kai, nespėjus išsitraukti iš pakelio cigaretės, mane privežė prie namų, aš, nurodęs taksistui klaidingą savo buto numerį (jei, žaltys, ieškotų), patikinau, jog tuo grįšiu su pinigais. Į savo antrąjį aukštą kopiau lyg į Everestą. Dar vis didžiuodamasis pasiekta viršūne, cigarete, kurios nespėjau prisidegti taksi, pabandžiau atsirakinti buto duris – raktus, matyt, buvau surūkęs. Šiam gudriam numeriui nepavykus, kažkuria kūno dalimi paspaudžiau durų skambutį. Man asmeniškai jis skambėjo lyg gaisrininkų sirena Arizonos dykynėje, jau beveik laukiau išbėgančių kaimynų su priešgaisrinėmis žarnomis, tačiau mano žmona, kuriai, tiesą sakant, tas skambutis ir buvo skirtas, lyg tyčia vis nesirodė. Ir kaip ji gali taip ramiai miegoti pusę trijų nakties, kai vyro nėra namuose? Man nespėjus pačiam atsakyti į šį pačiam sau nesuvokiamą klausimą, už durų pasigirdo šlepečių tapsėjimas. Iš nenusakomo džiaugsmo ir palengvėjimo raumenys man atsileido (kelio namo epopėja juk beveik baigta), tad taip ir nesugebėjau atsitraukti spaudęs skambutį, kuris, regis apie mano grįžimą namo jau buvo pranešęs visam kvartalui. Viltingai trakštelėjo durų užraktas…——————————————(gal bus tęsinys?)

 

 

 

 

 

Ar sąžinė tamsi

 

Ar sąžinė tamsi

 

Pasakė tau – sustok

 

Pamirški viską

 

Ir apie nieką negalvok

 

Neprisimink jausmų

 

Kuriuos deklaravai

 

Atsiprašyk žmonių

 

Kuriuos tu apgavai

 

Ištrink iš atminties vardus

 

Kuriuos sapne kartojai

 

Kai gyvenai smagus

 

Ir iš kitų bėdų kvatojai

 

—————————-

Gyvenk iš naujo

 

Mirk kad prisikeltum

 

Uždek širdy žvakutę…

 

…kad vėl gyventum

 

 

 

 

 

 

ROJUS

 

Danguj tikrai gražu

 

Ten šilta miela

 

Šventa ramybė pamažu

 

Apgaubia nuodėmingą

 

Tavo sielą

 

Ten gieda choras angelų

 

Apie nežemiškąją meilę

 

Ir siūlo gausą dovanų

 

Už tai kad nuodėmingajam

 

Užleidai eilę

 

Esi ten lygus tarp lygių

 

Švarus toks – basas nuogas

 

Tenai nebūna pagirių

 

Žinių neskaito plikos uogos

 

————————-

Ir neaprėpti akimis

 

Didžiulę dieviškąją valdą

————————-

Norėčiau būti su jumis

 

Gyviesiems sukalbėti maldą

 

 

 

 

 

 

 

Mes pragare

 

Mes pragare

 

Mes degam

 

Kenčiam

 

Klykiame

 

Ir nuodėmes

 

Į skausmą verčiam

 

Plaučiuose – ugnis

 

O gerklėje – žarijos

 

Verkiam

 

Kaukiame

 

Dejuojam

 

Pagundas velnio keikiam

 

Mums degt

 

Ir nesudegt

 

Kankintis

 

Tegul šviesesnės

 

Mus aplanko

 

Mintys

 

Gyvenom SAU

 

Visai nepagalvojome

 

Apie kitus

 

Jais nesirūpinom

 

Tad užtarnautus

 

Atsivėrėm sau vartus

 

Neprisistačiusio autoriaus eilėraštis

 

 

 

 

 

 

 

Save mylėjau

 

Save mylėjau

 

Ir pats save baudžiau

 

Buvau sau dievas

 

 

Daugiau aš nieko

 

Nemačiau

 

Visi kiti šalia –

 

Vargdieniai

 

