Laiko tėkmė nesustabdoma…

Nuotraukos Usėnų mokyklos

Ir eina su mumis,

Kas niekam dar nežinoma,

Ir seka paskui mus,

Ko jau seniai nėra.

Mes kartais praeitį

Atgal susigrąžiname,

Atsiremiam į ją,

Tenai, kur ji gera…

/Justinas Marcinkevičius/

Laiko tėkmė nesustabdoma…

2017 m. Usėnų pagrindinei mokyklai – jubiliejiniai. Ji skaičiuoja jau 35-uosius savo gyvavimo metus. Šiai progai paminėti skirtas ne vienas renginys ir reginys.

Juk kiekvienas esame savo mokyklos istorijos dalelė….

Smagu, kad į prašymą pasidalinti prisiminimais apie metus, praleistus šioje mokykloje (vidurinėje, o po to pagrindinėje) atsiliepė gana gausus būrys buvusių mokinių, mokytojų ir darbuotojų. Atsiliepė internetu, komentarais ir asmeniniais laiškais. Atsiliepė faktais, šiltais žodžiais, net eilėmis. Atsiliepė prisimindami laimėjimus ir netektis, rimtus įvykius ir juokingus nutikimus… Visiems, paskyrusiems dalelę savo brangaus laiko – nuoširdus ačiū.

Laiškus mokyklai rašė ir dabar besimokantys mokiniai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Ligitos Bobrovienės. Prisiminimų pagrindu išleistas leidinėlis ir segtuvas su mokinių laiškais papildys mokyklos muziejaus ekspoziciją.

Vienas iš renginių – Mokyklos istorijos pamoka. Ji vyko aktų salėje, papuoštoje mokyklos atributika: mokyklos vėliava, simboliniu raktu. Mokiniai galėjo pavartyti eksponuojamus mokyklos metraščius. Srautinę pamoką pradėjusi direktorė Liucija Jasevičienė atkreipė visų susirinkusiųjų dėmesį teigdama, jog gyvenime yra trys svarbūs etapai – dabartis, ateitis ir praeitis. Pakvietė mintimis sugrįžti būtent į mokyklos praeitį.

Istorijos mokytoja Vida Beresnienė pristatė mūsų mokyklos istorinį kelią nuo aplinkinių pradinių, Žemaitkiemio aštuonmetės iki 1982 metais atidarytos Usėnų vidurinės mokyklos, pristatė mokytojus, dirbančius nuo pat mokyklos atidarymo pirmosios dienos. Tai pradinio ugdymo mokytoja Jūratė Mockuvienė bei vokiečių kalbos mokytoja, o nuo 2008 metų spalio mėn. – ir mokyklos direktorė Liucija Jasevičienė. Į šventę buvo pakviestos nuo pat mokyklos atidarymo dirbusios pedagogės, dabar senjoros: 26 metus mokyklai vadovavusi direktorė lietuvių kalbos mokytoja Sofija Bagvilienė bei pradinio ugdymo mokytoja Adelė Kasnauskienė. Jos pasidalino prisiminimais, kad pradžia naujoje mokykloje nebuvo lengva – ne visi kabinetai įrengti, dar vyko baigiamieji statybų darbai. Tačiau noras dirbti ir mokytis naujoje, dar dažais kvepiančioje mokykloje, užgožė nesklandumus. Buvusi direktorė mokyklos muziejui padovanojo 35 – erius metus saugotą kunigo Olijando Jurevičiaus dovanotą kryželį, kuriuo jis palaimino mūsų naujai atidarytą mokyklą, pastebėjo atsiradusį glaudesnį ryšį tarp mokyklos ir tėvų. Buvusi pradinio ugdymo mokytoja Adelė Kasnauskienė džiaugėsi, jog buvę mokiniai nepamiršta savo mokytojų, aplanko, o ir pati su malonumu apsilanko mokykloje. Viešnios palinkėjo mokytojams sveikatos, mokiniams – energijos ir jaunatviško šurmulio. Šiuo metu mokykloje dirba nemažai buvusių mokinių: socialinė pedagogė Ilona Lileikienė, pradinio ugdymo mokytoja Asta Šeputienė ir kūno kultūros mokytoja Ramutė Mikelkevičienė, virėja Robertina Nausėdienė, mokyklinio autobuso vairuotojas Ervinas Krepštekys, raštvedė Sandra Glebienė, darželio auklytė Silvija Arnašienė, valytojos Rima Girčienė, Audronė Milerienė, Lina Jankauskienė ir Edita Jakštienė.

Visų veidai nušvito, kai pavaduotojos Astos Arnašienės pateiktyse apie visas mokyklos laidas vaikai interaktyviai galėjo atpažinti savo mamas, tėčius, vyresnius brolius ir seses. O smagiausias atradimas buvo tai, kad I- oje laidoje mokėsi Giedra Petrauskienė, kuri yra penktokės Akvilės ir trečioko Manto močiutė, pirmoji ir kol kas vienintelė dabartinių mokinių močiutė, baigusį šią mokyklą.

Pamokos pabaigoje mokiniai citavo savo laiškų mokyklai ištraukas: „Šioje mokykloje aš išmokau skaityti, skaičiuoti, rašyti, pažinti pasaulį. Suprantu, kad man mokykla davė labai daug žinių ir neįkainojamų patyrimų. Nuo mokyklos prasideda mūsų žinių kelias“, „Kartais aš noriu sugrįžti į vaikystę ir patirti tą džiaugsmą, kai pirmą kartą peržengiau savo mokyklos slenkstį, kai bėgiodavau ilgais mokyklos koridoriais, kai matydavau laimingus mokinius. Tačiau tas laikas jau praeityje, ir atsukti laiko atgal negalime…“, „Mano tėtis dažnai pasakodavo, kaip eidavo į šią mokyklą iš Strėmenių kaimo per pusnis, per pūgas… Broliui irgi labai patiko čia mokytis, liko daug gerų prisiminimų“, „Mokykla – tai vieta, kur išmokau viešai reikšti savo mintis, išmokau įveikti visus sunkumus. Vieta, kurioje išmokau pasitikėti kitais, gerbti kitus. Vieta, kurioje augu kaip asmenybė. Vieta, kuri kelia šviesius prisiminimus. Už visa tai ir dar daugiau esu dėkinga Tau, mano mokykla“.

Įsimintinos buvo ir tinklinio varžybos, skirtos mokyklos jubiliejui: dabartiniai mokiniai pasivaržyti pakvietė buvusius mokinius – dabartinius mokyklos darbuotojus. Prieš mokinius tinklinį žaidė komanda, sudaryta iš kūno kultūros mokytojos Ramutės, vairuotojo Ervino ir kitų mokyklos darbuotojų Silvijos, Audronės ir Rimos. Žinoma, nugalėjo draugystė, kurios simboliu šakočiu visi draugiškai pasivaišino.

Usėniškiai ir toliau dalyvauja ISTORIJOS PAMOKOSE KITAIP. Kiekvienas iš mūsų, būdamas mokyklos dalele, kuria jos istoriją. Juk tiesa, kad pats gražiausias laikas tada, kai visi esame kartu, kai metai turi 9 mėnesius, savaitė – 5 dienas, o valanda – 45 minutes…