Duonos diena Švėkšnoje(1)

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Spėjama, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo jau prieš 15 tūkstančių metų. Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Vasario 5 d. minima šv. Agotos – duonos diena. Ta proga jau trečius metus iš eilės Švėkšnos neįgaliųjų draugija miestelio bendruomenę kviečia į duonos pašventinimo ir pagerbimo šventę.

Sekmadienį po pietų, lauke spaudžiant šauniam šaltukui, Švėkšnos seniūnijos salėje vos tilpo visi susirinkusieji į gražią ir prasmingą šventę – Duonos dieną, kurią trečius metus organizuoja Švėkšnos neįgalieji. Apžiūrėjus rankdarbių parodą, patogiai įsitaisius ir smagiai, po šilutiškių kapelos, vadovas A. Kmita, nuotaikingos muzikos nusiteikus, į salę iškilmingai Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, lydimas prelato P. V. Stuko ir draugijos narių, įnešė duonos kepalą. Šventė prasidėjo. Duoną ir vandenį šventosios mergelės ir kankinės Agotos garbei šventino prelatas P. V. Stukas, visi sutartinai kalbėjome maldą, o pašventinta duona buvo dalinama, kad visi galėtų jos namo parsinešti.

Renginio vedėja Ingrita Riterienė, Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė, negailėjo gražiausių žodžių pagrindiniam šventės akcentui – duonai. Iš jos lūpų skambėjo ne tik poezijos posmai, proza bei patarlės, bet buvo prisimintos duonos kepimo apeigos ir tradicijos.

Mokytoja lituanistė V. Šimkuvienė visiems linkėjo nepristigti duonos, kad ji būtų skalsi, gerbti ir mylėti rankas auginančias duoną.

Švėkšniškių draugijos Tėviškė pirmininkė O. Pintverienė prisiminė, kad Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1 – 1,5 kg. duonos. Šiandien mūsų mityboje duona taip pat užima svarbią vietą, tik jos suvartojama mažiau – po 150 – 300 gramų. Duonos gamyba Lietuvoje užsiima 235 duonos ir pyrago kepinių gamybos įmonės. Didesnė jų dalis – nedidelės įmonės. Vidutiniškai per metus mūsų šalies duonos kepėjai iškepa apie 300 tūkst. tonų įvairių rūšių duonos gaminių. Padėkojo neįgaliųjų draugijos pirmininkei I. Riterienei ir nariams už gražią, jau tradicija tapusią šventę.

Savo kūrybą skaitė draugijos narė Irmina Būdvytienė.

Nėra pasaulyje skanesnio maisto kaip lietuviška juoda ruginė duona. Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalėlis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Todėl niekada nevalia duonos dėti padu į viršų – sutriks pasaulyje nusistovėjusi tvarka.

Seniūnas A. Šeputis prisiminė vaikystę, tėvus, mokiusius mylėti ir gerbti duoną. Seniūnas apgailestavo, kad tokioje prasmingoje ir gražioje šventėje nedalyvauja mokyklinis jaunimas, kuriam pravartu mokytis tradicijų, liaudies papročių ir pagarbos kasdienei lietuviškai duonai. Draugijos pirmininkei įteikė padėkos raštą linkėdamas sėkmės ir veiklos tęstinumo.

Mokėti kepti duoną – buvo moters brandumo požymis. Moteris, išmokusi kepti duoną, jau niekada nebebūdavo vadinama piemene.

Taigi šventoji duona gina nuo visko, kas nutvilko kaip ugnis: ar kulkos, ar gyvatės kirčio. Ypatinga pagarba buvo skiriama namų židiniui ir jo globėjai dievaitei Gabijai. Senųjų tikėjimų aidai pasiekė ir mūsų laikus. Daugiausia jų išlikę Žemaitijoje. Ugninis duonos turinys veikiant krikščionybei susietas su šventos Agotos duona. Lietuvoje šventintą Agotos duoną rūpestingai saugodavo ir gerbdavo. Ji turėdavo galią ne tik apsaugoti nuo ugnies, bet ir nugalėti kitokį blogį, būti vaistu. Agotos duonos naudojimo diapazonas – labai platus.

Stebino ne tik nuoširdus reginys, kalbėjusiųjų mintys, linkėjimai, bet ir draugijos pirmininkės Ingritos Riterienės išmoningai šiai progai iš šiaudų, javų varpų ir gėlių sukurti darbeliai-paveikslėliai su užrašytomis patarlėmis apie duoną, kuriuos dovanojo svečiams, dalyviams, muzikantams.

Lietuvių liaudies pasaką apie vilką, kuris prašė žmogaus išmokyti duoną kepti, suvaidino draugijos narės: Z. Rumšienė (žmogus) ir I. Sūdienė (vilkas). Nuotaikingai koncertavo svečiai, Šilutės neįgaliųjų draugijos ansamblis vadovaujamas A. Kmitos.

Kalbėjo Šilutės mero pavaduotojas V. Pavilionis, Šilutės neįgaliųjų draugijos pirmininkė L. Dulkytė ir kt.

Po oficialiosios dalies visi pakviesti prie vaišių stalo, pasišnekučiuoti, pašokti, tarpusavyje pabendrauti.

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą