Žiemą iš Traksėdžių varė visa bendruomenė

Nuotraukos Klemenso Stulgos

Žiema šiais metais buvo abejinga. Pramiegojo visą gruodį, bandė atsigriebti sausio mėnesį, tačiau netrukus vėl apsnūdo. Traksėdžių gyvenvietės bendruomenė vis tik nusprendė snaudalę pažadinti ir išvyti iš savo kiemo, kad nesugalvotų dar kokių nors eibių pridaryti.

Kovo ketvirtosios – Užgavėnių – rytą pirmieji į žiemos išvarymo kovą kibo Traksėdžių pagrindinės mokyklos ikimokyklinių grupių ugdytiniai: persirengę gąsdinančiomis kaukėmis, apsiginklavę triukšmą keliančiais instrumentais, lydimi Daktarės, Giltinės, Raganos, pasisamdę muzikantą, patraukė per gyvenvietę. Buvo aplankytos visos Traksėdžių verslo įmonės: durpininkai, parduotuvė, šakočių kepėjai. Visur, be abejo, surinkta duoklė.Netrukus visi barškėdami ir dainuodami pasuko į mokyklą, aplankė čia esantį F. Bajoraičio viešosios bibliotekos filialą, nepamiršo užsukti į direktorės kabinetą, valgyklą.

Iki popietės viskas nutilo, atrodė, kad žiema jau palikta ramybėje. Tačiau ramybė buvo apgaulinga – netrukus prie mokyklos sporto aikštyno pradėjo rinktis bendruomenės nariai: vaikai, tėvai, seneliai. Visus pasitiko ant sukrauto laužo droviai besišypsanti Morė, pakvipo aromatingais dūmais – lauko virtuvėse moterys pradėjo kepti blynus. Traksėdžių bendruomenės pirmininkė – asociacijos „Traksėdžių viltis“ vadovė Eglė Palauskienė – pasveikino visus susirinkusius bendruomenės narius. Visi – ir vaikai, ir suaugę – stojo į didelį ratą, šoko, dainavo, žaidė, klausė pasakojimų apie Užgavėnes, burtus, spėjo ateitį.

Kai visi gerai pasilinksmino, pašoko, paragavo blynų, sumuštinių, arbatos, saldainių, padainavo, prie laužo pasirodė du nuolatiniai šios pavasario šventės personažai: džiūsna Kanapinis ir storulis Lašininis. Iš pradžių jie tik apsižodžiavo, vienas kitą išpeikė. Įtampa augo, netrukus buvo nuspręsta, kad viršus bus to, kuris stipresnis. Pirmasis, mosuodamas gardžios rūkytos dešros vėzdu, į savo priešininką kibo Lašininis. Ilgai jie vienas kitą vaikė apie sukrautą laužą. Miklusis džiūsna puikiai džiovinta žuvimi atmušinėjo storulio dešros vėzdą. Vis tik nerangusis Lašininis, pasipuošęs dešrelių vėriniu, buvo pargriautas ir nugalėtas. Pergalę šventęs Kanapinis paprašė visų šventės dalyvių prisiekti, kad septynias savaites visi ne tik išsižadės dešrų, kumpių, lašinių, bet net sapnuose šių gėrybių nesapnuos. Nepaisant nugalėto Lašininio provokacijų ir raginimų neklausyti Kanapinio, priesaika buvo priimta.

Atėjo ir Morės paskutinė valanda. Bendruomenės pirmininkė Eglė Paldauskienė uždegė laužą. Liepsna pamažu kilo aukštyn, gražuolė Morė virto tik pilkų pelenų krūvele. Bendruomenės pirmininkė padėkojo visiems šventės dalyviams, o patys aktyviausieji buvo apdovanoti: šakotį pelnė ikimokyklinių grupių ugdytiniai, dovanų gavo ir džiūsna Kanapinis bei storulis Lašininis. Po to visi šventės dalyviai dar šoko apie liepsnojantį laužą, dainavo, gerai nusiteikę išsiskirstė. Dabar lauksime ateinančios gražiausios pavasario šventės – Šventų Velykų.