Popietė su Anatolijumi ir Dalia Žibaičiais(1)

Nuotraukos Irenos Arlauskienės

Kol dar malonu susitikti su žmogumi, kol dar gundo smalsumas sužinoti, kuo gyvena kitas, pasidžiaugti geromis naujienomis, tol sakome, jog gyvename. Ir gražiai gyvename. Tokio šviesaus pasmalsavimo vedami Šilutės TAU literatai skubėjo į susitikimą su mokytojų lituanistų Žibaičių šeima. Dalia ne tik savo padangėje, bet ir šalyje žinoma poetė, Anatolijus – kraštotyriniais darbais (žodžiu ir raštu) garsina mūsų rajoną.

Kaip gyvenate, mieli žodžio darbininkai? – klausiame . O juodu kukliai nusišypso: gyvename. Toks šviesus tas pasakymas – gyvename. Ir netrunkame sužinoti: Anatolijus vis dar turi neištyrinėtų apylinkių, ir, jei būtų jo valioje, pasodintų ne vieną kraštietį papasakoti apie vietoves, kurių gyvoji istorija blėsta su išeinančiais ir senstančiais tikrovės liudininkais. O ant Dalios stalo baigiama ruošti spaudai nauja eilėraščių knyga. Kokia ji? Kuo nauja, iš kokių patirčių ir išgyvenimų ji klostosi? Asmeniška ar išjausta su laiko ir bendros būties apmąstymu bus mūsų visų stalo knyga, kaip ne viena jau kad ir yra. Suprantame, kad kiekvienas kūrinys yra priklausomas ir nuo kūrėjo gyvenamo laiko ne vien plačiąja prasme. Šis laikas gilių autorės apmąstymų metas, todėl ir raiškai pasirenkamos sudėtingos gyvenimo ir atsiskyrimo temos, dažnai pagrindžiamos pasaulietine ir Šventraščio filosofija. Pamanytume, kad eilėraščiai turėtų būti sudėtingi, gal net paprastai suprantant, sunkūs, bet, klausydamiesi naujųjų eilėraščių, suvokiame, kad Dalia ir šį kartą yra ištikima lyrinei raiškai, kai sudėtinga, kartais net skaudi išėjimo (mirties) tema suskamba tamsesne gaida ir išsisklaido subtiliai supintame šviesaus jausmo vaizdinyje. Tai, kas asmeniška, atsiveria tik „ per mažą sielos langelį“, o toliau jau panyri lyg ir į savo išgyvenimą: „Rūke ir ilgesy / išsitiesia mintis, – / virš žemės ir laukų – / didžioji paslaptis. / Visa joje esi, / ji tirpsta pamažu / vakariam ilgesy / tarp raustančių žarų“. (eil. „Rūke ir ilgesy“. Pagrįsta ankstesniais tekstais). Gal ne mano vienos mintis, jog Dalios Žibaitienės eilėraščių poetika, sukelianti stiprų emocinį teksto išgyvenimą, kyla tiek iš lakoniškų metaforų, tiek ir lyg detalaus vaizdo, pavyzdžiui: „ pasodinom vaikystę / ant didžiausio akmens, / liepėm jai nenuklysti, / tegul amžiais gyvens, / bet sugrįžę neradome, – / tik ženklai palikti / ant išpjaustyto ąžuolo / nuošaliam paupy…“ („Numinti takai“). Ar beturim, ką pridėti? Ir vis dėlto, yra viena tema, kuri raudona gija eina per visas Dalios knygas – tai meilė. Sakytum, ji tiesiog švyti, sukeldama pasigėrėjimą, džiaugsmą, nuspalvindama kasdienybę. Ir ko jai tokiai nebūti. Tai meilei. Pasmalsavom: koks dviejų kuriančių žmonių santykis ne tik prie darbo stalo (Anatolijus ir pirmasis kritikas, ir reiklus Dalios knygų redaktorius. Tiesa, dažnai jam tenka nusileisti), bet ir šeimoje, ilgametėje santuokoje. Truputį paatviraudami keliais žodžiais papasakojo apie skirtingą vaikystę: pragmatišką ir ūkišką Anatolijaus (jo pagalba buvo labai reikalinga tėvų namuose), ir romantišką, kiek pramuštgalvišką Dalios, augusios prie Mituvos ir Nemuno. Tačiau didžiausia Likimo dovana Dalia įvardina tai, kad juodu studijų metais neprasilenkė ir nuo tol visą laiką eina greta darbe, įspūdingose kelionėse, buityje. Užaugino išmintingus vaikus, džiaugiasi būrio anūkų veikla ir pasiekimais. Ir ne tik. Buvo labai malonu pasiklausyti Anatolijaus Žibaičio pasakojimo apie paribio gyvenimo savitumą, perskaityto šmaikštaus vaizdelio apie kalbos vartojimą viešojoje erdvėje. Vertas spaudos puslapio rašinys. Žibaičiai – mokytojų šeima. Pasirodo jie buvo ir ne vieno popietės dalyvio vaikų mokytojai. Per savo tėvus šie perdavė nuoširdžiausius kūrybinės sėkmės linkėjimus įsimintiniems mokytojams, mokiusiems ne tik gimtosios kalbos, bet ir raiškiojo skaitymo, vaidybos meno pradmenų, smalsumo ir dėmesio visuomeniniam gyvenimui.

Šviesi, turininga buvo gražiojo kasdienybės gyvenimo popietė.