Šrifto dydis:
2014-08-04

Jonas Bicka – mokytojas ir kraštotyrininkas


Autorius: Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius
Rubrikose: Žmonės  Žymos:

 

Nuotraukos Algirdo Žemaitaičio

 

2013 m. Šiaulių universiteto leidykla išleido gausiai iliustruotą istorinėmis fotografijomis knygelę* „Jonas Bicka“, skirtą mokytojui ir kraštotyrininkui Jonui Bickai (1900–1977), pagal LR Kultūros ministerijos finansuotą projektą „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte“. Tai kuklus paminklas atsidavusiam nenuilstančiam mokytojui, kuris tarpukario metais dėjo ir tvirtino lietuvybės pamatus Klaipėdos krašte. Jis skiepijo mokiniams meilę savo tautai, savo kalbai, ugdė Lietuvos patriotus. Šis šviesuolis krašte, netekusiame vietos gyventojų, išblaškytų po visą pasaulį, neužmiršo dirbti šį darbą ir pokario metais. Lauksargiuose buvo įkūręs etnografinės medžiagos visuomeninį muziejų, buvo sukaupęs vertingą archyvą. Gaila, kad dalis nuveikto darbo neišliko. Būtina įgyvendinti idėją prie buvusios mokyklos Lauksargiuose pritvirtinti memorialinę lentą, kurioje atsispindėtų kilnus J. Bickos indėlis steigti lietuviškas mokyklas Klaipėdos krašte.

 

Kadangi knygelės tiražas tik 200 egz., tai pateikiu sutrumpintą mokytojo Jono Bickos gyvenimo bei veiklos aprašymą (su savo pastabomis) ir platesnei visuomenei.

 

„Poetai gimtinei gražiausias eiles rašo, rašytojai puikiausius apsakymus kuria, nes ji dažniausiai būna tik viena. O štai mano gimtinės yra trys: Užlaukė, Kiduliai ir Žemaičių Naumiestis. Kiekviena iš jų skirtinga savo gamta, žmonėmis, kiekvienoje man gimė nauji troškimai, sekė kitokie pergyvenimai ir visos jos, iš eilės, giliai įspaudė į mano jauną sielą savo žymes ir žadina meilę gimtajam kraštui“, – savo atsiminimų sąsiuvinyje įrašė mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka, kilniam pedagogo darbui atidavęs net 42-ejus gyvenimo metus, o didžiąją laisvalaikio dalį paskyręs antrajam pašaukimui – gimtojo krašto tyrinėjimams.

 

Jonas Bicka gimė 1900 m. gruodžio 1 d. tuometinėje Tauragės (Raseinių – A. Ž.) apskrityje, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Užlaukės kaimo evangelikų liuteronų bendruomenės Dievo Žodžio sakytojo ir knygnešio Martyno Bickos šeimoje, kurioje be sūnaus Jono augo 6 dukros Marta, Anė, Gustė, Liena, Mina ir Ema (Marė Marta Neimanienė (1898 03 14–1975 m. Omaha, Douglas, Nebraska, JAV), Anė Emilija Kilaitienė (1902 01 31–1978 m. Kintuose), Katrė Augustė (1904 04 27–1993 05 27 Žemaičių Naumiestyje), Lėna (Helena, Liena šnk.) Jurkšaitienė (1907 09 27–1982 03 12 Ž. Naumiestyje), Mina Margarita Junkarienė (1910 02 03–1985 02 05 Ž. Naumiestyje), Ema Elzė (1917 02 08–~1936 m. Ž. Naumiestyje); nepaminėti maži mirę: Augustas (1903 05 01–1903 05 18), Emilis Ferdinandas (1905 05 24–1906 05 17), Ema Elzė (1908 10 11–1909 01 24), Hermanas Otto (1911 04 18–1912 01 29), Petras (1912 09 10–1912 09 10), Elzė (1915 01 05–1916 09 18) – A. Ž.). Martynas Bicka (g. 1876 m.) buvo kilęs iš Klebonų (Budrikų – A. Ž.) kaimo, kuris taip pat priklausė Žemaičių Naumiesčio parapijai. Į Užlaukę jie su mama atsikėlė mirus tėvui (Dovas Bicka (~1844 m. Rukuose Prūsijoje –1882 11 07 Budrikuose) – A. Ž.), kai Martynui buvo treji metukai (abejotina, nes našlė Marė Bickienė (Juškaitė) (1858 02 15 Gudiškėje –1915 01 01 Užlaukėje) 1883 02 06 ištekėjo už našlio Karlo Šturmos (~1830 m. Švėkšnoje –1910 11 06) iš Klebonų – A. Ž.). Suaugęs M. Bicka čia sukūrė šeimą, ūkininkavo. Jo žmona buvo vokietaitė iš Klaipėdos krašto (Magdalena, Madlina Freginaitė (Fregin, 1873 m. –1944 10 06 Žemaičių Naumiestyje) augo, gal ir gimė Kiduliuose (apie 10 km nuo Švėkšnos, Švėkšnos ev. liut. par.). Jos tėvas Jonas (Johann Karl Fregien) tikriausiai gimė ~1843 m. Priekulėje (Prūsija) – A. Ž.).

