Švėkšniškiai paparčio žiedą rado pas Stasę ir Joną Nikėluose(1)

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Lietuvių sakmė apie Paparčio žiedą pasakoja, kad piemenukas ganęs karves ir vieną praganęs. Tą piemenuką išvarė naktį ieškoti karvės. Buvo Rasos šventės naktis ir jam pasitaikė eiti per paparčius. Ir įkrito į vyželę paparčio žiedas – tuomet jis tuoj sužinojo, kur yra praganyta karvė. Nuo to laiko piemenukas viską žinodavo.

Paparčio žiedas – dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą, buvimo kartu džiaugsmą ir be mažiausios abejonės tą pajunti būdamas kartu su Švėkšniškių draugijos nariais, jų pirmininke Ingrita Riteriene, visų draugijos organizuojamų švenčių, renginių ir kelionių organizatore – netrunki įsitikinti, kad reikia visai nedaug – nebūti paniurusiu, o norėti ir mokėti švęsti gražiai ir prasmingai kartu, šventė pirmiausia turi būti širdyje.

Prie ąžuolo vainikais apipintų vartų, vedančių į Nikėlų kaime esantį Norkų vienkiemį, su pilnu ąsočiu vandens, atvykstančių laukė pavyzdingai tvarkomos sodybos šeimininkai – Stasė ir Jonas. Neleisdami pamiršti, kad Rasos šventėje dalyvauja trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas), vanduo ir žemė; trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai ir augalai (vainikai, vaistažolės – kupolė), kiekvienas atvykėlis privalėjo atlikti pirmąjį šventės ritualą – rankų mazgojimo, o tuomet kaip visateisis šventės dalyvis – žengti pro simbolinius Joninių vartus.

Netrukus Jonus ir Janiną padabinę ąžuolo ir gėlių vainikais, deklamavo jiems skirtas eiles, dainas dainavo ir nuoširdžiausius linkėjimus sakė. Devynių laimės žolynų puokštę ant šeimininkų namo stogo užmetė, kad stebuklinga augalų galia namus ir juose gyvenančius saugotų, negandos aplenktų, gaisrų nebūtų. Ant laužo išvirta kvapnia, stebuklingų galių turinčia, žolelių arbata visus pagirdė, o tada prie bendro stalo susėsti pakvietė, kad pasistiprinę nakties tamsą ištvertų ir trumpiausią, bet vėsoką birželio naktį nesušaltų. Dainomis palydėję vakaro saulę, pašurmuliavę prie šventinio laužo, sutartinai nupiešę Jono‘2014 portretą, sulaukė sutemos. Tuomet suskubo vainikų pinti, o pritaisę prie jų žvakeles, vandenin leido.

Netikėtai iš vandenų tamsos išniro valtis su joje sėdinčia Deive, kuri šiek tiek pasiplaukiojusi tarp vandenyje plūduriuojančių vainikėlių, uždegė iš anksto sukurtą šiaudų dekoraciją – baltiškąjį Saulės simbolį. Susikaupę stebėdami ugnies šokį, ramiame vandens mirguliavime kiekvienas pajautė ryšį tarp vakar ir šiandien, apmąstė laikinumą ir amžinybę.

Laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, drąsiausieji pabiro po miškelį, tikėdamiesi rasti paparčio žiedą. Žiedą, kuris, daugelio tikinimu, net neegzistuoja. Visgi Švėkšnos neįgalieji galvoja kitaip ir sako, kad paparčio žiedas tikrai yra ir sužydi Joninių naktį, o kad jis žydi – tikriausias įrodymas – jų pačių nuoširdus bendravimas, kelionės, gimtadienių paminėjimai, švenčių organizavimas ir jų šventimas.

Joninių šventės dalyviai ir organizatoriai – pateptieji rasa, ugnimi nuo piktų dvasių apsivaliusieji, sunkias mintis išsklaidę gaiviame nakties vėjelyje, ieškoję ir paparčio žiedą suradę, padėkoję svetingiems sodybos šeimininkams – Stasei ir Jonui Norkams, po dangų nuspalvinusių fejerverkų, ėmė skirstytis namo, o kantriausieji nusiteikė nemiegoti visą naktį, tikėjosi patekančią Saulę, šviesos deivę, žmonių, gyvulių ir augalų globėją sutikti. Juk dar nuo senovės Saulė mylima, jai buvo meldžiamasi, aukojamos aukos.

Nuotraukos Violetos Astrauskienės