Susitikimas su Vydūno draugijos nariais

Būdamas aštuoniolikos metų jaunuolis Marcelinas Ignatavičius 1938 m. Raseinių gimnazijoje turėjo garbės susitikti Vydūną. Nuotraukos F. Bajoraičio viešosios bibliotekos

Rugpjūčio 10 dieną, penktadienį, Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje lankėsi garbingi svečiai – Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė, draugijos vicepirmininkas, Vydūno knygų leidybos (faksimiliniu būdu) iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių – Tomas Stanikas ir kiti Vydūno draugijos nariai. Į Šilutę buvo atvykęs ir Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Bagdonavičius, tačiau netrukus išskubėjo į Klaipėdą, kur turėjo būti aptariamas svarbus Vydūno įamžinimo klausimas.

Susitikimo metu prisiminta iškili Vydūno asmenybė, diskutuota apie Vydūno darbų ir idėjų aktualumą šiomis dienomis, giliau pažvelgta į Vydūno knygų turinį, jose išsakytų minčių prasmę.

Susirinkusiuosius sužavėjo Vydūno draugijos nario Audriaus Daukšos atliekamos lietuvių liaudies dainos, kurios savaip ramino ir leido pajusti tolimos ir kartu artimos praeities dvelksmą. Į susitikimą atėjusieji aktyviai dalyvavo pokalbyje, dalinosi prisiminimais ir pamąstymais apie Vydūną. Visų dėmesį prikaustė šilutiškio pedagogo Marcelino Ignatavičiaus pasakojimas apie tai, kaip jis, aštuoniolikos metų jaunuolis, 1938 m. Raseinių gimnazijoje turėjo garbės susitikti Vydūną – tada jau septyniasdešimties metų, itin liekną ir guvų senuką. Susitikimas paliko didžiulį įspūdį, kurio nepamiršo iki pat šių dienų. M. Ignatavičius sakė nežinąs, tai tiesa ar ne, tačiau girdėjęs, kad minėtu laiku Vydūnui apsistojus nakvoti kažkokiame viešbutyje, į kambarį įskridęs uodas. Vydūnas neleidęs jo užmušti, tad tekę uodą išprašyti lauk kitokiu būdu. Galbūt tai tik kažkieno išgalvota hiperbolizuota istorija, tačiau viena aišku – filosofas gerbė bet kokią gyvybę – tiek žmogaus, tiek mažųjų jo brolių – gyvūnų.

R. Palijanskaitė, apžvelgdama faksimilinius Vydūno leidinius pabrėžė, kad juos skaityti nėra sunku. Knygos rašytos maždaug prieš šimtą metų, joms būdinga savita kalba, kuri, anot T. Staniko, yra švari ir tinkanti perteikti Vydūno mintis.

Įdomu žinoti, kad Vydūnas labai gerbė bites. Bičių gyvenimas – harmoningumo pavyzdys. Jis darnus, pilnas pasiaukojimo. Bičių gyvenimą galėtume palyginti su tautos gyvenimu. Pasak T. Staniko, Vydūnas siekė, kad tauta, žmonija būtų darni kaip bičių šeima. Šito turėtume siekti ir mes – šių dienų žmonės.