Kol neužpustė laiko vėjai…(2)

Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblio „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė) dainų vakaras „Kol neužpustė laiko vėjai...“. Nuotraukos Edvardo Lukošiaus

Lapkričio 24 d. F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblio „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė) dainų vakaras „Kol neužpustė laiko vėjai…“, skirtas XIX amžiaus pradžios tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo, gimusio Kuršių nerijoje Liudviko Rėzos 235-osioms gimimo metinėms.

Šaunus būrys asambliečių vilkintys Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais į F.Bajoraičio viešąją biblioteką sukvietė taip pat šaunų būrį šilutiškių. Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblis „Ramytė“ savo dainomis bei tautine apranga susirinkusius žiūrovus nukelia į Pamario kraštą, kur gyvenimą kuria vanduo ir vėjai. Visos dainos, visi žaidimai, pasakojimai pristato unikalų žvejų kraštą. Žiūrovai tampa dalyviais, kadangi kartu mokomi ir dainuoti, ir žaisti.

Kolektyvas siekia pristatyti XIX – XX a. valstiečių išeiginių drabužių susiformavusią mažlietuvių aprangą. Tiek moterų, tiek vyrų pagal pagal atskirus laikmečius ( nuo XIX – a. pr. Iki XX a. pr.) pasiūti kostiumai leidžia akivaizdžiai pamatyti jų kaitą. Visa ši istorija, sudėtinės kostiumo dalys pateikiamos unikalia, itin sparčiai nykstančia senąja lietuvininkų tarme. Kelių šimtmečių senumo gyvenimo atmosferą sukuria ne tik rūbai, bet ir senosios mūsų krašto dainos, žaidimai, pasakojimai.

Nors laiko vėjai jau daug ką užpustė, tačiau XIX amžiaus pradžios tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo Liudviko Rėzos veikla lieka gyva, nes to padaryti neleidžia ir mūsų krašto folkloro ansamblis „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė), vienintelė Lietuvoje scenoje šišioniškių tarme kalbanti renginių vedėja Vaida Galinskienė bei Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė. Asambliečiai: Augustė Baltutytė, Stanislava Baltutienė, Martynas Baltutis, Guoda Galinskaitė, Raimonda Mockuvienė, Natalija Mulerova, Eimantas Pocius, Edgaras Pocius, Aretas Pocius, Anelė Šveikauskaitė, Elzė Šveikauskienė, Virgilijus Šveikauskas ir kt.

Nė vienas Lietuvos etnografinis regionas, išskyrus Mažąją Lietuvą, nėra praradęs beveik visų senųjų etninių gyventojų. Jei kituose regionuose vietinės muzikinės tradicijos yra tęsiamos – esama pateikėjų, išlikęs kartų perimamumas, tai Klaipėdos krašto atveju dvasinio etnokultūros paveldo ir etnokultūrinės savimonės (at)kūrimo praktika yra išskirtinė: nelikus daugelio senųjų vietinių gyventojų, lietuvininkų etnomuzikinės tradicijos yra atkuriamos remiantis tik archyvuose išlikusia medžiaga ir dainynais.

Liudvikas Rėza

Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. – 1840 m. rugpjūčio 30 d.) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.

Gimė Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, todėl aptinkamas dar toks vardo variantas – Liudvikas Gediminas Rėza.

Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais 1825 m. sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder“, kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. Rinkinys buvo antrą kartą išspausdintas 1843 m. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos išėjo 1935, o ketvirtas (kol kas naujausias) – 1958 m. Taip pat L. M. G. Rėza 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus“, o 1824 m. ir pasakėčias.