Prie Šilutės dvaro – Šilutės 510 metines simbolizuojantys skaičiai

Šiemet Šilutė švenčia gyvenvietės įkūrimo 510 metų jubiliejų ir miesto teisių suteikimo 80 metų jubiliejų. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minima gyvenvietės užuomazga, siejamas su 1511 metais išduota privilegija nuomoti karčemą šile.

Smuklei įkurti valdžia duodavo privilegiją, t. y. tam tikrą raštą, kuriame būdavo surašomos smuklininko teisės, pareigos ir prievolės. Smuklė gaudavo didesnį ar mažesnį žemės plotą, teisę prekiauti ne tik svaigalais, bet ir kitomis prekėmis. Kai kurios smuklės gaudavo teisę žvejoti nurodytuose vandenyse. Aplinkiniai gyventojai smuklėse vaišindavosi, linksmindavosi, apsirūpindavo reikalingomis prekėmis, sužinodavo paskutines naujienas. Keleiviai čia sustodavo pailsėti ir pernakvoti. Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo.

Tad vasario 22 (23) d. simbolizuoja Šilutės įkūrimą.Ta proga Šilutės Hugo Šojaus muziejus pasipuošė įspūdingais skaičiais. Iniciatyvą įgyvendinti padėjo Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis.

Pirmasis rašytinis šaltinis

Šilutė, Šilokarčema, vok. Heydekrug – šiais vietovardžiais buvo ir yra vadinama gyvenvietė istoriniame Klaipėdos krašte, o nuo 2014 m. vasario mėn. Šilutę galime vadinti miestu etnografinėje Mažojoje Lietuvoje.

Pirmasis rašytinis šaltinis, bylojantis apie gyvenvietę, siekia 1511 m., kuomet buvo išduota privilegija nuomoti karčemą šile, tačiau šiame dokumente nebuvo nurodyta tiksli data, t. y. mėnuo ir diena (XVI-ame amžiuje tai būdavo įprasta). Privilegijos tekste nurodyta: „Privilegiją išdaviau sekmadienį po Šv. Petro Sosto šventės, 1511 metais nuo mūsų Viešpaties gimimo“, todėl skirtinguose šaltiniuose ši diena interpretuojama skirtingai – vasario 22 arba 23 diena. Privilegijoje rašoma, kad Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide), iš čia ir kilo gyvenvietės pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug).

Privilegijoje taip pat nurodoma, kad įgytas turtas yra paveldimas, o pagal Kulmo teisę savininkas gali laisvai valdyti su viskuo, kas priklauso: arimais, pievomis, krūmais, miškais ir pelkėmis, einant aukštyn nuo Verdainės lauko iki Šyšos, ir visa, kas tarp šių ribų yra. Privilegijoje nepažymėta, kiek konkrečiai tuometinis karčemos valdytojas gavo žemės. Iš 1628 m. dokumento galima sužinoti, kad G. Talatui buvo skirta 12 ūbų žemės, bet naudota 19 ūbų, 18 margų, 48 rykštės – dabartiniais mato vienetais tai būtų apie 300 ha žemės.

Taip pat G. Talatui ir jo teisėtiems paveldėtojams bei palikuonims buvo leidžiama savo reikmėms žvejoti mariose žiemos metu ir už šią malonę ir privilegiją jis arba turto paveldėtojai turėjo komtūrui, arba Klaipėdos pilies valdytojui, kasmet Šv. Martyno dieną sumokėti 8-ias markes mažomis, Prūsijos muitinei įprastomis monetomis.

Šilokarčemos turgūs

Iki pat XIX a. Šilutė buvo nedidelė ir atoki Prūsijos provincijos pasienio gyvenvietė. Tačiau būdama pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės, tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, ilgainiui tapo svarbiu prekybos centru ir ėmė garsėti savo gausiais turgumis ir mugėmis.

Jau nuo XVI a. turgūs čia sutraukdavo žmones iš viso Nemuno žemupio, Kuršių marių baseino, Žemaitijos ir kitur, todėl nenuostabu, kad būtent aplink turgavietę pradėjo kurtis ir plėtotis gyvenvietė. Iki XX a. vid. šioje vietoje iškilo puošniausi pastatai, kuriuose buvo vystomi įvairūs verslai ir amatai. 1912 m. duomenimis, į savaitinį Šilutės turgų atvykdavo apie 6 tūkst. žmonių, 2 tūkst. vežimų, atplaukdavo 120 burvalčių. Pamažu gyvenvietė tapo valsčiaus, apskrities, bažnytinės administracijos centru.

Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad turgūs buvo ne tik vietinės reikšmės, bet konkurencijos atžvilgiu kėlė grėsmę dideliems miestams (Klaipėdai, Tilžei). Šį faktą patvirtina Klaipėdos miesto, siekusio atsikratyti rimto prekybos konkurento, skundai 1578–1670 m. Pastangos nepasiteisino, kadangi turgus buvo naudingas ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir valdžiai, nes jis duodavo nemažą pelną valstybės iždui ir vietiniams valdininkams.

Gyvenvietės-miesto istorija

Nuo XVI a. dabartinėje Šilutės miesto teritorijoje kūrėsi gyvenvietės, kurių raida glaudžiai susipynusi su dabartinio miesto praeitimi: Šilokarčema, Verdainė, Žibai, Barzdūnai, Cintjoniškiai.

Iki XVIII a. pr. Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietė administraciniu požiūriu vaidino tik antraeilį vaidmenį. Nuo 1721 m. vietovė tampa savarankiškesnė, kai vykdant administracines reformas vietoj Rusnės valsčiaus, kuriam priklausė Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietė, buvo suformuoti du Rusnės ir Šilokarčemos valsčiai, o kiekvienam jų paskirti valdytojai.

Reikėtų paminėti, kad 1721–1730 m. buvo du mėginimai Šilokarčemos ir Verdainės gyvenvietėms suteikti miesto teises ir įkurti miestą. Pirmą kartą miestą norėta steigti Verdainėje 1721 m., tačiau išlaidos miesto įkūrimui viršijo planuojamas pajamas, todėl teisės nebuvo suteiktos. Antrą kartą miesto teises norėta suteikti Šilokarčemos gyvenvietei. 1726 m. balandžio 29 d. Gumbinės provincijos valdybai buvo paskirta sužymėti būsimo miesto ribas ir sudaryti planą. Šis planas buvo parengtas 1730 m. matininko I. F. Betgeno, valdžiai įteiktas tik 1731 m. Tačiau Klaipėdos miesto burmistras, teismas, pirklių gildija ir amatininkai kreipėsi į Prūsijos karalių Fridrichą Vilhelmą I, prašydami neleisti steigti Šilokarčemos miesto, nes jis galėtų Klaipėdai padaryti didžiausių nuostolių, kenkdamas jos prekybai. Prie Klaipėdos protesto prisijungė ir Tilžės miestas, kuris Šilokarčemą taip pat laikė savo būsimu varžovu. Taigi, Šilokarčema miesto teisių negavo.

Svarbus administracinis pertvarkymas įvyko 1818 m., kuomet iš Verdainės, Rusnės, Kintų, Kalninkų ir Šakūnų parapijų buvo sudaryta Šilokarčemos apskritis, o jai vadovauti paskirtas krašto tarėjas, kurio rezidencija įsikūrė Šilokarčemoje. Ši administracinė tvarka mažai pakito iki XX a. pradžios.

XIX a. pab.–XX a. vid. miestelis išgyveno „aukso amžių“: Šilutę pasiekė geležinkelio, telegrafo, telefono linijos, iš gyvenvietės svarbiausiomis kryptimis nusidriekė plentai. 1910 m. į vieną Šilokarčemos bendruomenę buvo sujungtos iki tol atskiromis laikytos Šilokarčemos, Žibų, Cintjoniškių, o 1913 m. – Barzdūnų bendruomenės. 1910 m. miestelyje be turgaus aikščių buvo 22 gatvės. 1925 m. gyveno 4389 žmonės. Gyvenvietė tapo antru pagal dydį Klaipėdos krašto miesteliu. Iškilę administraciniai, bendruomeniniai pastatai, išvystyta vietinė pramonė, verslas ir paslaugų sfera sukūrė gyvybingo ir patrauklaus miestelio įvaizdį.

1920 m. pasikeitė Klaipėdos krašto politinė situacija. Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Jis 1920–1923 m. laikinai buvo perduotas administruoti sąjungininkams – Prancūzijai. 1920 m. vasario 15 d. traukiniu į Šilutę atvyko prancūzų 4-oji kuopa ir du kulkosvaidininkų būriai. Kulkosvaidininkai apsistojo stotyje, o 4-oji kuopa įsikūrė viešbučio „Germania“ teatro salėje.

1923 m. sausio mėnesį Lietuvos valdžia įvykdė karinę akciją, kurios metu Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Šiame epizode reikšmingas vaidmuo atiteko Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, kurio būstine laikyta Šilutė. 1923 m. sausio 19 d. restorane „Villa Werden“ (dabar „Šilutės automobilių keliai“) įvyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (pirm. Martynas Jankus) skyrių atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu. Susirinkusi Mažosios Lietuvos lietuvininkų aukščiausioji valdžia paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis prisijungia prie Lietuvos valstybės. Tais pačiais metais Šilokarčemos gyvenvietė pervadinta Šilute.