 

Apie 1916 m. (jau 1908 10 11 Naumiestyje gimė dukra Ema Elzė – A. Ž.) M. Bicka Žemaičių Naumiestyje nusipirko sklypelį žemės, pasistatė namą (Tauragės, dab. Dariaus ir Girėno g. 29 – A. Ž.). Jis buvo šviesus žmogus: skaitė ir platino religines bei pasaulietinio turinio knygas, domėjosi pasaulio įvykiais. Ilgą laiką buvo parapijos tarybos narys, sakytojas.

 

Žmonių gerbtas ir mėgtas M. Bicka mirė 1959 m. sausio 6 (7 – A. Ž.) d., palaidotas jo paties globotose, prižiūrėtose Žemaičių Naumiesčio (evangelikų – A. Ž.) kapinaitėse.

 

Gausi Bickų šeima nebuvo pasiturinti, todėl paauglystės metais Jonas kartu su tėvu dirbo įvairius plento tiesimo darbus: vežė skaldą, akmenis.

 

1918 m. kunigo Augusto Vymerio iniciatyva Tauragėje buvo organizuoti kursai (1919 m. jis suorganizavo „Mokyklų draugiją“, pirmieji kursai veikė 1920 09 10–1921 02 24, tad ir kitos datos iki 1932 m. kelia abejonių – A. Ž.) pradinių klasių mokytojams ruošti. Jonas Bicka buvo vienas iš pirmųjų šių kursų moksleivių. Pagal jo sesers dukros Vandos Jurkšaitytės-Serapinienės (Sarapinienės – A. Ž.) pasakojimą, J. Bicka, baigęs kursus, dar vienerius metus mokėsi pas jau minėtą kunigą, iš kurio pabėgo, nes tėvas Martynas norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Tačiau jaunuolis atsisakė, nes manė, kad nesugebės šių pareigų sąžiningai atlikti. Supykęs tėvas sūnų išvarė iš namų. Tada motina, slapčia pasiskolinusi pinigų, užmokėjo už sūnaus nebaigtą mokslą. Po to jis išėjo į Lietuvos savanorius. Už tai gavo žemės Kulėšuose, Ž. Naumiesčio valsčiuje (abejotina, nes Kulėšai buvo Klaipėdos krašte. Gal šalia Kulėšų Lietuvos pusėje? Pagal dukrą Skaistę Bickaitę, senelis Martynas buvo savanoris, gavęs žemės Užlaukės k. – A. Ž.). Vedė (1926 04 23 Naumiestyje – A. Ž.) Juliją Vaivadaitę (ūkininko iš Girininkų, †Vincento Vaivado ir †Ievos Petravičaitės, dukrą, ev. liut. tik., su kuria susilaukė 2 dukterų Skaistės (Skaistutė Salomėja, 1926 11 29 Naumiestyje?–2009 06 08 Vilniuje – A. Ž.), Eimutės (gimė 1931 03 11 Sugintuose, mirė ~14 metų nuo apendicito (pagal knygelę mirė 16 metų) – A. Ž.) bei 3 sūnų: Alganto (Algando – A. Ž.), Vaidoto (Vaidučio – A. Ž.) ir Tulvaldo (Tulivaldo, 1937 01 17 Tauragėje –2003 08 02 Sugintuose), įžegnotas 1954 05 27 Žemaičių Naumiestyje; nepaminėtas sūnus Vytautas (1928 12 10–1928 12 31) – A. Ž.).

