Šrifto dydis:
2020-09-08

– GIEDOK, MANO MAŽAS ŠIENO PAUKŠTELI


Autorius: Irena Arlauskienė
Rubrikose: Įvairenybės

Nuotraukos Aldonos Sapronaitienės

Nuotraukos Aldonos Sapronaitienės

 

Giedok, – jau nebe pirmą rytą sveikinuosi su paukšteliu, kuris supasi ant veidrodžio, atspindyje kiek mistiškas smilgų uodegėle ir sparneliais. Aš pati jį padariau edukacinėje Angelės Rauktienės pamokoje.

Nėra Lietuvoje šiaip sau vietų… O buvo taip. Tąsyk, rugsėjo 4 d., TAU literatų tikslas – kelionė į svečius pas tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius Balčių kaime. Ankstyvą rytą švietė ryški išsipraususi saulė, bet netruko užsitraukti pilkos miglos šydą, ir visa pakeitė pastelinės spalvos. Minkštas šiltas oras pridengė įprastą peizažą, prie aplinkos derėjo ir naujas pilkas asfaltas, lygus, lygutėlis be siaubingų duobių, įgrisusių remonto metu šviesoforų. Vos nepralėkėm su Vydūno vaikyste siejamos pakrantės: „Kur aug pušynai, šilai beržynai, / Tenai mano nameliai…“ – kelionėje ne tik akys regi, paprastai įsijungia atmintis, vieną po kito pakeldama anksčiau patirtus vaizdus, išgyventus įspūdžius. O visa tai susiejus ir besidalinant su bendrakeleiviais, ima stebinti kasdieniai dalykai. Ilgas būtų rašinys, jei nuosekliai pasakočiau, kuo kitoks pasirodė mūsų Naumiestis, pradėjęs savo gyvenimą dar pirmajame tūkstantmetyje, buvęs piliakalnių gynybinės sistemos iki pat XIV amžiaus dalimi kovose su kryžiuočiais, vėliau kentęs carinės Rusijos prievartą, net perkrikštytas Aleksandrovsku. Istorija turi savo spalvą, o ne visada tiksliai žinomi faktai – kiek miglotą priedangą – šiandien tą pastelinį visa ko šydą, todėl visai nenuostabu, kad sustoję miestelio centrinės aikštės smailėje ir žvelgdami į savaitinį turgų, pasijutome regintys lyg didžiulėje drobėje nutapytą akimirkai praradusį judesį istorinį paveikslą. Mūsų draugėje ne vienas kilęs iš čia, todėl tolima praeitis rišasi su netolima, ar net šiandiena. Čia gyventa, čia kapuose ilsisi tėvai ir broliai, čia pirmosios pamaldos, išdaigos ir skaudūs praradimai.

Kada bevažiuosi per Naumiestį akys visada stabteli ties šviesia evangelikų liuteronų bažnyčia su antikinę kultūrą primenančiu portiku, ant aukščiausio kalno esančia liaudies architektūros formų su neogotikos bruožais Šv. Archangelo Mykolo Romos katalikų bažnyčia. Bet išsiruošę į ilgesnę kelionę, Žemaičių Naumiestį dažniausiai pervažiuojame tik kaip pirmąją nežymią stotelę. Tačiau pabandyk aprėpti ją panoraminiu žvilgsniu, supranti, kad turi įsidėti širdin – nėra Lietuvoje šiaip sau vietų, jos visos savaip šventos.

Gyvento laiko pokyčiai. Tokie ir Degučiai, kur mūsų prie atvertų vienintelės Europoje trikampės medinės Šv. Vincento Ferero bažnyčios durų jau lūkuriavo šios ypatingos šventovės prižiūrėtoja, nuo seno turinti pročkelės antravardį. Barokinė Degučių bažnyčia iškilo 1760-aisiais. Trikampis bažnyčios pastato planas labai neįprastas ir yra siejamas su Šv. Trejybės simboliu. Pažinties su bažnyčia vadovė Vida atkūrė šimtametį jos kelią, pakitusius vardus, sietinus su to meto bažnytinio gyvenimo įvykiais, net legendomis. Nutilę klausėmės tų istorijų, o į mus nuo puošnaus barokinio Didžiojo altoriaus žvelgė medinės šv. Barboros ir šv. Elenos skulptūros, iš viršutinio altorių tarpsnio šv. Antano Paduviečio, šv. Judo Tado ir šv.  Juozapo paveikslai, sukurti apie 1760-1763 m., taip pat dabartinis titulinis šv. Vincento atvaizdas. Pastarasis paveikslas jau XVIII a. laikytas maloninguoju. Kukli tik kirviu statyta Degučių bažnytėlė nenusileidžia didžiosioms praeituose amžiuose statytoms Lietuvos bažnyčioms išskirtinumu. Pavyzdžiui, sakykla, kurios apačioje įmontuota klausykla, mediniai su sunkiomis dumplėmis vargonai, mažutytė zakrastija. Jei Naumiestį bandėme aprėpti kiek galint platesniu istorijos žvilgsniu, Degučių bažnytėlė iki minimo suspaudė pasaulį ir sutelkė į save, į asmeninį santykį su būtimi, su šiuo pastatu, su jo išgyventu laiku ir pokyčiais, juk ne vienas pažintį su šia bažnytėle pradėjome beveik prieš pusšimtį metų, atvykę čia gyventi ir dirbti. O per mūsų gyventą laiką ne tik skiedromis dengtą bažnyčios stogą pakeitė meistrai ar aplygino kirviu tašytų sienų aštrumą, bet pakito visa aplinka, keliai ir pakelės.

