Klinikinių situacijų simuliatoriai akušerijos ir ginekologijos studentų paruošimui

Mokymosi „bandymų ir klaidų sprendimo būdu“ arba „pamatyk, daryk, išmok“ dienos, kaip pagrindinis būdas įgyti su sveikatos priežiūra susijusių žinių, įgūdžių ir gebėjimų bei teikti klinikinė priežiūra chirurginiam ar akušeriniam pacientui, bėga į pabaigą. Modeliavimas yra praktiškas ir saugus būdas įgyti ir palaikyti į užduotis orientuotus įgūdžius įvairiose medicinos specialybėse, įskaitant akušeriją ir ginekologiją. Idėja praktikuotis su negyvais daiktais, manekenais kilo dar senovėje, tačiau idėja sistemingai įterpti modeliavimą į absolventų ar magistrantūros studijų programą arba naudoti šią techniką kaip neatskiriamą profesinio sertifikavimo ar kvalifikacijos suteikimo programų dalį yra gana nauja. Nuo 1990 – ųjų akušerės ir ginekologijos profesijos atstovai labiau vertina modeliavimo vertę, todėl imamasi didelių žingsnių siekiant įtraukti šią techniką į specialias specialybės mokymo, vertinimo ir kvalifikacijos suteikimo programas. Šių dienų ginekologas yra neįsivaizduojamas be klinikinių situacijų modeliavimo patirties.

Simuliatorių ir modeliavimo sveikatos priežiūros srityje apžvalga

„Simuliatorius“ yra bendras terminas, nurodantis fizinį objektą, įrenginį, situaciją ar aplinką, kurioje užduotis arba užduočių serija gali būti tikroviškai ir dinamiškai pavaizduota. Modeliuojant paprastai naudojamas vienas ar keli treniruokliai, skirti ugdyti, mokyti ar vertinti besimokančiųjų įvairovę nuo naujoko iki profesionalo. Atsižvelgiant į ugdymo tikslus ir mokymo programos uždavinius, kai kurios arba visos įprasto ar kritinio įvykio dalys gali būti iš naujo suvaidintos naudojant žodinį vaidmenų žaidimą, standartizuotus personažus ar aktorius, įrenginius, manekenus ar aplinką.

Simuliatoriaus taksonomija

Sveikatos priežiūros treniruokliai – nuo paprastų objektų ar mokymo prietaisų iki technologiškai pažangių mechaninių ar haptinių sistemų, reprezentuojančių pacientą ar klinikinę darbo aplinką. Simuliatoriai kartais skiriasi nuo mokymo prietaisų. Pavyzdžiui, mokslininkai Good ir Gravenstein pasiliko terminą „anestezijos simuliatorius“ sistemoms, kurios imituoja pacientus ir tikroviškai vaizduoja anestezijos aplinką. Nepriklausomai nuo jų sudėtingumo lygio, mokymo prietaisai arba „dalinių užduočių treniruokliai“ yra svarbūs supažindinant mokinius su pagrindiniais klinikinės procedūros komponentais ir tobulinant ar įvertinant procedūrų metodus. Dalies užduočių treniruokliai atkartoja kūno dalį arba vidaus organą ir yra naudojami atliekant klinikinę užduotį, metodiką ar procedūrą. Modeliu valdomas treniruoklis paprastai yra viso dydžio manekenas, panašus į medicinines intervencijas ir fiziologiškai reaguojantis į žmogų. Virtualios realybės (VR) simuliatoriai yra kompiuteriniai, turintys programinę įrangą, skirtą atkurti realią trimatę aplinką, kuri gali apsiriboti kompiuterio ekranu. VR simuliatoriai gali būti papildyti įrankiais, vadinamais haptikais, kurie palengvina įvairius jutiminius ir lytėjimo aspektus realiame pasaulyje.

Simuliatorių kaina svyruoja nuo mažiau nei 100 USD už dalinių užduočių treniruoklius iki gerokai daugiau nei 100 000 USD už VR arba haptic simuliatorius. Supratę, kad nėra standartizuotos taksonomijos, Cuminas ir Merry neseniai pasiūlė anestezijos simuliatorių klasifikavimo pagal jų požymius schemą, įskaitant tuos, kurie susiję su naudojimu, vartotojo sąveika ir modeliuojama fiziologija. Dar nežinoma, ar jų schema bus plačiai pritaikyta anesteziologijoje ir apskritai sveikatos priežiūros srityje, tačiau, kaip 1997 m. pažymėjo Gaba, nė viena klasifikavimo sistema nebus be persidengimo ir „pilkų zonų“.