Sakralinio laukimo metas

Nuotrauka Violetos Astrauskienės

Dažnas savy pagalvojame, ar iš tikrųjų esame priklausomi nuo metų laikų ir ką daryti, kad išvengtume su jais susijusių nuotaikų. Atsikėlus ir ruošiantis darban – dar tamsu, grįžus vakare namo – jau tamsu. Vėlyvą rudenį, kai orai subjūra, vis anksčiau temsta, nuolatos norisi miego, o apatija ir liūdesys vis siūlosi į draugystę. Progą saugiškiams susirinkti draugėn į renginį „Pabūkime kartu“, papročius prisiminti, savo keptais pyragais ir arbata pasivaišinti, pašmaikštauti, juk gera nuotaika – net ir liūdniausias mintis išblaško, pasiūlė Saugų filialo bibliotekos bibliotekininkė R. Juškienė kartu su bendruomenės „Saugų artuma“ aktyvu.

Artėjantis adventas – rimties, susikaupimo ir sakralinio laukimo metas. Prieš šias tylos ir ramybės savaites, pagal senovinį paprotį, lapkričio pabaiga yra skiriama bendram susibūrimui, paskutiniams pasilinksminimams iki pat šv. Kalėdų.

Saugų filialo bibliotekininkė Regina Juškienė, „Saugų artuma“ pirmininkas Vytautas Laurinavičius ir aktyviausi bendruomenės nariai, norėdami priminti ir atgaivinti priešadventinę nuotaiką, pakvietė saugiškius į biblioteką linksmai bei turiningai pavakaroti. Dalyvavo renginyje ir seniūnė Anastazija Oželytė.

Adventas – keturių savaičių pasiruošimo Kristaus gimtadieniui – Kalėdoms – laikotarpis. Advento trukmė nevienoda. Jis, pagal bažnytinį kalendorių, prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi iki Kūčių. Pasitikdami Adventą, ieškokime Dievo artumo, kuris adventinę nuotaiką pakeis Kalėdų džiaugsmu, Adventas pilnas paslaptingumo, netikrumo. Anksčiau žmonės tikėjo, kad visur vaikšto dvasios, galinčios pakenkti, todėl vengė dirbti įvairius darbus. Nepylė pagalvių, manydami, kad varnos žąsiukus išnešios, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Stebėdami gamtą, sprendė apie ateinančių metų derlių. Jei per adventą priverčia sniego, tikėjosi vasarojaus. Per adventą nevalia linksmintis – šokti, dainuoti, burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas. Anksčiau tris kartus per savaitę pasninkaudavo – trečią dieną, penktą dieną ir šeštą dieną, o dabar – tik penktą dieną. Nevalgė nieko pieniško ir mėsiško. Savo pamąstymus užbaigė linkėdamas, kad Adventas taptų mums visiems dvasinio pasirengimo laikotarpiu.

Seniūnė Anastazija Oželytė iniciatyviai ir gražiai „Saugų artuma“ bendruomenei, turinčią savo veidą, linkėjo darnaus darbo, sutarimo, vienybės demokratiškai, atsakingai dalyvauti sprendžiant bendruomenės problemas, o ateinančio Advento laiku – rimties ir susikaupimo, kartu ir džiugaus laukimo. Padėkojo bendruomenės aktyviausiems, kad rado laiko ir noro pakviesti pabūti drauge, pabendrauti, o bibliotekininkei Reginai – už bibliotekoje sukurtą pakilią, ramybės ir gerumo sklidiną nuotaiką.

Draugiškame būryje pasidalinta ne tik valgių, bet ir gyvenimo receptais, senjorų prisiminimais, kurie liejosi laisvai ir su šypsena, sušildydami visų čia buvusių širdis.

Užbaigti norisi Džono O’Donahju; (1956–2008), airių filosofo, teologo, mokytojo ir poeto mintimi, kuri bene prasmingiausiai atspindi šį sakralinio laukimo metą: „Kiekvienoje širdyje šviečia jaukus žiburėlis. Mes ne visada pastebime, bet jis ten spingso. Tai jis apšviečia protus, kad pamatytume grožį, žadina troškimą siekti daugiau ir skatina širdį mylėti gyvenimą. Be jo dienos būtu tuščios ir nuobodžios, ir jokie horizontai nežadintų mūsų ilgesio. Kažin kas tyliai kursto gyvenimo geismą, o jis glaudžiai susijęs su gyvybine energija ir jauduliu. Ši drovi vidinė šviesa leidžia pažinti ir priimti patį mūsų buvimą čia kaip palaimą. Ateiname į pasaulį kaip svečiai ir iš karto paveldime atminties, dvasios ir svajonių vaisius, sunokintus seniai, dar prieš mums pasirodant, dabar jie mus supa, maitina ir stiprina. Dovanotas pasaulis yra pirmasis mūsų palaiminimas“.