Laikas dar neištrynė skaudžių prisiminimų

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

1988 m. pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Buvę konclagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Jų organizacija, Tremtinio klubas, buvo įkurta 1988 m. Vėliau organizacija buvo pavadinta Lietuvos politinių kalinių ir terminių sąjunga (LPKTS). Šiuo metu sąjunga visoje Lietuvoje turi 58 skyrius.

Teminį renginį Švėkšnos bibliotekoje „Ką man sako tremtis?“, bibliotekininkė Danutė Litvinienė pradėjo kraštietės poetės Birutės Lengvenienės eilėraščio „Švėkšnos tremtiniams“ posmais. Vėliau tęsė primindama skaudų tremties laikotarpį, kuris giliai įsirėžęs ne tik tremtinių bei jų artimųjų, bet ir kiekvieno mūsų širdyse. „Tremtis – bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų, miesto, kaimo, valstybės, draudžiant sugrįžti arba gręsiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Tai viena iš griežčiausių bausmės formų. Iki 1953 m. Tarybų sąjungoje tremtis vartota kaip priemonė susidoroti su politiniais priešininkais ir įvaryti gyventojams baimę. Tremta į Sibiro ir kitas menkai tinkamas gyventi vietoves“ – užbaigė D. Litvinienė ir renginio dalyvius pakvietė pažiūrėti 20 minučių dokumentinį filmą „Su Lietuva širdyje“.

Filme pasakojama apie Tremtinio klubo, Vėliau organizacijos – Lietuvos politinių kalinių ir terminių sąjungos įkūrimą. Kasmetinius tradicinius Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamus Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžius. Išgyventas nužmoginimo, smurto, atskyrimo nuo Tėvynės akimirkas, Sibire amžinam poilsiui atgulusius lietuvius. Nuolat nykstančius tremtyje žuvusiųjų kapus, apželiančius mišku, baigiančius supūti kryžius ir kapų tvoreles. Gerai, kad didelėmis entuziastų pastangomis, Sibire esančios tautiečių amžinojo poilsio vietos išliks įamžintos dokumentiniuose filmuose, nuotraukose.

Po filmo peržiūros, bibliotekininkė pakvietė į ekspozicijų salę apžiūrėti Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos parengtos stendinės kilnojamosios fotodokumentikos parodos „Vilties ir tikėjimo keliu: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo dvidešimtpenkmetis. 1989-2014″

D. Litvinienė pasakojo, kad parodos ekspozicija sudaryta iš penkių ciklų: „Kasmetinių sąjungos metinių ataskaitų fragmentai“, „Pagarbos duoklė praeičiai – atminties paminklai“, „Istorinę tiesą liudijančių renginių nuotraukos“, „Istorija dainoje“, „Sugrįžusių iš nelaisvės pragaro tremtinių atsiminimų nuotrupos“ ir trumpai apie kiekvieną ciklą papasakojo.

Apžiūrėję ekspoziciją, renginio dalyviai ėmė gyvai aptarinėti parodą, matyto filmo akimirkas, dalintis prisiminimais. Renginyje dalyvavęs Švėkšnos seniūnas A. Šeputis, samprotavo, kad švėkšniškiai taip pat galėtų parengti panašią tremties tema ekspoziciją, kadangi Švėkšnoje yra gyvenančių tremtinių, turinčių nuotraukų ir kt. asmeninių daiktų parsivežtų iš lagerių. Seniūnas akcentavo, kad muziejininkė ar bibliotekininkė turėtų imtis iniciatyvos ir pabandyti surinkti fotodokumentiką, daiktus, užrašyti prisiminimus ir kt., kad nepamirštume ir ateities kartoms išsaugotume prisiminimus apie šiuos tragiškus tautos įvykius.

Vieni kitiems padėkojome už susitikimą, prisiminimus ir pamąstymus. Atsisveikindama bibliotekininkė D. Litvinienė renginyje dalyvavusiems tremtiniams ar jų palikuonims, dovanojo Šilutės muziejaus Švėkšnos filialo išleistą leidinuką „Švėkšna XIX a. pab. – XX a. pr.“

Taigi, „Ką man sako tremtis?“: – atsakymas vienareikšmis, vertinga istorijos pamoka, kurią turėtumėme kuo dažniau prisiminti spręsdami šių dienų problemas, mokytis kantrybės, pakantumo, ryžto ir geranoriškumo, nepamiršti, kad turime išsaugoti prisiminimus, liudijančius tragiškas tautos istorines akimirkas.

NE Į TEMĄ: Kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Parašiau laišką…

Laiškas VANDENIUI

Atsuku čiaupą ir atidžiai stebiu iš jo tekantį VANDENĮ. Mano persimainančios mintys… Ar jos VANDENS tyrumo?

Kur jo pradžia?

VANDUO… Pagirdantis žemę ir augalus.

VANDUO… Nenutrūkstantis upės bėgimas.

VANDUO… Sūri, alsuojanti begalybe jūra. Mano prakaitas – sūrus VANDUO.

VANDUO… Nevaldoma stichija, galinti akimirksniu nugriauti ir užlieti miestus.

Plaunu rankas pagarbiai žiūrėdama į savuosius delnus. Ten išvystu savo tėvus bei visą prosenelių kartą. Kiekvienas iš jų yra mano kūne. Neabejoju, kad esu kiekvieno iš jų tęsinys.

VANDUO… Tyras, krištolinis šaltinio srovenimas.

VANDUO… Šulinys, iš kurio mano protėviai sėmė VANDENĮ, malšindavo troškulį.

Manieji delnai. VANDUO… Mano neišsenkančios mintys…

Užsuku čiaupą, čiumpu abiem delnais dvišakę vyšnios šakelę – virgulę ir bėgu ieškoti VANDENS. Ji atves mane ten, kur teka požemio upės. Juk taip ieškodavo ir rasdavo VANDENĮ mano protėviai…

Ar galima nužudyti VANDENĮ? Ne, nereikia… Niekada to nedarykite!

Iš kokio šaltinio aš atsigersiu VANDENS!?

Violeta Astrauskienė