Lietuviškosios Žanos D’Ark įkvėptieji

Sudargo piliakalnyje. Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Kažkodėl vis dar nenoriai kalbame apie savo šalies didvyrius, ypač kilusius iš kilmingos giminės ir nesančius grynakraujais lietuviais. Siekdami ugdyti patriotinius jausmus, privalėtume ne tik atiduoti pagarbą žinomiems didvyriams, bet ir daugiau dėmesio skirti LDK giminių atstovams, tokiems kaip Pliateriai – Lietuvos bajorų magnatų giminei, turėjusiai grafų titulą, įvairiais istoriniais laikotarpiais buvusiai aktyviai, veikliai įvairiose srityse, ypač pasižymėjusiai karyboje (šios giminės atstovai yra dalyvavę 1794, 1812, 1831, 1863 ir 1941 metų sukilimuose) ir besivadovavusiai nuostata „geriau mirtis negu negarbė“. Pastebėtina, kad stiprus laisvės poreikis susiformavo šios giminės aplinkoje išaugusiai grafaitei, 1831 metų sukilimo Lietuvoje didvyrei, Emilijai Pliaterytei (Emilia Broel-Syberg-Plater (1806-11-13 – 1831-12-23)).

Emilijos Pliaterytės charizma

Emilija Pliaterytė grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma Lenkijoje bei Baltarusijoje. Ji buvo pirmoji XIX a. garsenybė, dramatiška, charizmatiška ir drąsi asmenybė, nepaprasta moteris, narsiai kovojusi už Lietuvą ir jos laisvę.

Pliaterių giminės atstovė, ryškiai bet per trumpai gyvenusi, kurios biografija ir veikla sustiprina meilės laisvei, Tėvynei supratimą bei įkvepia šiek tiek daugiau nei kasdieniškiems darbams, turėtų rasti atgarsį kiekvieno patriotinių jausmų turinčioje širdyje.

Istorikai paneigia nuomonę, kad Emilija Pliaterytė tapo legenda tik po mirties. Dar gyvai esant, pirmasis ją įamžino jos pusbrolis 18-metis Cezaris Pliateris, Prancūzijoje išleidęs apie ją brošiūrą, kurioje pateikia Emiliją kaip romantišką asmenybę. Iš visų penkių Pliaterių, kurie dalyvavo mūšyje, Emilija buvo pati vyriausia. Istorikė V. Girininkienė pažymi, kad geriausiai E. Pliaterytę apibūdina savo atsiminimuose amžininkas Ignotas Domeika, pastebintis, kad grafaitė buvo simpatiško veido, žydrų akių, grakštaus sudėjimo, išdidi, labai griežta, nepriekaištingo elgesio, mažakalbė ir žvilgsniu reikalaujanti sau deramos pagarbos. Jai girdint niekas nedrįsdavo krėsti kvailysčių ar įžeisti nemandagiu elgesiu. Trumpai tariant – prakilni asmenybė. Kai šalia Linksnos, vos už 16 km, stovinčios Dineburgo tvirtovės, senstelėjęs, prastų manierų, nors puikus karys, rusų armijos generolas Michailas Kablukovas ėmė rėžti sparną aplink Emiliją ir paprašė jos rankos, ši atsakė, kad tai neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę.

Galime ir turime didžiuotis šia nepaprasta moterimi, tokia nelaiminga asmeniniame gyvenime ir tokia didinga savo būdu ir veiksmais. Jos atminimas ir pagarba jos patriotizmui bei meilė Lietuvai visada išliks kelrode žvaigžde, pavyzdžiu, kaip dera mylėti Tėvynę.

E. Pliaterytės atminimo draugija

2003 metais susibūrusi E. Pliaterytės atminimo draugija yra visuomeninė organizacija, vienijanti Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo darbuotojus, aktyviąją kūrybinės inteligentijos dalį bei patriotinį jaunimą. Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazija – draugijos atramos centras, jos idėjų propaguotoja. Vienas svarbiausių draugijos tikslų – vietovių, paminklų, susijusių su E. Pliaterytės biografija bei 1830-1831 metų sukilimu, tvarkymas, istorinės medžiagos kaupimas ir bene svarbiausia – jaunuomenės tautinės savimonės bei savigarbos, patriotizmo ir pilietinės sampratos ugdymas. Draugijos iniciatoriai įsitikinę, kad E. Pliaterytės kova už laisvę yra puikus patriotizmo pavyzdys, chrestomatinis istorijos siužetas, dar nepakankamai įsisąmonintas ir atskleistas istorijos pamokose. Privalome žinoti savo istoriją, nes kitaip mes negalėsime kurti ateities.

Draugijos garbės pirmininkės ir iniciatorės Emilijos Liegutės paklausus apie kilusią mintį kurti draugiją, kiekvieną kartą išgirsti emocingą pasakojimą, kad rinkdama bibliotekose medžiagą apie sukilimo vadę E. Pliaterytę, kartą užėjusi pas A. Mickevičiaus bibliotekos direktorių Petrą Zurlį ir pasiūliusi kurti draugiją, Petras pažvelgęs rudomis, įžūlokomis jotvingių ainio akimis iš karto užsidegė, – „kurkime!“…

Kitais metais draugija minės įkūrimo 20-metį.

Šį tą draugija jau nuveikė: išleista istorinė E. Liegutės apysaka ,,Emilija Pliaterytė“, surengta nemažai išvykų į rajonus, miestelius, kur grafų Pliaterių gyventa ir kurta, kur gyva jų dvasia. Paminėtas 200 metų grafaitės gimimo jubiliejus, 180-osios 1831 m. sukilimo ir jo didvyrės E. Pliaterytės žūties metinės.