 

Padirbėjęs mokytoju Šikšnių pradinėje mokykloje dvejus metus bei susitaupęs lėšų, 1922 m. įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją (veikė 1923–1927 m. – A. Ž.) ir ją baigęs kurį laiką mokytojavo Kėdainių [gal Rokiškio – A. Ž.] apskrities Onuškio pradinėje mokykloje, tačiau greitai buvo perkeltas į tėviškę – Žemaičių Naumiestį.

 

1932 m. J. Bicka buvo pakviestas dirbti į privačią lietuvišką Lauksargių pradinę mokyklą Klaipėdos krašte. Apylinkė buvo vokietinama. J. Bickai teko kovoti su vokiečių mokyklos mokytoju H. Rozenfeldu, kuris buvo nepatenkintas lietuviškos mokyklos atidarymu. 1935–1936 m. abi mokyklos buvo sujungtos, o J. Bicka čia dirbo antruoju mokytoju. Tačiau po dviejų metų krašto Direktorija pateko į vokiečių rankas, J. Bicka kaip lietuvis buvo atleistas. Tačiau mokytojas per porą dienų nuvyko į Klaipėdą ir vėl iškovojo, kad būtų įkurta dviejų klasių lietuviška mokykla. Mokiniai buvo vežami į ekskursijas į Kauną, Nidą, Girulius ir kitur.

 

1936 m. buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla Oplankyje, kurioje J. Bicka, du kartus per savaitę atvykdamas dviračiu iš Lauksargių, vaikus mokė evangelikų liuteronų tikybos.

 

Tarpukario metais lietuviškoms Mažosios Lietuvos mokykloms trūko ne tik mokytojų, labiausiai trūko lietuviškų vadovėlių. Kunigo A. Vymerio paragintas, 1937 m. J. Bicka paruošė ir Klaipėdoje išleido vadovėlį evangelikų tikybos pamokoms „Tikybos knygelės“, kurios 1992 m. buvo perspausdintos vyskupo Jono Kalvano iniciatyva.

 

J. Bicka buvo visapusiškai gabus ir visuomeniškas žmogus. Jis kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, latviškai, mokėjo esperanto kalbą, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Net 1925 m. šapirografu leido lietuvių ir esperanto kalbomis mėnesinį Naumiesčio esperantininkų laikraštį „Pirmieji žingsniai“.

 

Grįžęs dirbti į Tauragės apskritį, jis rinko krašto padavimus, užrašinėjo papročius, giesmes, dainas, skaitė bendruomenei paskaitas, ruošė vakarus, vaidinimus. Kur tik bedirbtų, visur suorganizuodavo kaimo kapelas, mokinių orkestrėlius, chorus, nes iš prigimties buvo labai muzikalus. Mėgstamiausias mokytojo instrumentas – smuikas, su kuriuo nesiskyrė iki pat mirties.

 

1938 m. J. Bicka kartu su Tauragės mokytojų seminarijos auklėtiniu mokytoju Fricu Tumosu savo lėšomis Tauragėje išleido knygą „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“. Knyga pakartotinai išleista 1939 m. (3200 egz.), tačiau buvo įrišti tik keli egzemplioriai. Didžiąją tiražo dalį sunaikino pats autorius. 1999 m. [ir 2000 m. – A. Ž.] Marijampolės leidykla „Ramona“ šią knygą išleido pakartotinai kitokiu pavadinimu – „Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai“.

 

(Pagal V. Sarapinienę, J. Bicka buvo Kaune nusipirkęs namą – A. Ž.).

 

1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, J. Bickai teko palikti Lauksargius, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams – pasitraukti iš Tauragės ir slapstytis nuo tremties į Sibirą. Karo metu jis buvo išvežtas į Vokietijos gilumą kasti apkasų, vėliau pas vokiečių ūkininką dirbo įvairius lauko darbus. Karui pasibaigus J. Bicka grįžo į Tauragę ir buvo paskirtas Griežpelkių septynmetės mokyklos direktoriumi Lauksargių apylinkėje.

 

1951 m. (1905 05 08 Girininkuose – 1953 09 21 Tauragėje „užmušta mašinos“ – A. Ž.) J. Bickos žmona Julija žuvo autoavarijoje. 1958 m. jis vedė mokytoją Emiliją Bajoraitę ir su ja dirbo Visbarų septynmetėje mokykloje. 1962 m. kartu su žmona grįžo į Lauksargius ir dirbo Oplankio pradinėje mokykloje.

