Prof. L. Vladimirovas: iškilios asmenybės atminimo akimirkos

Nuotrauka Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos

Balandžio 25 d., trečiadienį, Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko dvyliktosios Nacionalinės bibliotekų savaitės atminimo renginys „Knygos istorijos ženklai“, skirtas bibliotekininko, knygotyrininko, kultūros istoriko, profesoriaus Levo Vladimirovo 100-osioms gimimo metinėms, kuriame dalyvavo Šilutės miesto Garbės pilietė, Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo pirmininkė, buvusi Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė, socialinių mokslų daktarė Romualda Dobranskienė, Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Irena Arlauskienė ir gimnazistai. Renginio metu pristatyta virtuali paroda, kuria siekta atskleisti bičiuliškus profesoriaus ryšius su Šilutės F. Bajoraičio viešąja biblioteka ir Pamario krašto skaitytojais.

L. Vladimirovas gimė 1912 m. vasario 27 d. Telšiuose. Mokėsi Šiaulių ir Šilutės J. H. Herderio (dabar – Šilutės pirmoji gimnazija) gimnazijose, kur išmoko užsienio kalbų ir įgijo gerą humanitarinį išsilavinimą. 1932–1936 m. Kauno universitete studijavo anglų ir vokiečių kalbas bei pedagogiką, 1937–1940 m. Kauno ir Vilniaus universitetuose – ekonomiką. Tai vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų. Jis žinomas kaip vienas iš bibliotekininkystės specialybės kūrėjų, seniausio Rytų Europoje Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, sovietinės okupacijos metais inicijavęs 15 tūkst. knygų ir muziejinių vertybių grąžinimą Lietuvai, pirmasis ne amerikietis dvi kadencijas vadovavęs Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo bibliotekai Niujorke. Knygos riterio, kaip dažnai yra vadinamas L. Vladimirovas, netekome 1999 m.

R. Dobranskienės, asmeniškai pažinojusios profesorių, atmintyje yra išlikę daug šviesių prisiminimų apie šią iškilią asmenybę. Anot buvusios Šilutės pirmosios gimnazijos direktorės, kai profesorius atvykdavo į mokyklą, kurią baigė, galėdavai jausti, jog atvažiavo žmogus, nuoširdžiai besidomintis tuo, kas vyksta aplink. Profesorius su gimnazija nuolat palaikė draugiškus ryšius, buvo veiklus, visada pasirengęs padėti. Į jį buvo kreipiamasi, kai reikėdavo sprendimų svarbiais klausimais. Vaikai, jaunystė jam atrodė kaip gražiausia dovana, stebuklas.

1979 m. spalio 5 d. įvyko Šilutės pirmosios gimnazijos 50-mečio šventė, kurios metu prof. L. Vladimirovui suteiktas mokyklos Garbės piliečio vardas. R. Dobranskienė su šypsena prisiminė, jog tąkart profesorius nenuilstamai šokęs ir nebuvę nei vienos damos, kuri būtų likusi nešokdinta. Apskritai buvęs judrus, mėgęs sportą, tapęs tuometinių regatų nugalėtoju.

I. Arlauskienė paminėjo įdomų faktą – kai po L. Vladimirovo mirties Šilutės pirmajai gimnazijai buvo perduotas su ja susijęs profesoriaus archyvas, rasti laiškų juodraščiai. Iš pagarbos žmogui, kad laiškų tekstuose nebūtų taisymų, netikslumų ar pan., profesorius net trumpus laiškus visų pirma rašydavo juodraščiuose, o vėliau juos perrašydavo.

Renginio metu iškeltas klausimas, kas lieka po to, kai baigiasi žmogaus gyvenimas. Anot R. Dobranskienės, prasmės netenka kilmė, garbė ar pinigai, bet visam laikui kitų atmintyje išlieka žmogaus geranoriškumas, šiluma.

Nuotrauka Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos