Iškilmingai pasveikintas 95-metį švenčiantis šilutiškis Albinas Lukošius

Nuotraukos Irenos Arlauskienės

Kovo 6 dieną į kavinę „Trukio stotelė“ rinkosi gėlėmis nešini giminės ir pažįstami pasveikinti Albiną Lukošių 95-erių metų sukakties proga. Jubiliatą sveikino rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus. Sveikatos ir ilgiausių metų linkėjo choro „Pamario aidas“ choristai, giminės ir artimieji. Visiems džiaugsmo teikė proproanūkio dalyvavimas šventėje.

Buvo darbštus, siekė mokslo

Albinas Lukošius gimė 1924 metų kovo 6 dieną Meškinės kaime. Šeimoje augo vienuolika vaikų, ir visi jie užaugo. Albinas buvo antras šeimoje vaikas. Baigęs Meškinės pradžios mokyklą, mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje. Mokslo nebaigė, nes prasidėjo karas. Vaikai iš mažens buvo pratinami dirbti: uogavo, grybavo ir šios gėrybės buvo naudojamos ne tik namų ūkyje, bet buvo parduodamos Šilutės turguje, nes reikėjo pinigų didelei šeimynai išlaikyti.

Albino dukra Aldona pasakojo: „Tėčiui teko dirbti pas aplinkinius ūkininkus, nes seneliai buvo mažažemiai, turėjo tik 5 ha žemės, tačiau visi vaikai vaikščiojo su batukais, nors ir klumpes teko avėti. Ir drabužiai buvo „fabrični“.

Sudėtinga jaunystė

<SFS>Kai Albinui sukako16 metų, jis gavo pasą. Jau buvo 1940 metai. Nenorėdamas eiti į Tarybinę armiją, slapstėsi. Visi žino, koks tai buvo sunkus laikas. Kadangi Albinas mokėjo vairuoti automobilį, jį išsiuntė į užnugarį, į Rusiją. Ten išbuvo iki karo pabaigos. Grįžo 1947 metais.

Nesėdėjo rankų sudėjęs

Po karo Albino tėvai persikėlė į Šėrių kaimą, netoli Juknaičių. Čia Albinas ir apsistojo sugrįžęs iš Rusijos. Ten tarp penkių savo brolių gyveno Bronislava. Jaunuoliai susipažino šokiuose, o vėliau ir šeimą sukūrė. Gyvendamas Juknaičiuose dirbo skaityklos vedėju, vairuotoju. Labai mėgo skaityti, viskuo domėjosi. Augino dvi dukras. Po kurio laiko šeima persikėlė gyventi į Žemaičių Naumiestį. Ten gimė dar dvi dukros – Nijolė ir Birutė.

Jubiliatas visada siekė žinių, norėjo mokytis. Žemaičių Naumiestyje eksternu baigė 8 klases ir Šilutės žemės ūkio mokykloje įsigijo agronomo specialybę.

Albinas dainavo Šilutės „Pamario aido“ chore nuo jo įsikūrimo dienos, buvo choro seniūnas. Šiandien šias pareigas atlieka ilgaamžio dukra Aldona Sapronaitienė.

Ir būdamas garbaus amžiaus senolis aktyviai dalyvauja Šilutės kultūriniame gyvenime, ir praėjusiais metais kartu su choristais vykdavo į įvairias šventes, festivalius. Albinas rašo atsiminimus, yra sukūręs savo giminės medį.

Šiandien jubiliatas gyvena kartu su dukra Aldona, džiaugiasi gausiu būriu vaikaičių. Albinas turi 6 anūkus, 10 proanūkių ir 1 proproanūkį.

Iš Albino Lukošiaus atsiminimų sąsiuvinio

Mūsų tėvas mėgdavo pasakoti. Sakydavo, kad jo tėvas Jurgis turėjęs ypatingą gebėjimą bendrauti su žmonėmis, ir visai nesvarbu, ar tai būdavę giminaičiai, ar kaimynai, ar padieniai dvaro darbininkai. Man atrodo, kad tėvas ir pats buvo neeilinis pasakotojas. Tie tėvo pasakojimai man buvo gyva to laikotarpio istorija. Su juo nė viena kelionė neprailgdavo – risnoja bėriokas į Švėkšnos, Tenenių ar Gardamo atlaidus, šiaip į turgų, o aš klausausi ramios ir protingos tėvo kalbos. Pasakoja, būdavo, kokių papročių laikėsi mūsų protėviai, kokias dainas kūrė, pasakas sekė… Taip dar vaikas sužinojau, kad lietuviai su kaimynais buvę labai tolerantiški, gerbę vieni kitus, bet visų labiausiai vertinę lietuvybę. Lietuviai per amžius buvo žemdirbių tauta, todėl tautos meilę tapatino su meile gimtajai žemei, savo kraštui. Neramus buvo mūsų amžius. Blaškė ir mėtė lietuvius po platų pasaulį, nelengva būdavo grįžti į tėviškę, bet parvesdavo tėvynės ilgesys.

– Tėvynės ilgesys tobulina žmogaus dvasinį pasaulį, ugdo jo dorovę, – sakė mums Meškinės pradžios mokyklos vedėjas, seniūnijos šaulių vadas A. Dainauskas. Gaila, kad mokytis galėjau tik su ilgomis pertraukomis; negalėjau, nors visą jaunystę svajojau baigti aukštąjį mokslą ir tapti Lietuvos karininku. Tačiau daug skaičiau, stebėjau gyvenimą, sekiau įvykius ir taip bandžiau suprasti savo gyvenimo paskirtį, suvokti save.

Įrodyta, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo dvasinės kultūros, nuo dorovės. Tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės, tiek tautos. Tik iš pasakojimų žinau, kaip Nepriklausomos laisvos Lietuvos laukė mano prosenelio, senelio kartos žmonės. Kaip jie laukdavo knygnešių, kaip džiaugdavosi gavę naujų žinių iš Prūsijoje leidžiamų laikraščių. Neišliko jų skaitytų nei laikraščių, nei knygų, net nuotraukų, bet džiaugiuos nors tuo, kad dar šiek tiek atsimenu tėvų, dėdžių, pusbrolių pašnekesių apie puoselėjamas ateities viltis. Tos jų kalbos, tarsi iš gilios glūdumos sklindantis gyvas garsas, sovietinės okupacijos metais šildė mano sielą ir teikė vilties į geresnę lietuvių tautos ateitį. Dabar suprantu, kaip svarbu buvo, kad mane vaikystėje supo išsilavinusių inteligentiškų giminaičių būrelis. Jų gebėjimas analizuoti ir vertinti laikraščiuose perskaitytus dalykus, mokė mane ne tik galvoti ir suprasti tiesą. Tai jie darė ir organizuodami vakarėlius, gegužines tiems, kam šitie dalykai rūpėjo. To meto kaimo jaunimo sąmoningumas niekuo nesiskyrė nuo miestiečių, nes jų mokytojai buvo parapijų kunigai ir mokyklų mokytojai. Jie ugdė jaunimo tautinę dvasią, skatino šviestis ir lavintis, skiepijo nepriklausomybės siekį.

Atsiminimus spaudai parengė I. Arlauskienė