 

Emilija Bickienė (1918–1999) daug metų dirbo Lauksargių kaimo bibliotekoje. Mokytojas buvo aktyvus bibliotekos pagalbininkas, jis aprašė beveik kiekvieną Klaipėdos krašto piliakalnį, surinko daug padavimų, tyrinėjo Lauksargių apylinkės kaimus, rinko įvairią kraštotyrinę medžiagą, ruošė straipsnius spaudai. Tauragės rajono laikraštyje „Leniniečių balsas“ išspausdinti straipsniai atskleidžia J. Bickos indėlį į Lauksargių krašto kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimą, švietėjiškos ir visuomeninės veiklos įvairovę.

 

Per 10 metų (1965–1975) rajono laikraštyje mokytojas išspausdino apie 30 švietėjiškų straipsnių Lauksargių krašto istorijos, kraštotyros, kultūros temomis, daug dėmesio skyrė taisyklingam vietovardžių vartojimui, rašė įdomius atsiliepimus apie perskaitytas knygas.

 

Prieš mirtį mokytojas ryžosi aprašyti visą savo gyvenimą, sukauptą patirtį ir žinias, bet taip ir liko tuščias sąsiuvinis su pirmuoju pavadinimu „Užlaukė…“.

 

Mirė J. Bicka Tauragėje 1977 m. Palaidotas Šikšnių evangelikų kapinėse (Sartininkų apyl.) sausio 7 d. po galingu ąžuolu, po kuriuo dar jaunystėje, mokytojaudamas vietos mokykloje, mėgdavo atsisėdęs pailsėti. Žmonos iniciatyva ant paminklo akmens iškalta „Mokytojas-kraštotyrininkas / Jonas Bicka / 1900–1977“.

 

1999 m. mirė J. Bickos žmona Emilija, kuri taip pat buvo ne tik mokytoja ir bibliotekininkė, bet ir kraštotyrininkė. J. ir E. Bickų šeima paliko gilias pėdas mūsų krašto praeities pažinimo dirvoje.

 

Sovietinės valdžios metais daug įvykių ir faktų, net apie asmeninį gyvenimą, tekdavo nutylėti. Nemažai J. Bickos surinktos medžiagos iš tarpukario Lietuvos laikotarpio nepateko į spaudos puslapius arba pateko gerokai pakoreguota. Toliau šiame leidinyje pateikiamas pluoštas autentiškų pasakojimų ir prisiminimų apie Lauksargių krašto praeitį, kurios užrašė J. Bicka 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Medžiaga saugoma Tauragės krašto muziejuje.

 

Vienas toks pasakojimų (Ministro pirmininko „patriotiškumas“).

 

Kaip jau minėta, Oplankyje buvo įsteigta privatinė pradinė mokykla, kuri neturėjo patalpų, nes namų savininkai vokiečiai arba suvokietėję lietuviai buvo spaudžiami neišnuomoti jų lietuvių mokykloms. Mokyklų draugija pradėjo vesti derybas su Uplankėlių (vandeninio malūno su keliais trobesiais ir žemės sklypu, valdomo administratoriaus Kriščiūno) savininku, buvusiu Lietuvos ministru pirmininku Šleževičiumi [Mykolas Sleževičius – A. Ž.], gyvenusiu Kaune. Šis pareikalavo už kambarį mėnesiui po 500 litų. Vėliau nusileido iki 170 Lt. Tuo metu Lauksargių mokykla mokėjo tik 50 litų už klasę ir mokytojo butą, o remontą atlikdavo pats savininkas. Tai tau ir „patriotas“ ministras pirmininkas.

 

Leidinyje pateikta J. Bickos knygų ir straipsnių bibliografija bei literatūra apie J. Bicką ir nepublikuoti šaltiniai apie jį (p. 52–55).

 

Beje, tekste literatūros poz. 47, 48, 49 ir 64 neatitinka nurodytoms rodyklėje.

 

Iki šiol internete (net „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“) buvo nurodomi tik J. Bickos mirimo metai – 1977. Tačiau tauragiškis kraštotyrininkas A. Morozovas jau straipsnyje „Kraštotyrininkas Jonas Bicka (1900–1977)“ šioje rodyklėje (Kraštotyra. Vilnius: Mintis, 1989. – T. 23, p. 89–91) rašo, kad mirė sausio 7 d. Tad neaišku, ar tą dieną mirė ar buvo palaidotas?