Dar kartą prie miesto teisių suteikimo klausimo buvo sugrįžta 1926 m. Tuomet Šilutės seniūnijos susirinkime iškeltam miesto teisių suteikimo Šilutei klausimui nepritarė nei apskrities valdyba, nei Klaipėdos direktorija. Tad oficialiai Šilutė ir toliau liko kaimu.

Klaipėdos krašto, taip pat ir Šilutės, prijungimas prie Lietuvos ilgai nesitęsė. 1939 m. Hitleriui pareiškus ultimatumą, kraštą ir miestą susigrąžino Vokietija. Tais pačiais metais prie Šilutės buvo prijungtos Verdainės ir Šlažų gyvenvietės. Tuo metu Šilutė, kurioje gyveno 5,2 tūkst. gyventojų, pašaipiai buvo vadinama didžiausiu kaimu Rytprūsiuose.

Ketvirtas bandymas suteikti miesto teises buvo lemtingas. 1941 m. rugsėjo 27 d. Reicho valdžia provincijos oberprezidentui suteikė įgaliojimus Šilutę paskelbti miestu. Iškilminga miesto teisių Šilutei paskelbimo ceremonija įvyko 1941 m. rugsėjo 27 d. 19 val. Liaudies mokyklos auloje (dabar Šilutės meno mokykla), kur ant išpuoštų sienų kabėjo ir naujas miesto herbas. 1943 sudarytame miesto plane buvo nurodytos 66 gatvės ir 1 aikštė. Mieste gyveno 5500 gyventojų.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir pokaris kraštui atnešė didelių pokyčių. 1944 m. rudenį, priartėjus karo frontui, dauguma vietinių gyventojų (lietuvininkų ir vokiečių) priverstinai buvo evakuoti į Vokietiją. Iš Klaipėdos krašto tuomet išvyko apie 85–90% gyventojų. 1944 m. spalio 10 d. sovietų kariniai daliniai įžengė į Šilutę. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvos TSR. 1945 m. į ištuštėjusį kraštą buvo pradėti kelti naujakuriai iš Lietuvos (daugiausia iš Žemaitijos, taip pat Suvalkijos ir Dzūkijos) bei įvairių Sovietų Sąjungos regionų. 1945 m. vasarą Šilutės apskrityje gyveno per 4 tūkst. atvykėlių, o 1959 m. mieste – 8969 gyventojai.

Atvykę nauji gyventojai pradėjo formuoti savo miestą, kūrėsi pramonė. Per daugiau kaip 50 metų Šilutė tapo tipišku sovietiniu miestu. Jame atsispindėjo visi sovietizacijos bruožai: sovietinių karių kapinės miesto centre, pagrindinė miesto gatvė pavadinta Partizanų gatve. Ideologiškais pavadinimais pervadintos ir kitos gatvės: Kolūkiečių, Komjaunimo, Melnikaitės, Pergalės, Valstiečių ir kt. Sudegusio viešbučio „Germania“ vietoje buvo įrengta Raudonoji aikštė su fontanu, baliustrada ir mūrine tribūna demonstracijų kalboms (dabar čia stovi Šilutės rajono savivaldybės pastatas). Kiekvienais metais mieste vyko šventiniai „darbo liaudies“ mitingai ir demonstracijos, rajoninės dainų šventės.

Gausėjant gyventojų, mieste prasidėjo statybų bumas. Iškilo tipinės sovietinės architektūros daugiabučių namų kvartalai: Laisvės, Jaunimo, Melioratorių, Naujakurių, Darbininkų ir kt. Sovietmečiu buvo užmirštas ir senasis miesto herbas, todėl Heraldikos komisija 1968 m. Šilutei patvirtino naują. Pakoreguotas herbas 1995 m. buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento ir naudojamas iki šiol.

Šiandien Šilutė – patrauklus miestas, savo pastatais ir gatvėmis menantis skirtingus istorinius laikotarpius. Šilutės rajono savivaldybės teritorija užima 1714 km², Šilutės miestas – 13 km². Mieste yra 163 gatvės ir takai. Rajoną sudaro 1 miestas, 7 miesteliai, 288 kaimai ir 1 viensėdis. Savivaldybėje yra 11 seniūnijų ir 77 seniūnaitijos. Rajone yra 322 kultūros paveldo objektai, geriausiai išlikęs architektūros, archeologijos, technikos ir marinistinis paveldas.

Čia gyvena kūrybingi, savo kraštą puoselėjantys ir mylintys žmonės, tad nuolat besikeičiantis miestas šiandien atviras ir turi ką pasiūlyti ne tik vietiniams gyventojams, bet ir miesto svečiams.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus informacija