Menininkas Eduardas Juchnevičius – ir mūsų žemėje pėdą įmynęs(1)

Nuotraukos Birutės Morkevičienės

Simboliška, kad miesto šventės išvakarėse į gimtąjį miestą sugrįžta daug šilutiškių. Eduardas Juchnevičius, dailininkas, poetas ir pedagogas, gyvenęs Šiauliuose, keletą metų gyveno Šilutėje, čia mokėsi. Į tėčio ir senelio parodos „Prūsų nukariavimas“ ir dailės albumo „EdJuchna“ pristatymą Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atvyko žmona Dalia, sūnūs: Martynas, Julius ir Saulius. Jų žmonos ir būrys anūkų. Apie Eduardo kūrybinį kelią pasakojo sūnus Martynas, kuris yra ir albumo sudarytojas. Eiles skaitė Dalia Juchnevičienė.

Apie menininką

Eduardas Juchnevičius gimė 1942 m. sausio 13 d. Vanaginėje, Šaukėnų valsčiuje, mirė 2011 metų rugpjūčio 19 d. Šiauliuose. E.Juchnevičius aktyviausiu laikotarpiu dirbo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir technikomis: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityse, kartu kūrė poeziją ir visgi lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų – linoraižinių kūrėjas. Parodose dailininkas dalyvavo nuo 8 dešimtmečio pabaigos. Yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Dailės gyvenimą, vykusį Vilniuje dailininkas mėgdavo patraukti per dantį – miesčionišką didmiesčio didybę, susiniveliavusį bei ankštą dailininkų bei dailės kritikų pasaulį. Pats Juchnevičius nevengė dėmėsio, mėgo tarti žodį kūrybos ir to meto dailės realijų klausimais. Jo baigiamajame darbe „Prūsų nukariavimas“ – ryški aiškiai apibrėžta istorinė tematika. Dailininkas per visą savo kūrybinę biografiją nuosekliai gvildeno tas pačias tautos istorijos, žmonių santykių ir jų būties problemas. Šilutė dailininkui svarbi kaip miestas, kuriame baigė beveik tris klases, kaip vaikystės vieta, kaip dvasiškai artima pamario krašto ir Mažosios Lietuvos teritorija. Yra sukūręs nemažai grafikos darbų pamario tematika.

Trumpai apie save

Kalbėdamas apie savo kūrybą, E.Juchnevičius yra sakęs: „Mene mus nuolat riboja tai, kas jau padaryta anksčiau. Talentingi kūriniai ne tik įkvepia, bet ir gniuždo, tačiau kelies, eini – prigimtis neleidžia sustoti. Blaškaisi tarp metaforos ir dokumento, cituoji, nuolat grįžti prie senų tiesų, kurias maitina stipriausi jaunystės įspūdžiai, vidiniai įsitikinimai ir gyvenimo patirties logika. O pastarąją dažnai tenka apeiti, kad motyvas neatrodytų per daug kasdieniškas. Kartu su motyvais atsiranda ir bręsta cikluose herojai, jų tipažas, traktavimas. Kategoriškumas. Aš už jį, nes tik toks požiūris leidžia užčiuopti pagrindinę kūrybos liniją, atsikratyti suvenyrinės atributikos spindesio. Idealus giname ne gležnais grožio sentimentais, kuriems lemta likti patogiais apmušalais miesčionio bute…“

Apie parodą

Nors ir negausiai į parodos pristatymą susirinkę šilutiškiai kaip ir visada buvo maloniai pasitikti bibliotekininkių, lubinų puokštėmis papuošti stalai dvelkė ateinančia vasara, o smagiausia buvo tai, kad visi norintys galėjo pasiimti dovanai tris gerbiamo Eduardo knygeles: „Grafika“, poezijos: „Švento Roko šuo“ (1996) ir „Prūsijos krikštai. Treblinka -2“ (1999). Jaukią nuotaiką kūrė tarp senelio paveikslų bėgiojantys anūkai.

Dalia Juchnevičienė su ašaromis akyse eilėmis išreiškė džiaugsmą, susijusį su grafikos darbų albumo pasirodymu: „Kai kita albumo sudarytoja Laima Kanopkienė paskambino, kad knyga jau išleista, pajutau didelį džiaugsmą ir gimė tokios eilės: „Eikš, Eduardai, duokš ranką, eime. … Buvai tu man šventas, ir aš tau šventa. Eikš, Eduardai, nuplausiu tau kojas marių puta, nuvesiu aš ten, kur laukia knyga“. Gimė knyga, laukta, išsvajota, puiki, neprasta. Ji ir Lietuvai, ir pasauliui skirta“. Ir dar pasakė, kad Eduardas labai mylėjo Pamario kraštą ir Mažąją Lietuvą.

Dar viena aistra

E.Juchnevičius mėgo filmuoti. Su paprasta filmavimo kamera užfiksuodavo poilsio akimirkas apie pasiplaukiojimus Kuršių mariose, Karaliaučiaus krašte, Gilijos kaime. Susirinkusiems buvo įdomu pasižiūrėti trumpą filmuką apie E.Juchnevičiaus viešnagę Šilutėje ir Juknaičiuose 1980 metais, net vaidybinį filmą apie Kuršių marių piratus, apie tai, kaip menininkas dirbo savo dirbtuvėje. Baigęs Šiaulių J.Janonio vidurinę mokyklą, net svajojo studijuoti režisūrą, tačiau įstojo į Valstybinį dailės institutą. Vakaras neprailgo klausantis prisiminimų ir paties Eduardo albume įskaitytų eilių.