Jeigu būtų… arba kaip aš palikau be ožkelės

Šiuo metu nedidelio TAU literatų būrelio narių gražiausias žodis, tariamas su ilgesinga intonacija, yra pasiilgau: pasiilgau pokalbių apie knygas, meną; pasiilgau parodų ir renginių bibliotekoje, mūsų išvykų ir pažintinių ekskursijų, pasiilgau pasėdėti su drauge (– u) prie kavos puodelio… O kas nepasiilgo? Bet esame klusnūs ir supratingi – nesipriešinam nei rekomendacijoms, nei griežtesniems reikalavimams. Saugome save ir kitus. O nusibodus rinktis vis kitą puodelį pusryčių kavai, tvarkyti ir taip tvarkingą drabužinę, šiūruoti greit prasitrinsiančias grindis, sustoji prie knygų spintos ir … dingusi diena. Juk randi jei ne seniai skaitytą ir mėgiamą knygą, bet pasitaiko ir vienas kitas nebaigtas ar net nepradėtas leidinys. Net pasidžiaugi: tai gerai, kad kažkada neturėjau jam laiko. Bent karantino pradžioje tai guodė, o paskui ėmė įkyrėti – žinia, skaitymas gundo ne tik virtualiai persikelti į kitas erdves, bet ir naujų potyrių poreikį. O juk – vis tik esi iš trečiojo amžiaus studentų grupės. Ne, ta rizikos grupės narystė šiaip ar taip erzina – kam jau čia patinka būti orientuojamam į kapelius, ar ligoninę. Tada čiumpi už gražių prisiminimų ir pasijunti ne tik sveikesnis, bet ir žymiai jaunesnis. Pašvilpauk, Corone, man pavėjui! Visai neišgalvotas, o stipriai veikiantis vaistas. Štai ir įrodymas: aną vakarą, visai netikėtai buvau tokio atsivėrimo liudininkė: kalbantis telefonu, pašnekovas mano balsą palaikė visai kitos pažįstamos. Gražiai persitarėme apie tai, kaip gyvename, kaip ginamės nuo koronės... Buvo saulėlydžio metas, pats tas gražumas… Mano pašnekovas ir sako: „ o, kiek daug gražių atsiminimų mus sieja. Prisimeni, kaip išleistuvių vakarą šokom pilies menėj“... Aš tai tikrai nešokau, tikrai ten nebuvau, bet kaip tas riktas mane pagavo – visą naktį sapnavau ir tą pilį, ir tuos laukų keliukus, kuriais, atsieit, dviračiais lėkdavom… Nuostabu buvo pasiduoti kito išgyvento jausmo gražumui. Žinoma, teko prisipažinti, kad ne su ta bendravarde kalbasi, skaniai abu pasijuokėm. Paskui dar pagalvojau: kaip nuostabu yra turėti jaunystės prisiminimų, kurie yra įsibrėžę į atmintį nekasdieniu išgyvenimu. Tą romantiką mes visi pažįstam.

Jei nemurmėsi, kaip ubagas kruopas pabėręs, pajusi, kad kiekviena diena yra nuostabi. Vida rašo: „Pasiutusiai gražus vakaras. Pala, o kokia šiandien diena. Trečiadienis, balandžio 8. Nebepaseku, kaip žemaičiai sako, dienų. Dar tik 8. O gal jau 8. Dar nė mėnuo nepraėjo nuo „uždarymo“. Taigi – pasiutusiai gražus vakaras. Pavargo vėjas, prigulė pailsėti. Tylu, ramu.” Tokią ramybės akimirką į Irenos sąsiuvinį įsirašė toks tekstas: „Tas obelų žydėjimas, / tas balto žiedo kvapas / ir lengvas bičių dūzgesys / tarp aprasotų lapų.// Lyg pasakoj baltoj / nuskynė žiedus vėjas, / pažaidęs iš delnų paleido – / jie snaigėmis nuskriejo.“ Gerumas širdžiai, kai pražysta sodai. O jų ne vienas mūsų literatas turi. Ko daugiau – darbo ar grožio? Atgaivos sielai ar kūnui? Štai Albina dažnai į sodą skrieja dviračiu aplinkiniu keliu, sukdama didelį vingį, kad išjudintų raumenis, kad Šyšos pakrančių ievų kvapas, vandens tėkmė ir paukščių klegesys susilietų į vieną visumą. Tos visumos žmogus ilgisi visą visutėlį gyvenimą. Bet ateina ir jo metas: „Mėgaujuosi lėta laiko tėkme, taip gera neskubėti. Mano draugė Luka, išsireikalavusi katiniškų skanumynų, susirangė ant kilimėlio šalia jaukiai spragsinčio židinio ir ramiai sau miega. Per langą stebiu greitai lekiančius debesis, girdžiu, kaip vėjas įnirtingai drasko ir jau baigia nuplėšti plastikinį verandos stogą: reikės  papurtyti  ,,avinėlį“ ir uždengti naują.  Bet kol kas tegul sau gamta nirtauja, o aš, gurkšnodama karštą arbatą, žiūrinėju, ką naujo rašo feisbuko draugai. Atvažiavusi į savo pienių žiedais, lyg auksu nutaškytą sodą, galvojau, kad reiktų susirinkti žiedus, bet šiandien sekmadienis, tegul žydi.

