Kaip senieji lietuvininkai kalbėjo

Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko paskaita prie arbatos (lietuvininkų šnekta – tijos) puodelio, skirta Tarmių metams. Šilutės muziejaus muziejininkė-etnografė Indrė Skablauskaitė Pamario pagrindinės mokyklos moksleiviams (mokyt. Nijolė Kungelienė) pristatė išsamų tarmių regioninį žemėlapį, susirinkusieji išgirdo gyvą tarmišką žodį. Jiems papasakota, kodėl Mažosios Lietuvos gyventojai buvo vadinami lietuvininkais, o ne žemaičiais.

Renginio vedėja vaikams pateikė nuotaikingų pavyzdžių, kaip gyvenantis Saugose lietuvininkas nesusišnekėdavo su gyvenančiu Švėkšnoje žemaičiu. Pasirodo, kad lietuvininkų krašte yra belikę tik šimtas šeši, o pačioje Šilutėje – tik penki žmonės, kalbantys šišioniškių tarme. Vaikams buvo įdomu išgirsti, kad ši tarmė yra kuršių kalbos palikimas, kad didelę įtaką istoriškai susiformuoti šiai tarmei turėjo germanizacija. Taip pat paskaitos dalyviai sužinojo apie tai, kad šios tarmės nykimui daugiausia įtakos turėjo karas, kai gyventojai bėgo nuo artėjančio fronto linijos ir Šilutėje tuo metu buvo likę tik devyni žmonės.

Indrė Skablauskaitė užsiminė ir apie tai, kaip lietuvininkai pykdavo pavadinti žemaičiais, apie tai, kad Kristijonas Donelaitis, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, savo kūriniuose lietuvininkus vadino būrais. Dalyviams buvo labai įdomu gauti informacijos apie lietuvininkų vardus. Auditorijoje atsirado vaikų, pavadintų lietuvininkų vardais, tokiais kaip Greta, Urtė ir kt. Vaikai nustebo išgirdę, kad vardas Barbė – taip pat lietuvininkų.

Paskaitai baigiantis moksleiviai dalyvavo tarmiškų skaičiuočių žaidime, pasikeisdami skaitė tarmiškai parašytą pasaką, žiūrėjo ištrauką iš filmo apie Šilutės krašte puoselėjamas unikalias lietuvininkų tradicijas.

Nuotraukos Liudos Nausėdienės