Ko nors nežinoti – ne yda, svarbu turėti tikslą sužinoti ir išmokti

Nuotraukos Karolinos Šikšniūtės

Šį pavasarį jau tryliktąjį kartą Lietuvos bibliotekininkų draugija pakvietė visus, neabejingus knygai, menui į ateiti į bibliotekas. Vargu, ar mūsų šalyje surastume žmogų, kuris žino viską ir apie viską. Bet juk tai natūralu mūsų kasdien besikeičiančiame pasaulyje, todėl ir bibliotekų savaitės šūkis buvo ,,Nežinai? Pėdink į biblioteką!“.

Praėjusį savaitgalį bibliotekininkų renginiai neaplenkė ir Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Traksėdžių filialo, įsikūrusio mūsų mokyklos patalpose. Bibliotekininkė Vida Paldauskienė, maloniai pasitikusi gausų traksėdiškių būrį, buvo paruošusi ne vieną įdomų siurprizą. Vienas iš jų – jau trečioji traksėdiškio durpių įmonės darbuotojo, aktyvaus mūsų bendruomenės nario, Algimanto Sakalnyko paroda, kuri pavadinta lietuvio širdžiai artimu pavadinimu – „Gintaro virsmas“. Žiūrėdamas spalvotas fotografijas, pamažu susimąstai, kaip, atrodo, iš mūsų kraštuose įprastų spygliuočių medžių sakų formuojasi Baltijos auksu vadinamas mineralas gintaras.

Kalbėdamas apie savo meninius darbus, fotografijų autorius užsiminė, kad jam labai svarbu užfiksuoti gražiausias gamtos akimirkas, dėl to šalia nuotraukų, vaizduojančių gintarą, atsirado nuotraukų su gėlėmis. Tokia paroda labiau vilioja parodos lankytojus, jie patiria daugiau teigiamų emocijų, o Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Morkevičienė, pasveikinusi parodos autorių, padėkojo jam už tai, kad jis padeda ugdyti mokinių kūrybiškumą, meninį skonį, palinkėjo tolimesnės kūrybinės sėkmės.

Vėliau renginio metu bibliotekininkė V. Paldauskienė nuoširdžiai padėkojo ištikimiausiems Traksėdžių knygų bičiuliams, aktyviausiems skaitytojams, įteikė padėkos raštus.

Po parodos pristatymo ir aptarimo renginio dalyviai vėl buvo pakviesti į biblioteką, kur jų laukė kūrėja Laimutė Žiogienė – taip prasidėjo dar vienas renginys -edukacinis užsiėmimas, kurio metu buvo mokomasi gaminti papuošalus iš organzos.

Pradedančios Traksėdžių gyvenvietės kūrėjos netrukus pasiruošė darbo vietas ir priemones- rinkosi ir derino medžiagų skiautes, dėliojo siūlus ir adatas, žvakes medžiagos kraštelių apdeginimui. Pasigaminusios lekalus, visos ėmėsi darbo.

Prieš pradėdamos kurti sages, moterys ir merginos dar kartą apžiūrėjo Laimutės Žiogienės atsivežus papuošalus: sages ir auskarus, iš veltinio nuveltas apyrankes ir karolius, batelius ir šalikus bei kitus darbelius.

Supratome, kad nereikia gėdytis, jeigu nors nemoki daryti. Daug svarbiau – noras išmokti ir geranoriški patarimai tų, kurie moka ir gali patarti.