 

Straipsnio papildymas

 

Pateikiu Jono Bickos anūkės (Kalbos komisija jau leidžia rašyti šį žodį) Vilijos Bickaitės-Zeliankienės 2014 05 07 man rašytus laiškus apie Bickų giminę. Juose yra kai kurių netikslumų.

 

Laba diena dar kartą,

 

Nedaug esu girdėjusi apie savo motinos brolius Algandą ir Vaidotą, žinau, kad jie jaunystėje išvyko į Rusiją ir ten gyveno (Novgorode), abu buvo vedę vietines ruses. Vyresnysis Algandas su žmona Marija buvo atvykę į Lietuvą, į Tauragę kokiais 1986 metais, jie bendravo ir susirašinėjo su Emilija Bickiene – antrąja Jono Bickos žmona.

 

Buvo daugiau Jono Bickos ir Julijos Bickienės (Vaivadaitės) vaikų, kurie mirė anksti — jaunesnė keliais metais Emutė (Emilija?) Bickaitė, kuri mirė nuo apendicito būdama 14 metų (prieš pat II Pas. karą arba jo metu) ir Vytautas (Vytukas) Bicka (mirė kokių 3 metų). Mano močiutė Julija Bickienė taip pat tragiškai žuvo karo metu autoavarijoje apie 1944 m. Deja, jų visų kapo vieta man nežinoma.

 

Tulvaldas Bicka su žmona Birute Bickiene, abu jau mirę ~iki 2002 m., palaidoti Žemaičių Naumiestyje. Gyveno Kulėšuose, netoli Žemaičių Naumiesčio, Šilutės raj. Jie užaugino aštuonis vaikus: Kęstutį (žuvęs Rygoje kokiais 2006 m.), Vaidutį ir Sigitą (abu dabar gyvena Škotijoje), Vitaliją (turi dukrą Aliną, gyvena prie Kulėšų), Tulvaldą, Antaną (žuvęs ~2010 m. Ž. Naumiestyje), Ritą (gyvena Ž. Naumiestyje pas uošvius su vyru ir dviem vaikais – Evelina ir Evaldu), Vaidutę (gyveno Tauragėje su vyru, galbūt dabar užsienyje).

 

Skaistė Bickaitė (tikrieji vardai Skaistutė Salomėja Bickaitė) gimė 1926 11 29 (nežinau, kur, galbūt Tauragėje) – mirė 2009 06 08 Vilniuje (dėl insulto). Mokėsi Tauragės vidurinėje, vėliau dirbo mokytoja, atrodo, taip pat Tauragėje arba Žemaičių Naumiestyje. Kiek žinau, jai nebeleido valdžia dirbti mokytoja (galbūt, dėl tėvo ar senelio praeities veiklos?). Buvo įgijusi du aukštojo išsilavinimo diplomus: lietuvių kalbos ir literatūros (jei neklystu, Klaipėdos universitete) ir bibliotekininkystės (neakivaizdiniu būdu, Vilniaus universitete, vėliau patikslinsiu metus). Labai daug metų (apie 30 m. iki 1986 m. pensijos) dirbo bibliotekininke Lietuvos technikos bibliotekoje. Vėliau dirbo aukštutiniame Gedimino pilies muziejuje budėtoja (iki 1996 m.), Saltoniškių g. vaikų lopšelyje-darželyje „Pušynėlis“ auklėtoja (iki 1997 m. rugsėjo).

 

Įdomu tai, kad Skaistutė Bickaitė jos mamos Julijos Bickienės (slapta nuo visos giminės) buvo pakrikštyta katalikė, todėl ir aš, sulaukusi 19 metų, 1992 m. pasikrikštijau katalike Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.Taigi, senelio evangelikų liuteronų tikybos tradiciją pratęsė tik Jurkšaičių giminės palikuonys (juos tuokė kunigas Aušra ir krikštijo jų vaikus, o mano vaikai taip pat katalikai).

 

Dabar apie mane ir šeimą:

 

Vilija Bickaitė-Zeliankienė (gim. 1972 11 29, Vilniuje) mokiausi Antakalnio (18-ojoje) vidurinėje, kurią baigiau 1991 m. Vėliau pradėjau pedagoginį darbą (senelio ir mamos pėdomis 🙂 vaikų lopšelyje – darželyje „Pušynėlis“ auklėtoja; 1995 m. įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, 1999 m. baigiau bakalauro studijas ir įgijau katalikų tikybos mokytojos specialybę, 2001 m. ten pat baigiau magistrantūrą ir įgijau filosofijos mokytojos specialybę. 2001–2002 m. dirbau etikos ir tikybos mokytoja Vilniaus Šv. Kristoforo vidurinėje mokykloje. O nuo 2002 iki dabar (2014) dirbu Ugdymo plėtotės centro metodininke, esu atsakinga už dorinio ugdymo (etikos ir tikybos) bendrųjų programų rengimą, ugdymo turinį ir mokymą Lietuvoje.

