Rytų Prūsijos dvaras vakar ir šiandien

Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

Ar kada nors susimąstėte, kokia buvo Rytų Prūsijos dvarų paskirtis, kas buvo šių dvarų valdytojais, o vėliau savininkais? Ar norite sužinoti, kaip rengėsi dvaro ponios ir kaip jos leisdavo laisvalaikį. Dar daugiau, ar žinote, kodėl damos visuomet kaip aksesuarą nešiodavo vėduoklę ir kaip jos bendraudavo su kitos lyties atstovais. Jeigu norite sužinoti visas dvaro paslaptis gegužės 17 d. 19.00 val. kviečiame į renginį „ Rytų Prūsijos dvaras vakar ir šiandien“, skirtą tarptautinei muziejų dienai paminėti.

Rytų Prūsijos dvarai jų paskirtis

Dėl specifinių istorinių aplinkybių Klaipėdos krašte klostėsi savita dvarų sistema, formavosi tam tikrais bruožais pasižyminti dvarų savininkų socialinė grupė, išryškėjo tik šiam kraštui būdingi dvarų sodybų bruožai. Iki Lietuvos nepriklausomybės žinios apie Mažosios Lietuvos dvarus beveik nebuvo skelbiamos. Išsamesnė medžiaga apie dvarus buvo tik Vokietijos bibliotekose ir archyvuose. Atsivėrus geležiniai uždangai mokslo darbuotojams, tyrinėtojams pavyko surinkti nemažai istorinės medžiagos apie Rytprūsių dvarus.

Dvaro sodybos pobūdis priklausė nuo paties dvaro ekonominio pajėgumo, valdytų žemių ploto ir t.t. Klaipėdos krašte vyravo nedidelės sodybos. Didelių ir labai didelių dvarų būta Karaliaučiaus krašte. Kas gi sudarydavo dvarą: dvaro rūmai, pagalbiniai pastatai (tarnų būstai, virtuvės, rūsiai), gamybiniai pastatai (tvartai, daržinės, svirnai, dirbtuvės). Rytų Prūsijos dvarams buvo būdingas gamybinis pobūdis vyraudavo gamybiniai pastatai, o rūmai ir jų aplinka būdavo gana kuklūs. Šio krašto sodybos nepasižymėjo didesniu prašmatnumu, jose nebuvo kuriami didžiuliai parkai su tvenkinių sistemomis, nebuvo statomi itin puošnūs rūmai, nebuvo kuriami vien reprezentacijai skirti dvaro sodybos elementai (pvz. kokie iškilmingi įvažiavimai, dekoratyviniai pramoginiai statiniai). Net didesnių dvarų sodybose vyraudavo ūkinė – gamybinė dalis. Tuo šie dvarai labai skyrėsi nuo puošnių ir pretenzingų Lenkijos ir Lietuvos dvarų. Reprezentacinių dvarų Rytų Prūsijoje buvo nedaug. Gamybinis dvarų pobūdis sustiprėjo XIX –XX a. pr. tuomet, pagal naujausias technologijas, buvo statomi didžiuliai ūkiniai ir gamybiniai pastatai, kurie atspindėjo protestantų etikos dvasią – dėmesį darbui, o ne tuščioms pramogoms.

Dvarų savininkai

Dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai – bajoriškų giminių nariai. Dažniausiai dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų bei vietovių pareigūnai, kariškiai. Neretai būdavo, kai prasigyvenęs ir sėkmingai ūkininkaujantis dvarininkas pelnydavo titulą „fon“.

Tačiau Klaipėdos krašte beveik nėra bajoriškųjų titulų (pvz. kaip grafai) jų būta daugiau Karaliaučiaus srityje. Tai dar kartą parodo, kad Mažosios Lietuvos teritorijoje, provincijoje nesikūrė įtakingos aristokratų giminės. Visos šios aplinkybės dar kartą parodo, kad Mažosios Lietuvos dvarai turėjo daugiau ūkinę kilmę.

Dvariškių laisvalaikio praleidimo formos.

Mažosios Lietuvos kultūrinis – gyvenimas buvo specifinis ir savitas, tai lėmė dviejų skirtingų kultūrų – lietuviškos ir vokiškos sąveika. Dar XVIII a. itin išsilavinusi, šviesuoliška Rytprūsių aukštuomenė aktyviai prisidėjo prie valstybės kultūrinio gyvenimo plėtotės. Jų dėka buvo rengiami koncertai, privatūs muzikiniai spektakliai, skaitomos muzikos teorijos paskaitos. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje jau veikė muzikiniai teatrai, aukštosios bei aukštesniosios muzikos mokyklos.

