„HAMLETAS“ atvyksta į Šilutę

Nuotrauka D.Matvejev ©

Dviejų dalių spektaklis „Hamletas“ gegužės 6 d. bus rodomas Šilutės kultūros ir pramogų centre. Pradžia 18 val.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Dviejų dalių spektaklis. Spektaklio trukmė – 3 val.

Pasaulinė premjera įvyko 2008 m. rusėjo 9 d. Stavangeryje (Norvegija). Premjera Vilniuje – 2008 m. lapkričio 20 d.

Oskaras Koršunovas:“Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį. Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose.

Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.

Suvaidinti Hamleto neįmanoma, kaip ir neįmanoma atkurti Elsinoro. Nes jo niekada ir nebuvo. Daugiausia, kas įmanoma, tai pajusti savo esamąjį laiką, atverti savo Elsinoro duris. Siekti hamletiško teatro, teatro, kuris tampa pelėkautais vidinei realybei”.

***

Oskaras Koršunovas mėgsta sakyti, kad šiuolaikinę dramaturgiją jis stengiasi režisuoti kaip klasikinę, o klasiką – taip, lyg tai būtų šiuolaikinė dramaturgija. „Hamletas“ irgi nėra istorinis spektaklis, atkuriantis praeities epochų alsavimą.

Kaip sako pats režisierius, „Shakespeare‘o “Hamletas” turėtų padėti užčiuopti ir išreikšti dabarties dvasią, mano kartos dvasią. O mano karta gyvena ne realiame pasaulyje, o erotizuotoje iliuzijoje. Ji yra apskaičiuojanti, prisitaikanti ir patenkinta savimi. Ir kartu nesubrendusi ir nenorinti daryti suaugusiam žmogui būtinų sprendimų.

Pastaraisiais metais niekas nebekalba apie būtinybę keistis – o tik apie saugumo poreikį. Ši karta gyvena tarsi už uždangos, skiriančios ją nuo tikrovės, ir tą uždangą būtina nuplėšti, nes iliuzinė ramybė ir saugumas gali būti labai pavojingi. Todėl mums skubiai reikalinga negailestinga savianalizė, kad suprastume savo aplinką ir savo poelgius. Tik taip galime išgelbėti savo ateitį, kuri gimsta mumyse pačiuose, o ne politikų lozunguose, ar reklaminiuose šūkiuose.“

Kartu šis Oskaro Koršunovo spektaklis turbūt labiausiai belaikis iš visų jo lig šiol sukurtųjų. Nors senojo Elsinoro veiksmas perkeltas į šiandieną ir vietoj istorinių interjerų ir kostiumų scenoje eilė teatro grimo staliukų ir šiuolaikiškai apsirengę mūsų amžininkai, tai, kas vyksta scenoje iš principo neturi kokių nors išskirtinių sąsajų su kuriuo nors vienu laiku. Nes klausimas „kas tu esi?“, Shakespeare‘o pjesėje metamas tamsoje pasirodžiusiai Hamleto tėvo šmėklai, o spektaklyje kiekvieno keliamas sau pačiam, aktualus bet kokiam laikui.

„Hamletas grimą nusivalo kaip mirtiną prakaitą nuo veido po susitikimo su tėvu, kai viskas tampa taip aišku, taip be galo skaidru. Panaudotomis servetėlėmis – baltomis, gležnomis, suplėšytomis – nuklotos visos grindys. Pelėkautų scenoje, triumfo akimirką, Hamletas griebsis tokių pačių, tik raudonų, servetėlių ir tarsi apsvaigęs ims jas mėtyti po vaidybos aikštelę, skirtingose scenos vietose pasėdamas kraujo krešulius, blogio gėles, rudeninius lapus.

Šią akimirką lietuviškasis „Hamletas“ tampa panašus į kokį nors japonų filmą su rudeniniais kalnų klevais, sukeliančiais tiek pasigėrėjimą, tiek nerimą“. (Pavel Rudnev, „Častnij korrespondent“)