Aloyzo kelias. Kelią nuo Degučių iki Vainuto per Žalpius, Bulkiškę, Galnę teisėtai galėjome pavadinti Aloyzo keliu, nes jis, čia gimęs, augęs, o vėliau jau kaip melioratorius pažinojo kiekvieną čia buvusių liūgnynų kampelį, aukščiau pašokusių šilynų ir vaivorynų, tarpusių sujaurėjusioje rūgščioje žemelėje, kupstą, upeliuko vingį. Žiūrime į tolin besidriekiančią sodrią kultūrinę pievą, o regime aną, senovinį, jos paveikslą. Nesvarstome, kas geriau: anas galbūt galėjęs virsti draustiniu lopinėlis, ar ši kitaip žmogui naudinga pieva, – matome čia būtą Aloyzo gyvenimą. O tai juk daugiau nei pieva. Vainute dar viena Aloyzo gyvenimo detalė – bažnyčios šventoriuje jo prosenelis pastatė geležinį kryžių ne čia palaidotiems kunigams atminti. Kukli, bet ir didi atmintis.

Su Baranausku. O Vainuto bažnyčioje grįžome į mokyklinius metus, kai atmintinai mokėmės „Anykščių šilelį”: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…”Niekur kitur nebūtume taip vaizdžiai prisiminę Baronų piemenėlio, kunigo pasiuntinuko, Rumšiškių raštininkų mokyklos studentėlio, Vainuto raštininko padėjėjo, Varnių kunigų seminaristo, vėliau ir rektoriaus, ir Seinų vyskupo gyvenimo kelio, kaip klausydamiesi nuoširdžia emocija nuspalvinto Zinos pasakojimo bažnyčioje. Nedrąsiai užgiedoję „Kalnai, o ant tų kalnų…” ėjome mintimis greta su poetu ir vyskupu, su principingu ir be galo jautriu jaunuoliu, su jo nenuslopinamu tėviškės ilgesiu, su nelaimingos meilės gėla. Ėjome, klausėmės ir jautėme, kad esame užpildyti rudenėjančios gamtos, išskirtinių žmonių gyvenimo, istorijos atminties. Kad jau esame truputį kitokie, nei išvažiavome rytą iš namų.

Balčiuose. Tokius truputį pakylėtus, kiek susimąsčiusius, net nustebusius mus ištiestomis rankomis pasitiko Balčiuose prie savo namų vartų tautodailininkė Angelė Rauktienė ir jos vyras Vytautas. Atsisveikindama po kelių valandų viešnagės prie tų pačių vartų galvosiu – pas šiuos žmones reikia važiuoti pasiruošus – pilna gamtos grožio ir istorijos didumo širdimi, užmiršus rūpesčius, skubą, nes čia reikia tiesiog gyventi.Apie šią kartu kuriančių tautodailininkų šeimą daug žinių internete, vietos ir rajoninėje spaudoje, juos sutinkame mugėse, parodose, autoriniuose renginiuose. Deja, viso to glaustai nepapasakosi. Smulkiai neaprašysi ir jų privataus muziejaus „Buities ir margučių palėpė” turinio, gal tiksliau turto. Žiūri, grožiesi, stebiesi ir mąstai, o paskui sakai: – Dieve, laimink šituos žmones, jų rankas, išmonę ir mintį. Beveik pustrečio tūkstančio įvairia technika (raižymu, vašku, mozaika, skutinėjimu) išmargintų margučių. Įprastų (trapaus lukšto), medinių, stručio. Ir visi skirtingi. Teminiai – 365 skirti K. Donelaičio „Metų” kiekvienai dienai, Širvio 100-osioms metinėms, S. Nėriai… ir vis su išmone, su gilia potekste, bet, svarbiausia, su tautos tradicija. Ji čia tokia gyvybinga, tokia sveika, jauti kaip įeina į sielą ir sulapoja. Pabuvęs šioje unikalioje palėpėje, norėsi ką nors ir savita rasti. Gal dar senelių namuose užsiliko senovinė knyga, prosenelių dėžutė, kokia kita smulkmena iš praeities, iš istorijos. O čia, toje ankštoje palėpėje viskam užtenka vietos: seniems paveikslams, patefonui, drožiniams. Nesuskaičiuosi. Švaru, gryna, kvepia žolelių šluotelės ant kartelės palubėje, žingsnius slopina margi skudurėlių takeliai, sieną šildo begalė padėkos raštų, dėželėje tyliai guli „Aukso vainikas”– svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Niekaip neatsiklausinėjame, kai kas jau pabandė sustiprinti sveikatą basomis pasivaikščiojęs akmenėlių, drožlių, grūdų, sėklų … langeliais. Pagaliau šeimininkai sodina mus prie arbatos stalo jaukioje medžio seklytėlėje, kur nauji Vytauto darbai: kraitinės skrynios, krikštas, kiti drožiniai. Arbatą kuriame patys iš žolynėlių, uogų ir lapelių, kurių čia pridėta. Tokio skanumo nėra jokioje parduotuvėje, kaip ir medaus, kurį tepame ant juodos duonos (ir kur tokią kepa?) riekelių. O paskui pamokėlės. Sukame, spaudžiame, glostome šieną, žiūrėdami į Angelės rankas, pamėgžiojame judesius ir, žiūrėk, išeina! Ir mums pavyko susukti šieno paukščiuką, kvepiantį, žalia lanka giesmininką!

