Šrifto dydis:
2020-09-08

– GIEDOK, MANO MAŽAS ŠIENO PAUKŠTELI


Autorius: Irena Arlauskienė
Rubrikose: Įvairenybės

Nuotraukos Aldonos Sapronaitienės

Nuotraukos Aldonos Sapronaitienės

 

Giedok, – jau nebe pirmą rytą sveikinuosi su paukšteliu, kuris supasi ant veidrodžio, atspindyje kiek mistiškas smilgų uodegėle ir sparneliais. Aš pati jį padariau edukacinėje Angelės Rauktienės pamokoje.

Nėra Lietuvoje šiaip sau vietų… O buvo taip. Tąsyk, rugsėjo 4 d., TAU literatų tikslas – kelionė į svečius pas tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius Balčių kaime. Ankstyvą rytą švietė ryški išsipraususi saulė, bet netruko užsitraukti pilkos miglos šydą, ir visa pakeitė pastelinės spalvos. Minkštas šiltas oras pridengė įprastą peizažą, prie aplinkos derėjo ir naujas pilkas asfaltas, lygus, lygutėlis be siaubingų duobių, įgrisusių remonto metu šviesoforų. Vos nepralėkėm su Vydūno vaikyste siejamos pakrantės: „Kur aug pušynai, šilai beržynai, / Tenai mano nameliai…“ – kelionėje ne tik akys regi, paprastai įsijungia atmintis, vieną po kito pakeldama anksčiau patirtus vaizdus, išgyventus įspūdžius. O visa tai susiejus ir besidalinant su bendrakeleiviais, ima stebinti kasdieniai dalykai. Ilgas būtų rašinys, jei nuosekliai pasakočiau, kuo kitoks pasirodė mūsų Naumiestis, pradėjęs savo gyvenimą dar pirmajame tūkstantmetyje, buvęs piliakalnių gynybinės sistemos iki pat XIV amžiaus dalimi kovose su kryžiuočiais, vėliau kentęs carinės Rusijos prievartą, net perkrikštytas Aleksandrovsku. Istorija turi savo spalvą, o ne visada tiksliai žinomi faktai – kiek miglotą priedangą – šiandien tą pastelinį visa ko šydą, todėl visai nenuostabu, kad sustoję miestelio centrinės aikštės smailėje ir žvelgdami į savaitinį turgų, pasijutome regintys lyg didžiulėje drobėje nutapytą akimirkai praradusį judesį istorinį paveikslą. Mūsų draugėje ne vienas kilęs iš čia, todėl tolima praeitis rišasi su netolima, ar net šiandiena. Čia gyventa, čia kapuose ilsisi tėvai ir broliai, čia pirmosios pamaldos, išdaigos ir skaudūs praradimai.

Kada bevažiuosi per Naumiestį akys visada stabteli ties šviesia evangelikų liuteronų bažnyčia su antikinę kultūrą primenančiu portiku, ant aukščiausio kalno esančia liaudies architektūros formų su neogotikos bruožais Šv. Archangelo Mykolo Romos katalikų bažnyčia. Bet išsiruošę į ilgesnę kelionę, Žemaičių Naumiestį dažniausiai pervažiuojame tik kaip pirmąją nežymią stotelę. Tačiau pabandyk aprėpti ją panoraminiu žvilgsniu, supranti, kad turi įsidėti širdin – nėra Lietuvoje šiaip sau vietų, jos visos savaip šventos.

Gyvento laiko pokyčiai. Tokie ir Degučiai, kur mūsų prie atvertų vienintelės Europoje trikampės medinės Šv. Vincento Ferero bažnyčios durų jau lūkuriavo šios ypatingos šventovės prižiūrėtoja, nuo seno turinti pročkelės antravardį. Barokinė Degučių bažnyčia iškilo 1760-aisiais. Trikampis bažnyčios pastato planas labai neįprastas ir yra siejamas su Šv. Trejybės simboliu. Pažinties su bažnyčia vadovė Vida atkūrė šimtametį jos kelią, pakitusius vardus, sietinus su to meto bažnytinio gyvenimo įvykiais, net legendomis. Nutilę klausėmės tų istorijų, o į mus nuo puošnaus barokinio Didžiojo altoriaus žvelgė medinės šv. Barboros ir šv. Elenos skulptūros, iš viršutinio altorių tarpsnio šv. Antano Paduviečio, šv. Judo Tado ir šv.  Juozapo paveikslai, sukurti apie 1760-1763 m., taip pat dabartinis titulinis šv. Vincento atvaizdas. Pastarasis paveikslas jau XVIII a. laikytas maloninguoju. Kukli tik kirviu statyta Degučių bažnytėlė nenusileidžia didžiosioms praeituose amžiuose statytoms Lietuvos bažnyčioms išskirtinumu. Pavyzdžiui, sakykla, kurios apačioje įmontuota klausykla, mediniai su sunkiomis dumplėmis vargonai, mažutytė zakrastija. Jei Naumiestį bandėme aprėpti kiek galint platesniu istorijos žvilgsniu, Degučių bažnytėlė iki minimo suspaudė pasaulį ir sutelkė į save, į asmeninį santykį su būtimi, su šiuo pastatu, su jo išgyventu laiku ir pokyčiais, juk ne vienas pažintį su šia bažnytėle pradėjome beveik prieš pusšimtį metų, atvykę čia gyventi ir dirbti. O per mūsų gyventą laiką ne tik skiedromis dengtą bažnyčios stogą pakeitė meistrai ar aplygino kirviu tašytų sienų aštrumą, bet pakito visa aplinka, keliai ir pakelės.

Aloyzo kelias. Kelią nuo Degučių iki Vainuto per Žalpius, Bulkiškę, Galnę teisėtai galėjome pavadinti Aloyzo keliu, nes jis, čia gimęs, augęs, o vėliau jau kaip melioratorius pažinojo kiekvieną čia buvusių liūgnynų kampelį, aukščiau pašokusių šilynų ir vaivorynų, tarpusių sujaurėjusioje rūgščioje žemelėje, kupstą, upeliuko vingį. Žiūrime į tolin besidriekiančią sodrią kultūrinę pievą, o regime aną, senovinį, jos paveikslą. Nesvarstome, kas geriau: anas galbūt galėjęs virsti draustiniu lopinėlis, ar ši kitaip žmogui naudinga pieva, – matome čia būtą Aloyzo gyvenimą. O tai juk daugiau nei pieva. Vainute dar viena Aloyzo gyvenimo detalė – bažnyčios šventoriuje jo prosenelis pastatė geležinį kryžių ne čia palaidotiems kunigams atminti. Kukli, bet ir didi atmintis.

Su Baranausku. O Vainuto bažnyčioje grįžome į mokyklinius metus, kai atmintinai mokėmės „Anykščių šilelį”: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…”Niekur kitur nebūtume taip vaizdžiai prisiminę Baronų piemenėlio, kunigo pasiuntinuko, Rumšiškių raštininkų mokyklos studentėlio, Vainuto raštininko padėjėjo, Varnių kunigų seminaristo, vėliau ir rektoriaus, ir Seinų vyskupo gyvenimo kelio, kaip klausydamiesi nuoširdžia emocija nuspalvinto Zinos pasakojimo bažnyčioje. Nedrąsiai užgiedoję „Kalnai, o ant tų kalnų…” ėjome mintimis greta su poetu ir vyskupu, su principingu ir be galo jautriu jaunuoliu, su jo nenuslopinamu tėviškės ilgesiu, su nelaimingos meilės gėla. Ėjome, klausėmės ir jautėme, kad esame užpildyti rudenėjančios gamtos, išskirtinių žmonių gyvenimo, istorijos atminties. Kad jau esame truputį kitokie, nei išvažiavome rytą iš namų.

Balčiuose. Tokius truputį pakylėtus, kiek susimąsčiusius, net nustebusius mus ištiestomis rankomis pasitiko Balčiuose prie savo namų vartų tautodailininkė Angelė Rauktienė ir jos vyras Vytautas. Atsisveikindama po kelių valandų viešnagės prie tų pačių vartų galvosiu – pas šiuos žmones reikia važiuoti pasiruošus – pilna gamtos grožio ir istorijos didumo širdimi, užmiršus rūpesčius, skubą, nes čia reikia tiesiog gyventi.Apie šią kartu kuriančių tautodailininkų šeimą daug žinių internete, vietos ir rajoninėje spaudoje, juos sutinkame mugėse, parodose, autoriniuose renginiuose. Deja, viso to glaustai nepapasakosi. Smulkiai neaprašysi ir jų privataus muziejaus „Buities ir margučių palėpė” turinio, gal tiksliau turto. Žiūri, grožiesi, stebiesi ir mąstai, o paskui sakai: – Dieve, laimink šituos žmones, jų rankas, išmonę ir mintį. Beveik pustrečio tūkstančio įvairia technika (raižymu, vašku, mozaika, skutinėjimu) išmargintų margučių. Įprastų (trapaus lukšto), medinių, stručio. Ir visi skirtingi. Teminiai – 365 skirti K. Donelaičio „Metų” kiekvienai dienai, Širvio 100-osioms metinėms, S. Nėriai… ir vis su išmone, su gilia potekste, bet, svarbiausia, su tautos tradicija. Ji čia tokia gyvybinga, tokia sveika, jauti kaip įeina į sielą ir sulapoja. Pabuvęs šioje unikalioje palėpėje, norėsi ką nors ir savita rasti. Gal dar senelių namuose užsiliko senovinė knyga, prosenelių dėžutė, kokia kita smulkmena iš praeities, iš istorijos. O čia, toje ankštoje palėpėje viskam užtenka vietos: seniems paveikslams, patefonui, drožiniams. Nesuskaičiuosi. Švaru, gryna, kvepia žolelių šluotelės ant kartelės palubėje, žingsnius slopina margi skudurėlių takeliai, sieną šildo begalė padėkos raštų, dėželėje tyliai guli „Aukso vainikas”– svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Niekaip neatsiklausinėjame, kai kas jau pabandė sustiprinti sveikatą basomis pasivaikščiojęs akmenėlių, drožlių, grūdų, sėklų … langeliais. Pagaliau šeimininkai sodina mus prie arbatos stalo jaukioje medžio seklytėlėje, kur nauji Vytauto darbai: kraitinės skrynios, krikštas, kiti drožiniai. Arbatą kuriame patys iš žolynėlių, uogų ir lapelių, kurių čia pridėta. Tokio skanumo nėra jokioje parduotuvėje, kaip ir medaus, kurį tepame ant juodos duonos (ir kur tokią kepa?) riekelių. O paskui pamokėlės. Sukame, spaudžiame, glostome šieną, žiūrėdami į Angelės rankas, pamėgžiojame judesius ir, žiūrėk, išeina! Ir mums pavyko susukti šieno paukščiuką, kvepiantį, žalia lanka giesmininką!

Tai tas paukščiukas, kuris gieda ant mano veidrodžio. Nuostabi jo giesmelė. Ir vyturiu sučirena, ir volunge sušvirkščia, ir balandžiu suulba. Skamba giesmelė, kvepia lankos šieneliu, o kai nutilęs susimąsto – dar daugiau pasako: kokia graži mūsų žemė, kokia nepaprasta istorija, kuri kalba mums iš kiekvieno kelio, miestelio, piliakalnio. Kokie gražūs mūsų žmonės. Tik reikia visa tai pamatyti.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

„Šilutės žinios” redakcija už komentarų turinį neatsako bei pasilieka teisę pašalinti netinkamus, pažeidžiančius įstatymus skaitytojų komentarus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Informuokite „Šilutės žinios” redakciją apie netinkamus komentarus.

Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės vizitas Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės vizitas Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje 

  Pirmoji ponia Diana Nausėdienė lankėsi Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje, kur dalyvavo bendroje edukacijoje ir diskusijoje su Pagėgių » Daugiau

Skoniai iš Mažosios Lietuvos: nacionalinis kultūros kelias „Vėtrungių kelias“ kviečia ragauti Kafijos Skoniai iš Mažosios Lietuvos: nacionalinis kultūros kelias „Vėtrungių kelias“ kviečia ragauti Kafijos 

  Birželio 21-28 dienomis etnografiniame Mažosios Lietuvos regione pasklis kafijos aromatas! Nacionalinis kultūros kelias „Vėtrungių kelias“ ir kultūrinio paveldo » Daugiau

Bibliotekoje vyko Pasieniečių diena Bibliotekoje vyko Pasieniečių diena 

  Birželio 6-ąją d. Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko renginys skirtas jaunimui „Pasieniečių diena bibliotekoje“. Susitikimas organizuotas įgyvendinant » Daugiau

Pagėgių krašto bibliotekininkai dalyvavo XXIII-iajame Žemaitijos bibliotekininkų sąskrydyje Pagėgių krašto bibliotekininkai dalyvavo XXIII-iajame Žemaitijos bibliotekininkų sąskrydyje 

  2023-iaisiais Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos specialistai perdavė tradicinio, kasmetinio Žemaitijos/Vakarų Lietuvos bibliotekininkų sąskrydžio vėliavą ir pereinamąją taurę » Daugiau

Poezija, muzika ir dailė susitiko jubiliejiniame – 20-ajame – Pagėgių literatūriniame pavasaryje „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ Poezija, muzika ir dailė susitiko jubiliejiniame – 20-ajame – Pagėgių literatūriniame pavasaryje „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ 

  Kai stovėsi ant Rambyno kalno Ir lydėsi Nemuną į tolį Miškas vėjo žodžiais tau legendą oš Milžinų dvasias » Daugiau

Šilutės H. Šojaus muziejus prisijungia prie TRAUKINIAUTOJŲ dienos Šilutės H. Šojaus muziejus prisijungia prie TRAUKINIAUTOJŲ dienos 

  Šilutės Hugo Šojaus muziejus gegužės 30 d. prisijungia prie TRAUKINIAUTOJŲ dienos ir visiems, parodžiusiems tos dienos traukinio bilietą, » Daugiau

Susitikime Pagėgių literatūriniame pavasaryje „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ Susitikime Pagėgių literatūriniame pavasaryje „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ 

  nį – 20-ąjį – Pagėgių literatūrinį pavasarį „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“, kurio metu bus įteikta jau 16-oji » Daugiau

Vydūno viešojoje bibliotekoje minėta akcija „Skaitmeninės savaitės 2024“ Vydūno viešojoje bibliotekoje minėta akcija „Skaitmeninės savaitės 2024“ 

  Naujų žinių siekis – vienijantis veiksnys. O kad nenutrūkstamas žinių siekimas vienija šalis, tautas ir skirtingas kartas įsitikinta » Daugiau

Rusnėje – pasaulinio garso baroko muzikos atlikėjas ir Klaipėdos kamerinis orkestras Rusnėje – pasaulinio garso baroko muzikos atlikėjas ir Klaipėdos kamerinis orkestras 

  Birželio pradžioje Rusnėje vyks išskirtinis renginys – drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru koncertuos aukščiausio lygio klasikinės muzikos žvaigždė » Daugiau

Gražiausi posmai bei muzikos garsai skambėjo 60-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ stotelėje Pagėgių krašte – Vilkyškiuose Gražiausi posmai bei muzikos garsai skambėjo 60-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ stotelėje Pagėgių krašte – Vilkyškiuose 

  Saulėtą 2024 m. gegužės 13-osios popietę Pagėgių krašte nuvilnijo Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos drauge su Rašytojų klubu » Daugiau

Naujienų paieška pagal datą
2024 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Adida papildai sportui