Jaunos šeimos kūrybiškumo dienoraštis

Nuotraukos Aurimo Liekio

Lietuvai atsidūrus epidemijos gniaužtuose, kasdien vis išgirstame liūdnas specialistų prognozes, pastebime didėjančias užsikrėtusiųjų gretas ir siaubą keliantį žodį „karantinas“, kuris daugeliui jau asocijuojasi su prarasta darbo vieta ar verslo bankrotu. Retai girdime motyvuojančių, padrąsinančių sėkmės istorijų, kurios įkvėptų į problemą pasižiūrėti iš kito taško, įvertinant savo turimas galimybes ir kūrybinį potencialą.

Kūrybiškumas yra ne toks jau išskirtinis reiškinys. „Tai daugeliui žmonių būdinga savybė, pasireiškianti įvairiose veiklos sferose: moksle, technikoje, buityje, mene, bendravime“ (A.Petrulytė. Kūrybiškumo ugdymo aktualijos. Vilnius, 1995, p. 3). Pasak mokslininko N. Rogerso, kūryba yra procesas, kurio esmę sudaro ne produktas, o pats kūrybos aktas. Psichologas E. Fromm‘as kūrybiškumą lygina su gimimu. Jis teigia, kad kūrybiškumas reiškia gimti dar prieš numirštant. Taigi, dauguma žmonių numiršta dar nespėję gimti… Analizuojant mokslininkų teiginius, formuojasi išvada, kad kūryba yra pagrindinis gyvenimo variklis, stimuliuojantis mūsų fizines ir dvasines galias, leidžiantis rasti naujus sprendimus, prisitaikyti prie netipiškų aplinkos sąlygų ir naujų gyvenimo situacijų.

Šiuos teiginius galėtų pailiustruoti kūrybinga šeima, gyvenanti Žemaičių Naumiesčio miestelyje (Šilutės r.). Rita ir Arūnas Barakauskai augina dvi dukras – aštuonmetę Ugnę ir trylikametę Urtę. Mergaitės mokosi miestelio gimnazijoje ir lanko Šilutės meno mokyklos Žemaičių Naumiesčio dailės klasę. Prieš daugelį metų Klaipėdą į mažą miestelį iškeitusi Rita nė karto nesigailėjo. Anot pašnekovės, Žemaičių Naumiestyje žmonės yra mandagūs ir visada skuba į pagalbą. Kūrybiška ir aktyvi moteris savo darbais gražina miestelio viešąsias erdves, kalėdiniais akcentais papuošia parduotuvių vitrinas. Rita skuba pasidalinti savo džiaugsmu, nes kuriant diena įgauna prasmę ir viskas aplinkui nušvinta ryškiomis spalvomis. Menas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Dalindamasi mintimis apie šiandieninę epidemiologinę situaciją moteris teigia, kad neeilinė padėtis leido žmonėms susivokti, kokiame sparčiame gyvenimo rate sukomės. Staiga, viskam sustojus, dalis žmonių tarsi prarado save ir viskam prieštarauja. „Tikėkimės, kad greitai įsivyraus pusiausvyra“, – atvirauja pašnekovė.