Netikę man net vakarienei

 

Nes aš – protingas

 

Aš – jėga

 

Manim žavėtis –

 

Pareiga

 

Aš sąmoningas

 

Ir šaunus

 

Sveiks – į sveikatą

 

Pamiršai visus

 

————————–

Nebemyliu savęs

 

Ir netgi nebaudžiu

 

Skambučio buvusių draugų

 

Kasnakt budžiu

 

Aš lėkštas

 

Liūdnas

 

Nusivylęs

 

Šlovingoj praeity

 

Dienas

 

Prapylęs

 

———————-

Galėjau būt kitoks

 

Nesavanaudiškas ir tikras

———————————-

Aplink šešėliai šoks

 

Lėtai nušliauš

 

Per širdį vikšras

Skaitytojų komentarai

  1. Agnietė

    Kur nauji poeto eileraščiai?

  2. Vilytė

    Na nežinau ar čia tavo eilės 🙂 bet šitos man labai patiko. Kur jau ten … ,,pasveikinau draugą Naujųjų proga … pasirodo buvo Velykos“ :)Neblogai rašai!

  3. Gabriele

    Lb lb lb patiko,paprasta,nuosirdu,kasdieniska ir tikra! Aciu, sekmes kuryboje!:)
    p.s.jauciu kad zinau autoriu:)))

  4. Agniete

    vau… is pradziu nieko nesupratau, bet kai daugiau paskaiciau -nebegalejau nustoti skaiciusi. tai tikrai yra tai kaip mes visi mastom tik nevisi moka tai atskleisti kitiems. visi zodziai preciziskai slepia kiekviena norima paslepti minti. tokiame atvirai neatvirame pasaulyle kai matai viska siek tiek kitaip labai ydomu gyventi, tikrai. tik gaila kad tokie kurejai slepia savo vardus…

  5. P.S.

    Kūriniai kurie įsiskverbia į žmogų ir paliečia jį verti kad juos skaitytu.
    Ačiu!Šaunu!


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą (1)

  Pakirdo paukščiai    Ankstyvą rytą.   O man vis tiek, o man vis tiek.   Dangaus žydrynė   » Daugiau

Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI (3)

  Iš veido tavo tviska grožis,   Ir supa svaiguliu mane,   Širdis į karą meilėn ruošias,   Tik » Daugiau

Linos Daukšaitės kūryba Linos Daukšaitės kūryba 

  DUETAS   Svaiginančiai kvepėjo liepa,   Smarkus lietus nustojo…   Senam name atvertas langas…   ,,Prie ežerėlio smuikas » Daugiau

Gintaro S. kūryba Gintaro S. kūryba 

Voras vonioje   …jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo » Daugiau

Vincento Žemaičio kūryba Vincento Žemaičio kūryba (1)

Aukštumos ir gelmės   Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto, bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė, Senolių ašaros anūkų nestabdo, jie » Daugiau

Anos Marijos kūryba Anos Marijos kūryba 

DRAUGEI GITAI     Sidabru spindės visa gamta,   o namie žaliu mišku kvepės,   tu ateiki, drauge miela, » Daugiau

Edvardo kūryba Edvardo kūryba 

Gyventojo laiškas valdžiai   UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d.   Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. » Daugiau

Marijos Stancikienės kūryba Marijos Stancikienės kūryba (1)

Senelei     Netikėk, senele, veidrodis meluoja,   įkyri gegutė megdžiojas kleve,   tik viena raukšlelė veidą nuvagojo,   » Daugiau

Janytės kūryba Janytės kūryba (1)

Ruduo   Kur skubi tu rudenėli?   Ar į žiemą jau eini,   Bet žiema dar nearti   Neskubėki » Daugiau

Redos Macijauskienės kūryba Redos Macijauskienės kūryba 

Myliu tave   Myliu tave, bet tu išeini   Myliu tave, bet tu palieki   Mano jausmai, kaip beribė » Daugiau

Naujienų paieška pagal datą
2024 m. kovo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Vas    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Adida papildai sportui