Dantų implantų tipai

Klinikinėje odontologijoje buvo sukurti ir naudojami keturi pagrindiniai dantų implantų tipai, įskaitant subperiostealinę formą, ašmenų formą, ramuso rėmą ir endosinę formą.

Didelė šios apžvalgos apimtis bus skirta endosiniams implantams, kurie šiandien dažniausiai naudojami odontologijoje. Endosiniai implantai paprastai yra sraigto formos, įterpiami į viršutinį žandikaulį arba apatinį žandikaulį ir naudojami pakeisti danties šaknį. Paprastai implantai gaminami iš 4 klasės komerciškai gryno titano, nes jie yra atsparūs korozijai ir stipresni nei kitų rūšių. Tačiau taip pat naudojami titano lydiniai, nes jie yra stipresni ir atsparesni aplinkos poveikiui nei grynas titanas.

Tūriniai endosiniai implantai labai skiriasi bendra implanto forma (pvz., smailėjanti, palyginti su cilindrine) ir makrotopografija. Kai kurie endosinių implantų konstrukcijos parametrai turi įtakos implantų ilgaamžiškumui, įskaitant: formą, dydį, cheminę paviršiaus sudėtį ir topografines ypatybes.

Endosozinių implantų makro ypatybės

Dantų implantai skirti pirminiam mechaniniam stabilumui pasiekti ir laikui bėgant skatinti stiprią kaulo ir implanto sąveiką per kaulų integraciją. Endosoziniams implantams būdingi trys pagrindiniai makro aspektai:

1) sriegiai;

2) tvirto korpuso prispaudžiami dizainai (cilindriniai, kūginiai);

3) akyta danga padengtos konstrukcijos.

Kiekviena konfigūracija turi įtakos ilgalaikėms biomechaninėms savybėms kaulo ir implanto sąsajoje ir daugiausia lemia implanto ilgaamžiškumą. Kaulas prisitaiko prie fizinės sąveikos iš implanto sąsajos sukeldamas hipertrofiją arba atrofiją.

Taigi, optimali forma leis vienodai paskirstyti įtampą aplinkinei kaulų matricai ir paskatins kaulų augimą. Sraigtinio sriegio tipo implantai yra populiariausias šaknies implantų tipas dėl pasiteisinusios gydymo sėkmės.

Keli sriegio konstrukcijos parametrai turi įtakos implanto įsitvirtinimo sėkmei, įskaitant sriegio žingsnį, sriegio aukštį ir sriegio konfigūraciją (v formos, kvadrato formos, ir t.t.).

Sriegio žingsnis yra atstumas nuo vieno sriegio centro iki kito sriegio centro. Žingsnis daugiausia vaidina vaidmenį nustatant turimą paviršiaus plotą kaulų sąveikai, todėl yra svarbus projektavimo parametras.

Fiksuoto ilgio varžtams, kuo mažesnis žingsnis, tuo daugiau sriegių yra. Chun ir kt. parodė, kad mažinant žingsnio ilgį, mažėja didžiausi efektyvūs įtempiai, o tai rodo, kad norint išlaikyti stabilų implantą, reikia mažesnio kaulo įtempimo. Iš to paties tyrimo buvo įrodyta, kad padidinus implanto ilgį, sumažėjo didžiausias efektyvus įtempis. Panašioje dvimatėje baigtinių elementų analizėje (FEA), kurią atliko Motoyoshi ir kt. sumažėjus žingsniui, sumažėjo maksimali efektyvi jėga. Tačiau įtempių pasiskirstymo įtaka dėl žingsnio buvo neaiški. Kaip apžvelgė Geng ir kt. 2004 m. yra keturios bendros sriegio konfigūracijos: V formos sriegis, plonas siūlas, atvirkštinis atramas ir kvadratinis sriegis. Naudojant FEA, Geng ir kt. parodė, kad sutrumpinto V formos sriegio (0,1 mm pločio sriegio viršūnės) ir didelio kvadratinio sriegio (sriegio plotis 0,36 mm) konstrukcijos yra naudingos tolygiai išsklaidant įtempius ir kad dėl didelių įtempių koncentracijų reikėtų vengti plonų sriegių formų (0,1 mm pločio). kauluose. Tačiau kiti FEA tyrimai rodo, kad siūlų profiliai neturi įtakos von Miseso įtempių pasiskirstymui kauluose. Atliekant tyrimą su gyvūnais, kvadratinių sriegių implantai pralenkė V formos sriegio ir atramos konstrukcijas, kai liečiasi su implantu ir pašalino sukimo momentą po 12 savaičių.

Tarp įvairių parametrų, varžtai gali būti savisriegiai, todėl nereikia gręžti pirminių skylių. Tačiau buvo pranešta, kad pradinis nesisriegiančių implantų stabilumas buvo didesnis, palyginti su tos pačios medžiagos savisriegiais implantais, naudojant poliuretano blokus, kad imituotų kaulą. Manoma, kad tai susiję su didesniu nesusisriegių varžtų paviršiaus plotu, nes yra daugiau sriegių.

Daug diskutuojama dėl optimalios bendros implanto formos (t. y. srieginio ar lygaus). Kaip minėta anksčiau, pradinis mechaninis stabilumas daugiausia lemia gydymo sėkmę. Pirmiausia reikia atsižvelgti į mechaninius aspektus, kad būtų sumažintas implanto mikrojudėjimas po įdėjimo. Lyginant srieginius cilindrinius implantus su srieginiais kūginiais implantais, Kim ir kt. nustatė, kad kūginių implantų pirminis stabilumas yra didesnis nei cilindrinių implantų. Tačiau šio tyrimo su šunimis rezultatai parodė, kad cilindriniai implantai buvo sėkmingesni, nors jie reikšmingai nesiskyrė. Manoma, kad kūginiai implantai per daug suspaudžia aplinkinę kaulo matricą ir taip sukelia biologinę žalą.

Atliekant tyrimą su gyvūnais, lyginant srieginius titano implantus, srieginius hidroksiapatitu padengtus titanu implantus ir lygius titano implantus, srieginiai implantai pralenkė lygius implantus, kuriais gydymo sėkmė buvo atitinkamai 95,5–75,4%.

Implanto ir atramos jungtis

Implanto ir atramos jungtis gali būti laikoma implanto galvute. Jungties funkcija yra suteikti priemonę sukimo momentui įsukti implanto korpusą į kaulą ir sudaryti antros pakopos atramos jungtį.

Yra 2 pagrindinės jungties formos, kurias sudaro vidinė arba išorinė jungtis, kuri paprastai yra šešiakampės formos. Abiem atvejais, kalbant apie movą, galvutė turi neleisti atramai suktis ir leisti naudoti keičiamas dalis, jei reikia pakeisti komponentą.

Iš pradžių buvo sukurta išorinė šešiabriaunė jungtis, tačiau ji buvo perkurta taip, kad galėtų atlaikyti didesnes okliuzines jėgas ir sumažinti mikrojudėjimą tarp implanto ir atramos, nes ši sąsaja lemia sąnario stiprumą. Galiausiai, buvo sukurti vidiniai šešiabriauniai implantai, siekiant padidinti stabilumą tarp implanto ir atramos.

Titano implantai SOS klinikoje.