Tai tas paukščiukas, kuris gieda ant mano veidrodžio. Nuostabi jo giesmelė. Ir vyturiu sučirena, ir volunge sušvirkščia, ir balandžiu suulba. Skamba giesmelė, kvepia lankos šieneliu, o kai nutilęs susimąsto – dar daugiau pasako: kokia graži mūsų žemė, kokia nepaprasta istorija, kuri kalba mums iš kiekvieno kelio, miestelio, piliakalnio. Kokie gražūs mūsų žmonės. Tik reikia visa tai pamatyti.

Myliu Silute

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Bibliotekoje startavo projektas jaunimui „Išjunk išmanųjį – atskleisk savo talentą“ Bibliotekoje startavo projektas jaunimui „Išjunk išmanųjį – atskleisk savo talentą“ 

  Šiuolaikinis jaunimas vis daugiau laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų ir virtualus bendravimas pasiglemžia nemažą jų laiko dalį, atimdamas » Daugiau

Pagėgių bibliotekoje – kūrybiniai užsiėmimai vaikams Pagėgių bibliotekoje – kūrybiniai užsiėmimai vaikams 

  Rugsėjo mėnesį Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką aplankė Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos bibliotekininkės – vyriausioji bibliotekininkė » Daugiau

– GIEDOK, MANO MAŽAS ŠIENO PAUKŠTELI – GIEDOK, MANO MAŽAS ŠIENO PAUKŠTELI 

  – Giedok, – jau nebe pirmą rytą sveikinuosi su paukšteliu, kuris supasi ant veidrodžio, atspindyje kiek mistiškas smilgų » Daugiau

Vydūno viešoji biblioteka kvietė į sueigą  „Po Vydūno ženklu“ Vydūno viešoji biblioteka kvietė į sueigą „Po Vydūno ženklu“ 

  2020 m. rugpjūčio 7 d. vyko Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“, dalinai » Daugiau

Finansuotas bibliotekininkų projektas „Literatūriniai dialogai kitaip“ Finansuotas bibliotekininkų projektas „Literatūriniai dialogai kitaip“ 

  Biblioteka – knygų ir žinių namai. Čia dirbančių specialistų užduotis – bibliotekos lankytojus ir svečius supažindinti su įvairiu » Daugiau

Hugo Šojaus muziejaus projektai Hugo Šojaus muziejaus projektai 

  Šilutės Hugo Šojaus muziejus 2020 m. jau vykdo penkis Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros paveldo departamento finansuojamus projektus » Daugiau

Kintuose vėl skambėjo muzika Kintuose vėl skambėjo muzika 

  Šeštadienio vakarą į Kintų didžiąją bažnyčią rinkosi muzikos mylėtojai iš viso rajono. Vakaro metu skambėjo Anatolijaus Šenderovo, Cesar » Daugiau

Apie giedrą ir dar kai ką Apie giedrą ir dar kai ką 

  TAU literatams šią vasarą pasisekė – atšventėme net du gražius savo kolegų jubiliejinius gimtadienius. Paskutinįjį pradėjome su Kintų » Daugiau

Dailininkai piešė Šilutės gatvėse Dailininkai piešė Šilutės gatvėse 

  Liepos 13-19 dienomis Šilutėje vyko dailės pleneras. Praeiviai galėjo stebėti gatvėje piešiančius menininkus. Idėja surengti plenerą, skirtą Šilutės » Daugiau

Muzikos vakaras Kintų didžiojoje bažnyčioje Muzikos vakaras Kintų didžiojoje bažnyčioje 

  Kintų muzikos festivalis, prasidėjęs Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, tęsiasi. Penktadienio vakarą muzikos mėgėjai buvo vėl pakviesti į Naujų » Daugiau

Medea klinika
Adida papildai sportui
Medea klinika

Naujienų paieška pagal datą
2020 m. rugsėjo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgp    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930