Kapinių šventė – tarsi žvilgsnis į amžinybę

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Galima išvardinti daug bendrų dalykų, kurie jungia įvairiuose kraštuose gyvenančius evangelikus. Kiekviename krašte jie taip pat turi tik savo kraštui būdingus bruožus, tradicijas. Kapinių šventės yra Baltijos evangelikų tradicijos ypatybė ir ši tradicija – gyva. Čia kapinių šventes švenčia dauguma tradicinių šių kraštų evangelikų: liuteronai, reformatai, baptistai. Liuteronai turi atskirą kapinių šventę. Nėra žinoma kada ji gimė, kokios jos kilmės priežastys. Galime tik spėlioti, daryti prielaidas, kad ši tradicija yra užsilikusi iš sovietinių laikų, kai žmonėms buvo draudžiama lankytis bažnyčiose, o kapinėse susiburti ir melstis buvo galima, ir teigti, kad tai Rytų Bažnyčios įtaka, nes stačiatikiai ir sentikiai panašias šventes taip pat švenčia. Ši iki šiol nepakitusi tradicija įrašyta į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą.

Lietuviai iki šiol taip pat laidojami skirtingose kapinėse, pavyzdžiui, Lietuvoje yra nemažai liuteronų kapinių, daugiausia buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Evangelikų liuteronų kapinės savitos, kitokios nei katalikų. Nuo seno jose buvo statomi metaliniai kalti ar lieti savitos ornamentikos kryžiai, tvorelės arba kuklūs mediniai, primenantys, kad viskas čia, žemėje, laikina. Mirusiųjų artimieji vasarą, paskirtą sekmadienį, aplanko kapus, juose kartu su kunigu meldžiasi ir gieda. Kapinių šventė – ne tik mirusiųjų prisiminimas, susitikimas su giminėmis, bet ir laikas susimąstyti apie savo gyvenimą ir amžinybę.

Švėkšnos evangelikų liuteronų parapija kūrėsi XVII a. pab., ypač XVIII a. pr., kai Švėkšnoje apsigyveno iš Prūsijos atsikėlę lietuvių ir vokiečių amatininkai. Prieš I pasaulinį karą pamaldos buvo laikomos ir lietuvių kalba. Visi evangelikai liuteronai rinkdavosi melstis ir giedoti privačiame bute. Švėkšnos grafų Pliaterių dėka, 1819 m. prie Švėkšnos tvenkinio pastatyta pirmoji bažnyčia, o jai sudegus, 1867 m. pastatydinta vidutinio didumo graži akmens mūro bažnyčia Vilkėno gatvėje.

Švėkšnos evangelikų liuteronų parapijos kapinės yra Nikėlų kaime, kuriose rugpjūčio 22 d., sekmadienį, parapijiečiai rinkosi į Kapinių šventę, pamaldėlėse paminėti šiose kapinėse besiilsinčius. Kiekvienas rūpestingai, bet kukliai buvo papuošęs savo artimo žmogaus kapo kauburėlį. Kapinaitės apsuptos miško, tad medžiai susirinkusiesiems teikė pavėsį, o kapų ramybė skatino maldai ir susimąstymui. Pamaldoms vadovavo kunigas Mindaugas Žilinskis. Susirinkusieji klausėsi Dievo žodžio ir kunigo pamokslo apie amžinybę, kuriai kiekvienas turime ruoštis, nuolat būti jai pasirengę ir budėti, nes niekas nežino, nei dienos, nei valandos, meldėsi ir visi kartu giedojo. Dauguma rankose laikė giesmynus, o kol juose atsiversdavo nurodytą giesmę, kunigas perskaitydavo jos tekstą, primindamas tiems, kurie gieda iš atminties. Giesmių tekstai – lyg pamokslai, juose sudėtos tikėjimo teologijos tiesos. Kunigas mintijo, kad šventės metu kapinės virsta gyva Kristaus buvimo vieta, kurioje susitinka keletas kartų. Tų, kurių kūnai ilsisi ramybėje ir tų, kurie tikėjimo kovą dar tęsia. Džiaugėsi, kad tėvai į „ramybės sodą“ atsiveda ir pačius mažiausius. Evangelikų liuteronų Kapinių šventė – tarsi žvilgsnis į Amžinybę, kurion su viltimi ir tikėjimu keliaujama žemiškojo gyvenimo kelionėje.

Iki šiol gyva tradicija – ne tik pasimelsti, prisiminti mirusiuosius, bet po šventės susiburti už kapinių ribos, pabendrauti ir užkasti.

Po šventės, kunigas M. Žilinskis, visus pakvietė rugpjūčio 28 d. atvykti į Švėkšnos liuteronų evangelikų bažnyčioje, E. Pliaterytės draugijos organizuojamą konferenciją, skirtą Švėkšnos grafų Pliaterių jubiliejiniam paminėjimui.

Nikėlų kapinėse šalia tėvo palaikų palaidotas lietuvininkas iš Suvalkijos – kalbotyrininkas, vertėjas Zigfrydas Kalvaitis (1921 – 1997) kuris mokėsi Švėkšnos Saulės gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje, studijavo technologiją Karaliaučiuje. Besibaigiant karui pasitraukė į Švediją, dirbo fabrike, vėliau įsigijo savo fabriką, tačiau mintis, laisvalaikį, o vėliau, pardavęs fabriką, ir lėšas Z. Kalvaitis paskyrė lietuvių kalbos kilmės tyrinėjimams.