 

1996 08 24 ištekėjau už Vytauto Zeliankos (gim. 1970 03 14 Vilniuje). Susituokėme Vilniaus Arkikatedroje, abu katalikai. Šiuo metu vyras eina Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigas. Jo pirmasis išsilavinimas techninis – VGTU automobliai ir autoūkis, o vėliau – teisė Vilniaus universitete. Yra dirbęs Lietuvos kelių policijoje, dar Zarasų apylinkės teisme, Vilniaus III apylinkės teisme.

 

Vaikai:

Jurgis Zelianka (gim. 1997 09 03)

Rusnė Marija Zeliankaitė (2000 04 17)

Jonas Zelianka (2002 10 04).

Pagarbiai,

Vilija Z.

 

 

Labai ačiū ir Jums už išsamią informaciją.

 

Man mama Skaistė sakė, kad ji buvo vyriausia šeimoje iš visų vaikų. Tai greičiausiai ir gimė 1926 11 29.

 

Įdomu, kad aš taip pat gimiau per mamos gimtadienį 🙂 Ji buvo jau vyresnio amžiaus, bet sėkmingai spėjo užauginti ir mane, ir dar gerokai padėjo paauginti anūkus – mano visus tris vaikus.

 

Atsimenu, kad buvau prie senelio Jono Bickos ligoninėje Tauragėje, paskui jis kitą dieną mirė (1977 m. sausį man buvo ketveri), bet į laidotuves vaikų neėmė (buvau palikta pas Vandos Jurkšaitytės-Sarapinienės vaikus ir močiutę Martą, o ji mirė po kelių metų vėliau).

 

Dėl dokumentų man reikės pažiūrėti mamos paliktą archyvą, kai turėsiu laiko savaitgalį.

 

Dėkingai,

Vilija Z.

 

Jonas Augustas Bicka (g. 1945 04 29), su žmona Veronika Zumžicka (g. 1943 04 30 Naujojoje Vilnioje; sūnus Saulius (1971 12 27–1990 05 19) žuvo autoavarijoje) gyvenantis Klaipėdoje, telefonu informavo, kad su savo motina Auguste gyveno ir augo kartu su pusbroliu Tulivaldu Bicka, kurį po motinos mirties augino bevaikiai Junkariai (Mikelis (sovietmečiu Mykolas) ir Mina Margarita Bickaitė), savo senelio Martyno namuose Žemaičių Naumiestyje. Čia glaudėsi ir teta Lėna (Helena) Jurkšaitienė su vaikais Arnoldu Oskaru ir Vanda Ruta (u trumpoji – A. Ž.). Po motinos Augustės mirties namas buvo parduotas.

 

Tulivaldo Bickos (1937 01 17 Tauragėje – 2003 08 02 Sugintuose) sūnus Vaidas (of. Vaidutis) Bicka su žmona Gitana jau 10 metų gyvena Jungtinės Karalystės šiaurėje, Škotijos mieste Frazerburge (Fraserburgh). Baigė kursus ir jau dešimt metų toje pačioje firmoje dirba. V. Bickos darbas yra ardyti sveikatai kenksmingą asbestinę stogų dangą. Jo žmona Gitana iš pradžių triūsė žuvies apdirbimo fabrike, laisvu nuo darbo laiku pradėjo kepti šakočius, tortus, bet šis papildomas verslas nedaug pelno tedavė. Dabar ji turi atidariusi nedidelę parduotuvėlę. Prekes atsiveža iš Gariūnų turgavietės. Jie turi du vaikus. 21-erių metų Mindaugas – jau vedęs, laukia šeimos pagausėjimo, dirba žuvies fabrike, kur rūkina žuvį. 14-os metų dukra Gabrielė dar tebesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, baigusi žada stoti į universitetą ir studijuoti veterinariją. Nes veterinarai Škotijoje gauna labai didelius atlyginimus. Apie šią darbščią šeimą rašoma internete 2013 08 30 str. „Lietuvis darbininkas Škotijoje uždirba tiek, kiek ministras Lietuvoje“ (http://www.balsas.lt/naujiena/750435/lietuvis-darbininkas-skotijoje-uzdirba-tiek-kiek-ministras-lietuvoje).

