Piktupėnų bibliotekoje – pagarbos ir meilės diena mažiesiems žmonių draugams

Nuotraukos Nijolės Jogienės

Bėgo, prabėgo šventinis rugsėjis. Ir štai, į Žemę įžengia rimtas antrasis rudens mėnuo – spalis. Ruduo džiaugiasi kartu su mumis. Jis, tarsi dailininkas paėmęs į rankas pačias gražiausias akvarelės spalvas ir teptuką, dažo gamtą rudeninėmis spalvomis. Pasikvietęs vėją, medžius apnuogina ir lapus šokti moko. Rudenėli, rudenėli… Ką gali papasakoti įdomaus? Ar tik, kad sutrumpėjo saulutės spinduliai ir nebepasiekia Žemės? Ar tik tai, kad medžiai ir krūmai meta lapus ir lieka tuščia? Ar tik, kad išsigandę artėjančių darganų į šiltus kraštus išskrido paukščiai giesmininkai? Šiais žodžiais kreipėsi Piktupėnų bibliotekos bibliotekininkė Nijolė Jogienė į gausiu būriu sugužėjusius Piktupėnų pagrindinės mokyklos moksleivius ir svečius.

Auksaspalviškai rudenėjančią spalio 4 dieną Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos Piktupėnų filiale surengta edukacinė – pažintinė popietė „Patys mažiausi mūsų draugai“, skirta Tarptautinei gyvūnų globos dienai paminėti. Įvairaus amžiaus moksleiviai, ištikimiausi bibliotekos lankytojai ir bičiuliai buvo kviečiami pasidalinti prisiminimais apie savo pirmuosius augintinius ir įdomiausiomis, labiausiai atmintin įstrigusiomis akimirkomis, patirtomis su savo mažaisiais keturkojais, sparnuotaisiais ar žvynuotaisiais draugais. Šventiniame renginyje dalyvavusios Piktupėnų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Eugenija Budvytienė, Ona Genienė, Birutė Kairienė, Olga Otienė bei buvusi geografijos ir biologijos mokytoja Adolfina Genienė, šiuo metu kuruojanti ir globojanti Piktupėnų pagrindinės mokyklos jaunųjų miškininkų būrelį „Ąžuoliukas“, popietėn susirinkusiems gamtos mylėtojams atskleidė keletą tinkamos gyvūnėlių priežiūros paslapčių.

Bibliotekos darbuotoja Nijolė Jogienė papasakojo trumpą Tarptautinės gyvūnų globos dienos, sutampančios su Šv. Pranciškaus, visą savo gyvenimą pašventusio gyvūnėlių globai nepriklausomai nuo jų rūšies, veislės ir elgsenos savybių, vardadieniu,. minėjimo istoriją. Pirmą kartą ši diena buvo švenčiama 1931 m. Florencijoje (Italija) organizuotoje tarptautinėje gyvūnų globos konferencijoje. Nuo tada gyvūnų globos diena pradėta minėti pasauliniu mastu, o 2000-aisiais metais ši graži tradicija atėjo ir Lietuvon.

Žinodama, kad, kaip liaudies išmintis byloja, verčiau jau mažiau kalbų, o daugiau darbų, bibliotekininkė Nijolė Jogienė pasiūlė jauniesiems gyvūnijos pasaulio gerbėjams atsakinėti į linksmosios „žaliosios“ viktorinos klausimus. Jų buvo labai daug ir įvairių: apie lauko žvėrelius, gamtą, naminius gyvulėlius, o daugiausia diskusijų sukėlęs klausimas buvo vaikučių perskaitytų knygelių apie gyvūniją skaičius. Gudresni, užmesdami vieną akį į paruoštą literatūrinę parodėlę, kurioje puikavosi pačios gražiausios, įdomiausios, skaitomiausios bibliotekos knygelės apie gamtą, vardino jų pavadinimus, bet pradinių klasių mokytojos įspėdavo, kad nebūtų gudravimų. Teisingai atsakiusieji į viktorinos klausimus šventės dalyviai buvo pavaišinti saldumynais.

Bibliotekininkė pakvietė mokytoją Adolfiną Genienę pasidalinti paskutinės kelionės į Ventės ragą, kurios metu buvo išklausytos paties žymiausio mūsų krašto ornitologo prof. Leono Jezersko paukščių žiedavimo pamokos, įspūdžiais, papasakoti įspūdingiausius jaunųjų miškininkų būrelio „Ąžuoliukas“ nuotykius, pasidalinti mintimis apie gyvūnėlių globą bei priežiūrą. Būta ir liūdnų akimirkų, kai vaikučiai pasidalino savo nuoskaudomis apie mylimų augintinių žūtį, bet ir čia laikas užgydo žaizdas.

Nespėjus nurimti linksmosios viktorinos šurmuliui, pasiklausius įspūdžių apie žieduotų paukštelių kelionę į pietus, mokytoja Eugenija Budvytienė pakvietė popietės dalyvius į lėlių teatro spektaklį „Kur pradingo saulutė?“. Visi sulaikę kvėpavimą klausėsi šios nuostabios ir pamokančios istorijos apie žvėrelių žygį, ieškant svarbiausios šilumos bei šviesos nešėjos – saulės. Pasibaigus spektakliui popietės dalyviai bei svečiai, visi – maži bei dideli – šoko „Pirato Flinto mankštos“ šokį. Edukacinės – pažintinės popietės pabaigoje visi sustojo V raidės forma, vaizduodami į šiltuosius kraštus skrendančius paukštelius ir, iškėlę rankas kaip sparnus, linkėjo „viso gero“ ir „laimingo kelio namo“, o mintys sukosi apie ilgą sparnuotųjų bičiulių kelionę į pietus.

Suskumba paukščiai trikampiu išsirikiuoti ir palikti lietaus prausiamą bei vėjo gairinamą gimtinę. Pamoja sparnais, nes išskrenda tik trumpam…. Kaip tų grįžtančių paukščių, Piktupėnų biblioteka laukia visų savo ištikimųjų knygos bičiulių, naujų mažųjų skaitytojų, interneto erdvių išsiilgusių ir visų, visų, kurie neabejingi knygai, knygos lapo šnaresiui bei naujo leidinio kvapui. Čia Jūs visada laukiami – bet kokiu oru, bet kuriuo metų laiku. Kaip pasakė vokiečių poetas Johanas Volfgangas Gėtė „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“.