Režisierius Petras Bielskis prabilo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžiais

Nuotraukos
Dalios Pupšytės

2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais, taip siekiama atkreipti dėmesį ir pabrėžti Žemaitijos reikšmę Lietuvos ir Baltijos jūros pakrančių valstybių formavimosi istorijoje XIII–XIV a., kuomet Vokiečių ordinas vykdė kuršių ir prūsų genčių nukariavimus. Minint ypatingą Žemaitijos vaidmenį Europos istorijoje, 200 metų trukusią kovą ginant savo žemę ir laisvę, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas svarbu paminėti vieną svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų – Žemaičių vyskupą, švietėją, aktyvų visuomenininką, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorių, lietuvybės puoselėtoją, didįjį žemaitį Motiejų Valančių. Jis vykdė ypatingą misiją, rūpinosi to meto Žemaitijos parapijiečių švietimu, telkė žmones vieningai kovai už lietuvybę ir lietuvių kalbos išlaikymą.

Vasario 21 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko monospektaklis „Motiejus Valančius“ kartu su režisieriumi, teatrologu, Klaipėdos universiteto dėstytoju, kultūros magistru, žemaičiu, prof. Petru Bielskiu. Profesorius, vilkėdamas vyskupo sutaną, susirinkusią publiką nukėlė į XIX a. vidurio Žemaitiją ir žemaitiškai prabilo švietėjo, žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžiais, autentiškai pateikė šios asmenybės spalvingą portretą tuometinėmis vyksmo aplinkybėmis, atskleidė Žemaitijos politinius, ekonominius, švietimo skaudulius: tai nuožmi rusifikavimo politika, lietuvybės ir tautiškumo naikinimas, lietuvių kalbos žlugdymas, paprastų žmonių skurdas ir girtuoklystės plitimas.

P. Bielskis išryškino vyskupo, kaip ypatingai jautraus žmogaus, bruožus. M. Valančius, matydamas skurdą ir nepriteklių, lankydavosi vaikų prieglaudose, šelpdavo maistu ir apranga, nupirkęs ritinį medžiagos siūdindavo jiems šiltus drabužius, taip parapijoje buvo galima pamatyti vaikus, visų vadinamus „valančiukais“, vilkinčius vienodais „buruoseliais“ (paltais). Vyskupas ragino mylėti motinas ir vaikus, nes matė, kad tai yra ypač pažeidžiamas parapijos socialinis sluoksnis. Moteris mokė, kaip sugyventi su girtuokliu vyru, tuo pačiu vyrus ragino gerbti žmonas ir kovoti su blogomis ydomis, tokiomis kaip girtuoklystė, pavydas, paleistuvavimas ar nevalyvumas. Prof. P. Bielskis atskleidė ir parodė, jog M. Valančius buvo ne tik pasišventęs kovotojas prieš Žemaitijoje įsigalinčią žandarų vykdomą valdžią, tačiau ir žmogus, turintis puikių diplomatinių savybių ir gabumų. Nestokodamas humoro jausmo režisierius perteikė ir M. Valančiaus šmaikščius poelgius dirbant bendram parapijos labui. Pasitaikius tinkamai progai vyskupas gebėdavo pergudrauti net caro gubernatorių, žaisdamas kartu su juo kortomis. Laimėjęs statomus pinigus skirdavo bažnyčios stogui, langams tvarkyti, šelpdavo skurstančius, vaikams pirkdavo riestainių, kad šie išmoktų lietuviškai melstis. M. Valančius yra rašęs: „Visą gyvenimą vargau su latrais ir žandarais…“ Taip jis tarnavo Dievui ir parapijos žmonėms.

Atsisveikindamas žemaičių vyskupo vaidmens atlikėjas prof. P. Bielskis laimino visus susirinkusius monospektaklio stebėtojus, skaitydamas ištrauką iš M. Valančiaus testamento.