 Mintyse regiu kitą, savo vaikystės sodą. Ir pasileidžiu prisiminimų labirintais. Mamytė buvo palikusi seneliui sutaisyti gintarinio vėrinio užsegimą, ,,spynele“ vadintą. Skubiai baigiu pusryčiauti ir, nubraukusi atgalia ranką lūpas, skubu į sodą. Senelis, pasibalnojęs nosį virvele suraišiotais akiniais, ant stalo dėlioja įrankius. Suprantu, kad manęs laukia kažkas įdomaus. Rudi ūsai švyti, akys pro stiklus baugai didelės, bet šypsosi. Ir manęs nė kiek nenustebina jau ne kartą užduotas klausimas, ar aš kartais nemačiusi, kur jis pasidėjęs savo ,,akuliorius“?  Pasiduodu žaidimui, kvatoju, baksnodama pirštu sau į nosį. Senelis apsimeta nustebęs, oriai krenkšteli ir liepia atnešti ,,tuos burbulinius gintarus“. Atsargiai nuveriu kiekvieną matinį gintaro karoliuką. Jie įvairių dydžių, ridinėju, džiaugiuosi. Sakau, geltoni, kaip saulė. Senelis paima patį didžiausią burbulą ir liepia įsivaizduoti, kad tai yra Saulė.  Paskui palengva ratukais sukdamas mažesnius ir didesnius karoliukus, pasakoja apie Žemę ir Mėnulį. Tai buvo mano pati pirmoji astronomijos pamoka…”(Aldona)