 

Reikia patikslinti, kad Mindaugas ir Gabrielė yra Gitanos Bickės (Kvedaitė) vaikai iš pirmosios santuokos. Vaido Bickos ir pirmosios žmonos Nijolės (Vaičekauskaitė, dabar gyvena Palangoje) dukros yra Anželika Shmidt (buvo ištekėjusi už vokiečio, išsiskyrusi, gyvena Vokietijoje, sūnus Džastinas) ir Viktorija Bickaitė (dabar šokėja Palangoje).

 

*Jonas Bicka : [projekto] „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte“ [leidinys / parengė Birutė Lukoševičienė, Edmundas Mažrimas, Iridija Mockienė] – Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2013 (Šiauliai : Šiaulių knygrišykla-sp.) – 55, [1] p. : iliustr., faks., portr. ; 21 cm. Tiražas 200 egz. ISBN 978-609-430-221-3.

 

 

 

Myliu Silute

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Kūrybinis susitikimas su Lilija Valatkienė ir jos „Išrinktaisiais“ Kūrybinis susitikimas su Lilija Valatkienė ir jos „Išrinktaisiais“ 

  Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės žurnalistės, redaktorės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės kūrybinės dirbtuvės, organizuotos įgyvendinant projektą „Su » Daugiau

„Stebuklingi senelio batai“  Juknaičių mokyklos bibliotekoje „Stebuklingi senelio batai“ Juknaičių mokyklos bibliotekoje 

  Spalio 16 dieną Juknaičių pagrindinės mokyklos bibliotekoje antrokai ir ketvirtokai susitiko su rašytoja Igne Zarambaite ir jos knygos » Daugiau

Ilga kelionė sapnų labirintais Ilga kelionė sapnų labirintais 

  Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės poetės, dailininkės Giedrės Bulotaitės kūrybos vakaras – naujausios poezijos knygos „Sapnų » Daugiau

Pamoka su rašytoju Sigitu Parulskiu Pamoka su rašytoju Sigitu Parulskiu 

  Rugsėjo 19 dieną Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale vyko susitikimas su Nacionalinės kultūros ir meno » Daugiau

Atidengtas paminklas Vydūnui Atidengtas paminklas Vydūnui 

  Saulėtą ir šiltą rugsėjo 1-osios dieną Klaipėdoje, Vydūno skvere, atidengtas paminklas filosofui, rašytojui, publicistui, vienam žymiausių Mažosios Lietuvos » Daugiau

Susitikimas su edukatore Rasa Pavilioniene Susitikimas su edukatore Rasa Pavilioniene 

  Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje birželio mėnesį ne vieną dieną svečiavosi Trakų krašto tradicinių amatų centro edukatorė Rasa » Daugiau

Emalės dirbtuvės su dailininke-juvelyre Aušra Mačiulaitiene Emalės dirbtuvės su dailininke-juvelyre Aušra Mačiulaitiene 

  Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale gegužės – birželio mėnesiais vyko edukacinės emalės dirbtuvės, kurias vedė » Daugiau

„Keliauti laiku“: susitikimas su istorinių romanų autore Gina Viliūne „Keliauti laiku“: susitikimas su istorinių romanų autore Gina Viliūne 

  F. Bajoraičio bibliotekoje vyko susiutimas – „Keliauti laiku“, kartu su rašytoja, prozininke, penkių istorinių romanų : „Karūna be » Daugiau

Pristatyta ketvirtoji šilutiškės Ignės Zarambaitės knyga vaikams Pristatyta ketvirtoji šilutiškės Ignės Zarambaitės knyga vaikams 

  Gegužės 22 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko naujausios Ignės Zarambaitės knygos „Stebuklingi senelio batai“ pristatymas, dalyvaujant » Daugiau

Vydūno viešojoje bibliotekoje svečiavosi vaikų rašytojas Paulius Juodišius Vydūno viešojoje bibliotekoje svečiavosi vaikų rašytojas Paulius Juodišius 

  Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka, minėdama 19-ąją Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę „Ateik – sužinok ir išmok“, organizavo susitikimą » Daugiau

Medea klinika
Adida papildai sportui
Medea klinika

Naujienų paieška pagal datą
2019 m. lapkričio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Spa    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930