Vakaras Benediktui Orentui atminti

Nuotraukos Kseveros Toliušienės

Praėjusį savaitgalį naumiestiškiai buvo pakviesti į atminimo vakarą „Siela niekada nenutyla…“ , skirtą paminėti pedagogo, istoriko, kraštotyrininko, Žemaičių krašto muziejaus įkūrėjo Benedikto Orento 90-osioms gimimo metines. Už krašto istorijos puoselėjimą, 1998 metais jis apdovanotas „Sidabrinės nendrės“ premija, tais pačiais metais suteiktas Žemaičių Naumiesčio garbės piliečio vardas.

Atminimo vakaras vyko Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale, vakarą vedė Sonata Vilčiauskienė. Susirinkusiems skambėjo eilės, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos moksleivės Vygailės Vilčiauskaitės atliekama muzika, dainos.

Sonata Vilčiauskienė vakarą pradėjo prasmingomis eilėmis, trumpai priminė Benedikto Orento biografiją. Benediktas Orentas gimė 1922 m. vasario 5 dieną Spruktuose, Jurbarko rajone. 1956 m. baigė VPI. Dirbo Šilalės gimnazijoje, Švėkšnos vidurinėje mokykloje, Klaipėdos suaugusiųjų vakarinėje vidurinėje mokykloje, Šilutės, Žemaičių Naumiesčio vidurinėse mokyklose. 1952 m. įkūrė kraštotyros būrelį, 1962 m. – Žemaičių Naumiesčio muziejų. Mokytojas B.Orentas daugelį metų muziejuje dirbo visuomeniniais pagrindais, negaudamas už jį jokio atlygio. 1997 m. jo iniciatyva įkuriama Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugija. Eilę metų B. Orentas buvo draugijos pirmininkas. Kraštiečių draugijos tikslas – saugoti ir rinkti kultūrinį bei istorinį krašto paveldą. B. Orentui vadovaujant, buvo surinkta ir 2000 m. išleista vietos literatų rinktinė „Mes dainuojam prie Šusties“. Istorijos mokytojas rinko ir kaupė medžiagą apie Žemaičių Naumiestį, jo apylinkes, puoselėjo viltį, visa tai sudėti į knygą… Palaužtas klastingos ligos, 2005 m. gegužės 25 dieną mirė.

Pasisakyti, prisiminti, geru žodžiu paminėti B. Orentą tą vakarą susirinko gausus būrys artimųjų, draugų, bendradarbių, buvusių mokinių, bendraminčių. Prisiminimais apie šį ryškų mūsų krašto žmogų dalinosi Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas, ilgus metus kartu su B. Orentu dirbusios mokytojos Ada Jankienė, Zofija Žvirblienė, Zofija Freitakienė, Genovaitė Virkutienė, buvusios mokinės Regina Šėperienė, Virginija Tamašauskienė, Zina Misevičienė, istorijos mokytoja Marytė Lidžiuvienė ir kiti. Šviesios atminties B. Orentas buvo plačios erudicijos, tvirtų moralinių vertybių, drąsus žmogus, labai puikus mokytojas. Jam rūpėjo miestelio istorija, čia gyvenę ir kūrę žmonės, nepaprastai daug dirbo skatindamas moksleivius ir vietos gyventojus rinkti ir saugoti Žemaičių Naumiesčio kultūrinį ir istorinį paveldą. Nuo jo sklido šiluma, gerumas. Tokios jo savybės traukė žmones ir toks jis išliko jį pažinojusių žmonių širdyje.

Nepaprastai įdomu buvo išgirsti koks Benediktas Orentas buvo tėvas, uošvis, senelis. Prisiminimais persmelktais nostalgija, meile ir džiugesiu dalinosi sūnus Algirdas, marti Zita, anūkas Andrius. Artimieji dėkojo visiems susirinkusiems už gražius prisiminimus, už šį vakarą – šio renginio sumanytojoms, bibliotekos darbuotojoms.

Užsitęsusį vakarą Sonata Vilčiauskienė užbaigė žodžiais: „ten kur pasibaigia žodžiai, teskamba daina. Ta dainos melodija tegul būna atminimo dovana B. Orentui, tarsi tylos minutė išėjusiam anapilin…“. Po jų sekė Gyčio Paškevičiaus daina „Lietuva“, atliekama Vygailės Vilčiauskaitės.