Per karantino laikotarpį prisiminėm ne vieną buvusią pamoką ar išmokom naujų. Viena tokių – pavasarį, atsinaujinimo, žydėjimo ir stebinusio žalumu metą, išmokom pasitenkinti mažu. Jei jau negali paleisti akių nuo piliakalnių aukščio į tolumas (kaip pasisekė Birutei, turinčiai vyrą, mėgstantį savaitgalių keliones po Lietuvą), gali pasitenkinti ir mažu gamtos lopinėliu, matomu pro langą. Pavyzdžiui, žydinčio auksuotojo (pagal E. Šimkūnaitę) klevo švytėjimu, palangės alyvų krūmu, beržu svyrūnėliu ar paprasčiausiai saule ir vėju: „Saulė, vėjas. Vėjas, o vėjas. Laisvas, palaidas. Išnešiau skalbinius. Tą mažą tarpelį iki virvės ir aš laisvai kvėpuoju. Lauko oru. O skalbiniai plazda, lekia į dangų, kaip tame Birutės M. eilėraštyje. Gražus tas jos nupieštas vaizdas, tas drabužių plevenimas, kilimas aukštyn. Dažnai kino filmuose galima išvysti tokį vaizdą. Kažkaip pasitraukė panika. Gal susiėmiau. Bus kaip bus, reikia žiūrėti filosofiškai. Pavasario gražumas. Gamta kaip išprotėjusi skuba gyventi. Ir paukšteliai a capella dainuoja. Kažkur toli mieste varnos ar juodvarniai krran krran. Kažkodėl tas jų krrann bauginantis. Ko jūs laukiat, ką iškranksėsit? Bet juk kiekvieną pavasarį jie kranksi…” Ką gi, pažiūrėkim į tuos varnus filosofiškai. Buvo bene antroji karantino diena. Išnešiau į džiovyklą (turim tokią specialą aikštelę tarp aukštų) padžiauti rankšluosčius. Kad lygiau ant virvės gulėtų, paėmiau vieną ir stipriai papurčiau. Gal muilo kvapas, gal minkštiklio lašeliai taip sukuteno nosį, kad aš iš visos sveikatos nusičiaudėjau. Turbūt visa alėja girdėjo, bet laimei, žmonių gatvėje jau nebebuvo, tik varna medyje. Aš apči, o mano varna tik plust, plust nuo šakos ir kad suriks visa gerkle: „ Koronė! Koronė!”. Nesusilaikiau neatšovusi: „Ir dar drauge vadiniesi, o sprunki, lyg aš virusą nešiočiau.” Jei kas girdėjo mudviejų pokalbį, smagiai pasijuokė. Su ta pagyvenusia varna seniai draugaujam. Ji suka lizdą kiemo eglėje. Smagu nešant šiukšles pakeliui jai pamesti kokį nulikusį kąsnelį po medžiu. Ji labai greitai pastebi ir atskrenda. Ir šiaip varnelė mėgsta spoksoti į mano langą ar iš beržo viršūnės, ar nuo gretimo namo stogo viršaus. Langai dideli, lengva mane sekti, o kartais net aprėkti. Gal kokią žinią perduoda, gal pati pasiskundžia. Supratinga toji varna. Tik pagalvokim, kiek nuostabių gamtos dalykų yra mieste, tik reikia atsimerkti ir įsižiūrėti. Įsižiūrėti į tai, kas gražu. O juk nelengva net apsimesti, kad viskas gerai, jei kas nors paardo įprastą tvarką. Prasideda graužatis: kodėl naujas kaimynas savo automobilį stato tiesiai tavo palangėje, nepalikdamas nė laisvo praėjimo, kodėl ponia, parduotuvės savininkė savo „džipą“ grūda ir į taip ankštą mūsų kiemą. Aišku, daugiau pirkėjų sustos prie jos parduotuvės durų. Tik kuo aš čia dėtas?.. Smulkmenos, bet jos kartais tokios įkyrios, kad imi pastebėti ir toliau esančius dalykus. Prisimenu, dar prieš karantiną įsikalbėjom apie miesto gražinimą. Tada labai visiems užkliuvo, kad taip maža gatvėse gėlių, tik nuobodi trinkelių pilkuma, o štai šiandien, prieš miesto šventę, vaizdas keičiasi. Nors, štai netoli F.Bajoraičio bibliotekos yra akmeninė tvorelė – uždengus ją lentomis, būtų puikiausias suolas. Tegu senukai prisėda, jauni gitara pabrazdina. Smagu, kad per tuos draudimų mėnesius beveik baigti įrengti net du skverai Lietuvininkų gatvėje, bet kiek dar išsiklaipiusių šaligatvių, tik ir saugokis, kad neparpultum koja užkliuvęs. O šit dėl ko aš taip ožkelės norėjau: kad ir su kauke ar respiratorium nelabai jau be tikslo į gatvę išeisi, o jei būčiau ožkelę turėjusi – pasiimu už virvutės ir ganau viksvų prižėlusioje pievoje prie (kaip žmonės vadina) mažosios maksimukės, kai kurių parduotuvių pagrindinėje, ir ne tik, gatvėje. Iš gėlyno kokią piktžolytę išrovusi, kad gražiau būtų, „še, ožkyte, paskanauk.“ Bet draudimai laisvėja, nusišienaus tas viešąsias pievas savininkai, nebereiks ir man ožkelės išsinuomoti.

Taigi, karantiną dar žada pratęsti, gal dar spėsim ką nors gera nuveikti. Būkim sveiki ir įveikim tą virusą, arba nors gerai jam įspirkim.

Šilutės TAU literatai