2012 m. draugijos vasaros sambūris

Bendraminčiai susibūrę lietuviškosios Žana D’Ark dvasia, kiekvieną vasarą organizuoja sambūrį ir keliauja istorinėmis vietomis. Šiemet vilniškių būrelis, vadovaujamas draugijos pirmininko L. Janulevičiaus, iš Vilniaus vyko zanavykų krašto link, stabtelėdami Rykantuose, Kaune, Zapyškyje, Lekėčiuose , o mes – Švėkšnos skyriaus nariai, išsiruošę kelionėn iš Švėkšnos, sutarėme susitikti Šakiuose ir toliau keliauti drauge.

Suprantama, kad susitikimo vietą Šakiuose pasirinkome neatsitiktinai – paminklą Vincui Kudirkai. Sugiedoję kelis Lietuvos himno posmelius, taip asmeniškai pagerbę Tautinės giesmės autorių, pamąstę apie priesakus lietuvybei, prasmingus giesmės žodžius, E. Liegutės ištartą pastebėjimą nepaisyti kasdienybės skaudulių, vertinti laisvą tėvynę, džiaugtis saulėta diena, nusifotografavę prie paminklo atminčiai, keliavome toliau.

Lukšiai – miestelis, minimas nuo 1697 m. Jo istorija susijusi su netoliese buvusiu Zyplių dvaru, kurį 19 a. pradžioje įkūrė šlėkta J. Bartkovskis, pastatydinęs šv. Jurgio bažnyčią, parapinę mokyklą, kurioje mokėsi J. Basanavičius, lietuvių tautinio Atgimimo organizatorius ir būsimasis žymus lietuvių skulptorius V. Grybas. Akį traukia prie kelio įkurtas skulptūrų parkas, miestelio centre – Lukšių tremtinių atminties koplyčia, A. Tatarės (1805–1889) paminklas, kurios autorius skulptorius, tautodailininkas, miestelio seniūnas Vidas Cikana.

Privažiuojame antrą šimtmetį skaičiuojantį Zyplių dvarą (Lukšiai, Šakių raj. sav.), kuris jau seniai galėjo būti tik istorija: kai į Lukšius 1981-aisiais atsikėlė skulptorius V. Cikana, viena dvaro ansamblio siena jau buvo sugriuvusi, o vietiniai atrodė susitaikę su ansamblio sunykimu. V. Cikanos didelių pastangų dėka, šiandien buvusiose dvaro arklidėse nuolat vyksta festivaliai, plenerai, parodos (parodą apžiūrime ir mes), o rugsėjį duris turėtų atverti rekonstruoti pagrindiniai dvaro rūmai. Stebėdamiesi vieno žmogaus begaliniu entuziazmu ir matydami rezultatyvias pastangas, imame abejoti posakiu, kad vienas lauke ne karys…

Lietuva neapsakomai graži pačios gamtos sukurtais paminklais – upių vingiais, kalvomis, skardžiais, slinkusių ledynų atodangomis, bet vaizdai, kuriuos išvydome nuo Sudarge stūksančio Vorpilio piliakalnio, tiesiog gniaužte gniaužė žadą. Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, Sudarge stūkso 5 piliakalnių kompleksas. Visi 5 piliakalniai turi savo vardą: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šis kovų su kryžiuočiais paminklas laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių istorine, archeologine ir kultūrine prasme. Grožėdamiesi tyvuliuojančio Nemuno didybe, klausydamiesi pasakojimų apie pirmuosius protėvius prieš tūkstančius metų čia įkėlusius koją, apsigyvenusius ir kardu bandžiusius apsiginti nuo vikingų, kryžiuočių ir kitų įsibrovėlių norėjusių užsimoti prieš papročius, tikėjimą ir gimtą kalbą. Apžiūrime Vido Cikanos tašytą akmenį pastatytą Sudargo pilies gynėjams. E. Pliaterytės atgimimo draugijos pirmininko L. Janulevičiaus paraginti paliesti akmeninį kardą tyliai pamąstant apie Tėvynę, laisvę, tikėjimą, gyvenimo prasmę, ryžtą puoselėti idealus ir pilietiškumo iniciatyvas, kaip pagarbos grafaitei ženklą. Grįžtame į pačiame pasienyje įsikūrusį Sudargo miestelį. Stabtelime prie knygnešių tėvui kunigui Martynui Sederevičiui (1829-1907) ir visiems knygnešiams pastatyto paminklo „Visiems gimtojo rašto ir žodžio sergėtojams“ (aut. V. Cikana).

Pirmajai kelionės dienai baigiantis, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos nariai, tarsi vieninga šeima, susirenkame draugėn, apsistojame Gelgaudiškio dvare įsikūrusioje specialiojoje mokykloje. 15 a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai.

Kartu su bendraminčiais pasidžiaugiam puikia išvyka, aptariam tolimesnius draugijos veiklos planus, padainuojam, pasidalinam pamąstymais, mes, švėkšniškiai, papasakojam apie skyriaus narių atliktus darbus Švėkšnoje ir pasiūlom kitais metais pakeliauti po pamario kraštą.

Ar pavyks Emilijos Pliaterytės pavyzdžiu parodyti, kad yra ir kitoks – „prakilnus“ gyvenimas, parodys laikas.

Violeta Astrauskienė, E. Pliaterytės atminimo draugijos narė