Per antrąją bangą su rudens papročiais ir tradicijomis

Nuotraukos Irenos Arlauskienės

Šilutės TAU literatai pirmojo Covid –19 karantino metu sąžiningai rašė dienoraštį – tiesiog tai, kaip išgyveno vieną ar kitą dieną. Kokia nuotaika, toks ir įrašo žanras: eilėraštis, miniatiūra, esė ar jumoru nuspalvinta novelė. Prabėgo trys uždaro gyvenimo mėnesiai, mintys sugulė į knygą „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“, kurią išleido literatai, ir širdis atlėgo – užuot susirašinėję, siuntinėję žinutes, galėjome vėl akis į akį susitikę kalbėtis, keliauti, dalintis literatūra. Lyg ir panašios, bet ir labai skirtingai praleistos dienos turėjo vieną bendrybę – mes visi rėmėmės gamta: pavasario pradžia, įsibėgėjimas, pagaliau vasaros laisvė… Taip. Tik kaip dabar, antrosios pandemijos bangos metu, kuri sutampa su vis labiau tamsėjančiu dangumi, niūriais ryto rūkais, darganomis ir besiblaškančiu vėju, atsiremti į tą gamtą – motinėlę? Kur paganyti akis, kokiam vėjeliui atsukti skruostą, kad švelniai paliestų, paglostytų. Nelauk iš Šiaurio ar Suominio tokios malonės…

Ir vis dėlto, nors jaunieji nieko apie tai neišmano, mūsų vyresnioji, tiksliau pagyvenusiųjų karta, dar šį tą prisimena. Tiesa, kartais tik vos vos pajunta kažkokį tolimą ryšį su bemaž iki istorine praeitimi, kai gyvenome pagal mitinės sąmonės dėsnius. Prabundi rytą ir tuoj žvilgt į langą – saulėta? Ir pirmos, ir visos kitos žinios orų pranešimais baigias, nors ne visi žemelę ariam… O štai mūsų senučiukai rytą būdavo saulelei kepurę nukelia, gražiai pasisveikina, o ji rytą tokia pailsėjusi, tokia skaisti dažnai pasirodo, o kai vakare pailsusi per dieną ūkanėle apsitraukusi miegoti leisdavos, vėlgi ne vienas poilsio jai linkėdavo. Pabandyk jaustis vienišas, jei turi tokią motinėlę (dainose juk motule tebevadiname, Aušrinę sesule šaukdavom, Mėnulį tai tėvuliu, tai broleliu vardinom). Ir visai ne pasakos, o gyvenimo būdas buvo. Argi blogai? Pasitarsi su Gamta, pasiklausi jos, žiūrėk, ir gauni atsakymą. Šit ir dabar rūpi – kaip tą pandemiją įveiksim, kas mūsų laukia? Kaip išgyvensim? Netrukus ir lapkričio 30-oji, šv. Andriejaus diena. O ji burtus pradeda, na sakykim, spėjimus. Ne šiaip sau pramislas, bet savitas baltų kalendoriaus galių išbandymas tamsos, vėlių atėjimo metą. Tai, kas apačioje, jungiasi su viršumi, gyvuoju pasauliu. Ir takas yra – bedugnis šulinys, kurio akyje ir dieną žvaigždės matyti. (Gaila, dabar tokių retai kur berasi.) Bet jei apie tokį šulinį vidur nakties atbula tris kartus apeisi, kanapes ar aguonas sėdama, potam su niekuo nekalbėsi (čia tik jaunoms merginos tetinka), sūroką kąsnį suvalgysi ir neatsgėrusi užmigsi, prisisapnuos naktį vaikinas, kuris pasems to šulinio vandens atsigerti. Tik nepamiršk jo veido įsidėmėti. Mums pravartus kitas burtas. Taip pat Šv. Andriejaus išvakarėse. Reikia nueiti į kaimyno sodą ir tylutėliai nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti ant palangės ir laukti. Jei Kūčių dieną šakelė apsipils baltais žiedeliais – tikėki, metai bus puikūs, nepalies nei „koronės“ virusas, nei kokia bėda prisiartins. Jei tuo burtu kokia mergelė norėtų bernelio veidą išvysti ir vardą sužinoti, į kaimyno sodą turi eiti … nuoga. O kad šakelė pražys, tai jau tikrai. Svarbu, kad gausiai žydėtų. Tarp kitko, nuostabus jausmas, kai per Kūčias turi žydinčios vyšnios šakelę. Giedra širdyje.

Daug atsakymų turi gamta. Greit ir Martynas, lapkričio 11-ta. Tądien pravartu kepti gaidį, nes tam giedoriui nebereikia rytais anksčiausiai kelti šeimininko. Laukų darbai pabaigti, šiukštu po Martyno žemę judinti, tesiilsi, ir skolų negalima pasilikti (visi metai bus nekokie, nepriteklius vis į akis lįs), o gaidys tai auka Gabjaujui, laukų dievybei. Žmonėms, šeimynai, tądien reikia kepti žąsį. Didelę ir riebią. Jei žąsies krūtinkaulis baltas – žiema bus graži, balta, jei pilkšvas, kaip ir pernai, nesulauksim sniego. O jo galima prisišaukti net per Martyną, jei tik turi baltą ožį ar ožkelę, būrį vaikų, kad jie tą oželį atbulą apie beržą tris kartus apvestų ir piemenišką giesmę užtrauktų. Tiesa, yra dar kelios papildomos sąlygos, bet tikėkim, kad šiemet sniego bus ir be ožio. Ir dar: jei Martynas su ledu, Kalėdos su bradu (šlapios), ir atvirkščiai.

Jei pavasaris džiugino atbudimu, spalvomis, jauna lapija, tai rudenio šventės, žaidimai ir įvairiausi spėjimai gali ne mažiau pradžiuginti sielą. Kiek čia truks ir Kalėdų sulauksim, o paskui mėsėdas, vestuvių metas, gal ir mus koks giminaitis pakvies. Pasėdėsim, pauliosim, alučio paragausim, kas kad burnoj neturėsim ir per barzdą nuvarvės… Deja, tai ne pasakų išmonė, o iš senos lietuvių Alutinio tradicijos atėjusi tiesa.

„Tėviškės kalendorių“ – taip vadinasi lietuvių papročių ir tradicijų metų ratas – galima įvairiai interpretuoti, vertinti, tačiau atidžiau įsigilinęs, žiūrėk, randi nuostabių dalykų iš mūsų tautos praeities. Vieni kelia nuostabą, kiti šypseną, bet abejingų nedaug telieka. Gal su juo ir antrosios pandemijos bangą lengviau išgyvensim?

P. S. Tai tik keli fragmentai iš literatų paskaitos TAU studentams spalio 23 d. „Rudens šventės, tradicijos ir papročiai“, o nebuvusiems siūlome apie tai paskaityti L. Klimkos, P. Dundulienės, N. Laurinkienės, G. Beresnevičiaus, B. Buračo ir kt. autorių knygose, trumpinant tamsos ir apribojimų metą.