Iš tamsos į šviesą

Nuotrauka bibliotekos

Akimirką buvau pamiršusi: „Ir jam šią akimirką skirtas / Tas didelis gražumas / – Būti.: (P. Žemgulytė, Eilėraštis vabalui) Gražumas gyventi, džiaugsmas būti, žvelgti į švintantį rytą, pasiklausyti teškenančio lietaus ir bent Kalėdoms pamatyti byrančias iš dangaus ledo kruopas ar ubago kąsniais drimbantį sniegą. Stebuklas yra pati gyvybė, kurios vertę nūnai dažnas suvokia prasmingiau, o susimąstęs viltingai regi kaip tik šviesiąsias kasdienybės puses. Pažiūrėkim, kokia šventiška mūsų Lietuvininkų gatvė, žiūrint nuo eglutės į miesto centrą. Niekada nematėm dar tokios švytinčios perspektyvos – ir tai mums, miestelėnams, ji sukurta. O Eglė ir saldusis eglučių parkas aplinkui ją, o iliuminuoti parko medžiai prie tvenkinio? Šviečiantis tunelis ir spalvingas meškiukas. Kiek džiaugsmo vaikams. Ačiū tam, kas tai sumanė ir įgyvendino.

Toli pasiliko pilkai pilkas lapkritis. Jis šiemet buvo idealus, atitinkantis visus vėlyvojo rudenio bruožus: „ Pro lapkričio dulksną nuobodžią, / įkyrią / pilko skliauto fone / tobulas medžio estampas – /  paskutinis rudens kūrinys. / Šitaip vieniša. / Nuoga. / Ir tikra.” („Lapkričio grafika”) Natūralus lapkričio jausmas – šviesos ilgesys. Pasidaviau niūriai nuotaikai ir buvau pelnytai išbarta šio eilėraščio autorės Vidos Tarozienės: „Ko purkštauji, juk lapkritis toks ir turi būti. Pilkas, nykokas, vienišas. Tik pažiūrėk, kokia išraiškinga medžio šakų grafika pilkame fone. Rask ką gražesnio dar. Ir tas vienišas geltonas lapas. Koks švytėjimas, koks trapus virpesys, net širdis ima plazdėti, tai pamačius”. Sakinio pabaigą pridūriau pati, nes paskui visą lapkritį gėrėjausi jo subtiliais raštais debesyse, šakų „raižiniais” danguje. O paskui vis dažniau su įsisiautėjančiais vėjais virš miesto ėmė skraidyti kirai. Vėjų išvyti į krantą, jie ieškojo žmonių artumo – numesto kąsnio, užuovėjos, atsidėkodami ypatingu sidabriniu sparnų švytėjimu. Ak, mokėčiau piešti… Atsiverčiau Irenos Šeputienės eilėraštį: „Išskleistais sparnais / žuvėdra danguje / piešė paveikslus – / nematytus ir nesuprastus, / lengvus ir mįslingus. / Paskui nustūmė debesį, / pravirkdė vėją / ir nuplasnojo paguosti / saulėlydžio…” Nepaskysi, kad labai jau lengva tai žuvėdrai, tam kirui, tai zylei už lango gyventi – prasimanyti maisto, atsilaikyti prieš vėją… O žmogui, ypač dabar, kai tiek mirčių, kai kovoji su priešu, kuris nematomas tyko anapus durų? Bet peršoko Saulė grįžos tašką ir ritasi į pavasarį. Į ilgos dienos šviesą, į šilumą, tikriausiai, ir į karantino pabaigą. Kiek čia beliko, kai kiekviena diena po truputėlį ilgėja, pilnačiai pasirodyti praplyšta debesys, o ir dienomis dangus vis dažniau mėlynumu pasispalvina. Dar truputį kantrybės, dar truputį įsižiūrėjimo į visa, kas aplinkui, kas dabar ar šiltais prisiminimais ramina širdį: „O vakare ramiai taip snigo, / Apklostė sodo žolę balta drobule. / Girdėjosi jaunos kaimynės juokas, / Sušildęs žiemą / Ir aidu atsišaukęs mano širdyje. / Taip gera žiemą po Kalėdų, / Palangės apsnigtos ir laiptai apsnigti. / Ir zylė, kybanti ant lašinių bryzelio, / Man priminė tave, kadais suritinusį / Juokingą sniego Senį Besmegenį, / Parimusį ant senos šluotos ražo, / Su kiauru kibiru vietoj skrybėlės, / Juodų angliukų akimis / Ir nosimi – morka raudona…// Ir švyti tavo akys, ir girdis juokas, / Viliojantis į kiemą vienplauke išlėkt / Ir sviest didžiulę, purią gniūžtę…//

Šilti, geri prisiminimai… / O dienos jau ilgėja, artinas Naujieji. / Šviesu nuo sniego ir nuo kaimynės juoko. / Taip gera baltą žiemą po Kalėdų”. (Aldona Sapronaitienė).

Gyventi, būti, matyti, jausti, galvoti… Būti gyvam turim visi teisę, net anas vabalas. Ir dar yra tikėjimas, nušviečiantis mūsų būtį. Parymokim, kol dar yra laiko prie Prakartėlės bažnyčioje, pasiklausykime, ką sako patys mažiausieji, kuriuos privalome išmokyti džiaugtis gyvenimu. „Mano anūkėlis, – rašo Nijolė Čepienė, – dar mažas. Girdžiu kartą, kaip jis klausia savo senelio: „– Kas, seneli, ten aukštai? / – Tai dangus… / – O kas, seneli, dar aukščiau? / – Gal Dievulis ten gyvena?.. / Aš gerai ir nežinau,– / Per trumpai dar gyvenau“.

Taigi, kad ir ilgiausio gyvenimo savivoka – jo trumpumas. Tai dėl to, kad gyventi gera, kad tiek daug jame reikia pamatyti, patirti, pasidžiaugti. Pasidalinkime, kas džiugina sielą, ką patiriame, gyvendami šiuo sudėtingu metu. Ir tegu tais Naujaisiais Metais Dievulis, kuris gyvena ten, dar aukščiau virš regimo dangaus, laimina mus visus ir dovanoja ilgą ir sveiką gyvenimą.