Neretai dvarų savininkai samdydavo muzikos mokytojus savo vaikams mokyti. Dvaruose buvo mokoma ne tik groti muzikos instrumentais, bet ir – šokio meno. Antai Šilokarčemos dvaro rūmuose H. Šojaus ( H. Scheu) marti Helene Hauser – Šoj (Scheu) mokydavo Herderio gimnazijos vyresnių klasių mokinius šokio meno. Dvaro svetainėje vykdavo kamerinės muzikos koncertai.

Dvariškiai laisvalaikiu užsiimdavo įvairia veikla. Rankdarbiai, kaip ir mokėjimas skambinti pianinu, buvo privalomi dvaro moterims, ypač panelėms. Šis užsiėmimas jaunąsias paneles mokė kantrybės ir savitvardos, buvo puikus atramos punktas akims, kai reikėdavo jaunuolių akivaizdoje pademonstruoti kuklumą nudelbiant žvilgsnį. Panelės ir moterys nėrė, mezgė, siuvinėjo, dirbdino iš batisto gėles, kai kuriuose dvaruose patyrusios siuvinėtojos dirbdindavo aukas bažnyčioms – arnotus, altorių užtiesalus, bažnytines vėliavas. Nemažai dvaro žmonių savo jėgas išmėgindavo ir vaizduojamojoje dailėje, nors ir neturėjo tam reikalingo profesinio pasirengimo. Dar tuomet būdamas Lėbartų dvaro savininku H. Šojus 1873 m. pasaulinėje žemės ūkio parodoje Vienoje išeksponavo savo pieštą paveikslą „Iš Prūsų Lietuvos“. Pelnytis pragyvenimui rankų darbu ar žiniomis aukštuomenėje tais laikais buvo gėdingas dalykas. Tad kuriama buvo savo malonumui ar norint sublizgėti.

Kita mėgiama dvarininkų kūrybos sritis buvo dvarų interjerų ir parkų projektavimas. Ne vienas jų atsiduodamas per visą XIX a. neišnykusiai romantizmo dvasiai, projektavo savo dvaro interjerą ir kraštovaizdį. Šilokarčemos dvaro savininkas neišimtis. XX a. pr. šalia Šilokarčemos dvaro jis įrengė angliško tipo parką su 3 tvenkiniais, pasodino150 veislių medžių ir krūmų. Pats H. Šojus rašė: „Žemę prie upės, apie 200 margų aš apsodinau medžiais, nutiesiau pasivaikščiojimui kelią ir takus, pastačiau reikalingus tiltus….“

XIX a. antroje pusėje dvaruose labai madingas tampa kolekcionavimas. Daugelyje dvarų buvo sukaupti vertingi archeologiniai, numizmatiniai, istoriniai, rankraščių, knygų, paveikslų ir kitokie rinkiniai. Šilokarčemos dvarininkas sukauptų rinkinių pagrindu dviejuose dvaro kambariuose buvo įsteigęs privatų muziejų. Tai buvo tikras muziejus, tvarkomas profesionalei su atsidavimu ir nusimanymu. Jo rinkiniais domėjosi daugelis mokslininkų tyrinėjusių Mažosios Lietuvos praeitį.

Visai nauja laisvalaikio praleidimo forma tapo susidomėjimas fotografija. Atsirado dvarininkų, kurie ir patys pramokę fotografavimo meno fotografuodavo ne tik savo dvarų, apylinkių ir kelionių vaizdus, artimųjų portretus, bet darė menines nuotraukas.

Tad galima daryti išvadas, kad XIX a. II pusėje –XX a. pr. Rytų Prūsijos dvarai veikė daugiau kaip ūkiniai vienetai pasižymintys gan griežta orientacija į ūkinį ekonominį efektyvumą. Jiems nebuvo būdinga išplėtota reprezentacinė rekreacinė zona, puošnūs pastatai, nefunkcionalūs statiniai bei įrenginiai. Tačiau visuose dvaruose buvo plačiai išplėtota kultūrinė veikla. Dvaruose buvo muzikuojama, piešiama, siuvinėjama, balsu skaitomos knygos, užsiimama rankdarbiais, rengiami teatralizuoti pasirodymai.