Švėkšniškių papročius prisimenant

Nuotrauka Edvardo Lukošiaus

Kalbant apie švėkšniškių papročius, susijusius su tradiciniu metų ciklu, reikia pastebėti, kad Užgavėnės − viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Kai kurie švėkšniškių papročiai būdingi ne tik Švėkšnai, bet ir daugeliui Lietuvos vietų. Lietuvoje Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, pasižymi persirengėliais. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos − žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. O Švėkšnoje, kaip ir visoje Žemaitijoje dar persirengdavo ir kaukėmis, vaizduojančiomis gyvulius − arkliais, ožiais, gervėmis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui. Švėkšniškių papročių prisiminimus užrašė švėkšniškė Elena Juciūtė (1911-1986), monografijoje „Švėkšna“ (Čikaga, 1974).

E. Juciūtė prisiminimuose rašo, kad Užgavėnės prasidėdavo su tradiciniu valgymu iki nuodėmingo apsirijimo. Mat, senovėje buvo žiaurūs „juodi“ gavėnios pasninkai, tai per Užgavėnes norėta pasisotinti. Tą dieną, antradienį, mažai kas ką dirbdavo, tik šeimininkės turėdavo daug darbo. Nuo pat ryto pradėdavo virti, kepti. Privirdavo daug mėsos, sudėdavo į didelį dubenį, pastatydavo ant stalo ir visi valgydavo. Prikepdavo ir blynų, ir nugerti šio to parūpindavo.

Visokių pramogų prasimanydavo. Vyrai vaikščiodavo apsirengę „Žydais“, barzdomis apsiklijavę ir krėsdavo visokius pokštus. Kai kurie vežiodavo „Užgavėnių Katrę“. Tai būdavo iškamša, prie kurios pritaisydavo ratą, prie rato porą spragilų, kuriais kuldavo javus. Ratą sukant, Katrė mušdavo tais spragilais. Kas arti prieidavo, būdavo apkuliamas.

Rytojaus dieną daugelis eidavo į bažnyčią, pasninkaudavo ir melsdavosi, prisibarstę pelenais galvas. Tai Pelenų diena. Nemaža būdavo ir sergančių nuo Užgavėnių vaišių…

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Tad belieka paraginti nesišaipyti iš praeities, bet puoselėti ir stengtis išlaikyti senus papročius, paveldėtus iš savo tėvų.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos pradėjusios formuotis dar pagonybės laikais, ilgainiui šiek tiek kito jų prasmė ir forma. Tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

Dar prieš nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje, Švėkšnos vidurinės mokyklos mokytojų etnografinis ansamblis, vadovaujamas mokytojos Ilijaros Černiauskienės, iš anksto paruošęs programą, apsitaisęs įvairiais persirengėlių rūbais, vaikščiodavo po miestelį, užsukdami į švėkšniškių namus. Iširus ansambliui, ši tradicija nutrūko. Užgavėnės prisimintos ir vėl pradėtos švęsti apie 2000 metus, kultūros namų direktorei O. Norkutei suorganizavus ir šventėje dalyvauti pakvietus Inkaklių etnografinį ansamblį „Dainoriai“.

Dabar kasmet švėkšniškiai Užgavėnes švęsti susirenka miestelio centrinėje aikštėje. „Mobilioje virtuvėje“ Gaspadinės kepa mielėmis kvepiančius sklindžius, verda karštą arbatą, organizuoja loterijas, kviečia pašokti, padainuoti ir prie didžiulio laužo pašėlioti. Šventę, jau kelinti metai iš eilės, organizuoja Švėkšnos neįgaliųjų draugija, finansiškai remia vietos verslininkai ir seniūnija.

Švėkšniškiai tęsdami tradiciją tiki, kad daug ir sočiai priviešėjus, nuotaikingai, triukšmingai prisišurmuliavus, visus metus bus sotūs, laimingi ir sveiki. Liepsnos liežuviams surijus Užgavėnių puošmeną – Morę, šventė baigiasi.