Toliau kalbinama Rita dalijosi mintimis, jog kūryba visada buvo šalia jos. Ji išryškėdavo tada, kai moteris nerasdavo, ką įdomaus padovanoti savo artimiesiems arba nesinorėdavo pirkti kiniško kičo. Rita labai vertina rankų darbą. Kartais darbai nebūna tobuli, bet visgi juose matosi, kiek yra įdėta širdies ir darbo. „Mano darbai įvairūs, – pasakoja kūrėja, – mėgstu medį, popierių ir dievinu akrilinių dažų kvapą, jie man yra geriausi kvepalai. Daug darbų vis dar laukia savo eilės, bet šiuo metu kuriu dėžutes, kurias pavadinau „Siurprizu“. Jos gaminamos dažniausiai iš trijų popierinių dėžučių, kurios viršus yra gražiai dekoruojamas (gėlėmis, blizgučiais, kartoninėmis iškarpomis ar kitokiu dekoru), o kai dėžutės dangtelį nuimi, išsiskleidžia jos turinys su saldainiais ir kita dekoruota dėžute. Šiuos dirbinius darau pagal užsakymą. O juos paskatino kurti mano draugė Nijolė Š. Esu jai dėkinga, ji mano darbų gerbėja ir skatina mane nesustoti ir toliau kurti. Mėgstu paslaptis, siekiu, kad pirkėjas, bežiūrėdamas į darbą, atrastų kažką, ko iškart nepamatė. Taipogi švenčių laikotarpiai įvelia į kitų darbų kūrimą. Tad šios dienos yra atiduotos vaikams. Šiuo metu kuriame nykštuko namus. Mėgstu prikelti senus daiktus naujam gyvenimui. Jie gali ir nebebūti naudojami pagal paskirtį, tačiau atranda mano darbuose naują prasmę. Kaip, pavyzdžiui, metalinės dėžutės dangtelis, dekoruotas sagomis ir siūlais. Manau, žmonėms patinka tai, ką darau, sulaukiu daug gražių žodžių, pagyrimų. Buvo pasiūlymas daryti darbų parodą. Deja, parodai dar neturiu tiek prikaupusi darbų, bet su laiku ir žmonių palaikymu gal ir pavyks tai įgyvendinti. Manau, kad suradau savo kelią. Mėgstu dailininko Modesto Malinausko darbus“. Rita juokiasi pasakodama apie sutuoktinio Arūno požiūrį į jos kuriamus objektus: „Iš vyro daug ko ir neišspausi, bet, manau, ne žodžiai, o poelgiai viską pasako. Pvz., neprašytas parveža karštų klijų“. Dailininkės tėvai stebisi, iš kur ji tiek turinti idėjų ir gabumų, kurių nepastebėjo vaikystėje.

Duktė Urtė domėtis piešimu pradėjo jau ketvirtoje klasėje. Mergaitė tikina, kad kurdama gali „išleisti“ savo emocijas. Jai labai patinka piešti gyvūnus, o ypač kates ir arklius. Šiuo metu jaunoji kūrėja domisi japonų kultūra, tapyba bei animaciniais filmukais anime. Draugams paprašius patarimo, kaip nupiešti tam tikrus objektus, mergaitei tai yra didžiausias jos meninių sugebėjimų įvertinimas. Urtės tėvai žavisi jos kūryba. Anot pašnekovės, mama kartais paberia kritikos, kad piešia tuos pačius vaizdus. „Matyt, norėtų matyti kitokią techniką ar kitokius darbus. Močiutė jais didžiuojasi. Vienas iš mano piešinių kabo jos namuose ant sienos. Draugai vis stebisi darbais ir labai giria, klausia, iš kur išmokau, kada pradėjau piešti“, – pasakojo jaunoji kūrėja.

Ugnė ir Urtė džiaugiasi galėdamos lankyti prieš keletą metų Žemaičių Naumiestyje pradėjusią veikti Šilutės meno mokyklos dailės klasę, kurią mergaičių mama vertina labai pozityviai. „Mokytojai yra profesionalūs, atkreipia dėmesį į vaiko poreikius. Kiekvienam skiriama pakankamai dėmesio. Labai džiaugiuosi, kad mano dukros lanko šią mokyklą“, – atvirauja Rita. Ji norėtų, kad mokykla augtų, daugiau jos veiklų matytųsi ir miestelio viešosiose erdvėse, kultūriniame gyvenime.

Pašnekovė toliau dalijasi mintimis, jog gyvenimas įdomus tuo, kad eina tam tikrais etapais. Darželis, mokykla, studijų laikai, po to darbas. Gerai, jeigu spėji iš tų etapų išeiti laimingas ir suradęs save. Nesvajodamas, jog išeisiu į pensiją ir tada jau pagyvensiu. Tada gali būti jau per vėlu. Dažniausiai žmonės yra įpratę skubėti, o kai tenka sustoti, užklumpa depresija ir kyla klausimas: „Ką man veikti, nes be darbo, kurį dirbau ir moku, nieko daugiau nesugebu?“ Veikti tikrai yra ką ir sugebėjimų mes visi turime. Tik nereikia tingėti ir pasiduoti. Aišku, gal turėtų būti šalia žmogus, kuris tave skatintų ar motyvuotų eiti meno, sporto, kitais keliais…

Apibendrinant norisi padėkoti pašnekovėms ir palinkėti joms neprarasti kūrybinės energijos, gyvenimo džiaugsmo, toliau dalintis savo pozityviomis mintimis, skatinti aplinkinius kūrybiškiau žiūrėti į gyvenimo teikiamus išbandymus bei iššūkius.