Bibliotekai dovanota knyga apie mažutėlių tarną – Tėvą Stanislovą

Knyga apie mažutėlių tarną – Tėvą Stanislovą

Šilutės F. Bajoraičio viešąją biblioteką pasiekė maloni kaunietės gydytojos Birutės Tiknevičiūtės dovana – 27 vnt. autorinės knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ (Vilnius, 2012), skirtos kunigo, kapucinų vienuolio ir pamokslininko Algirdo Mykolo Dobrovolskio (Tėvo Stanislovo) atminimui. Autorė – A. M. Dobrovolskio dukterėčia, nuolat bendraudama su Tėveliu (taip visų pažįstamų švelniai buvo vadinamas kunigas), 1989 m. pradėjo rašyti susitikimų kroniką, savotišką dienoraštį, kuris tęsėsi iki pat Tėvo Stanislovo išėjimo amžinybėn – 2005 m. vidurio. Dienoraščio pagrindu 2008 m. ji išleido knygą, jau tapusią retenybe. Bibliotekai dovanota knyga – antras jos leidimas.

Vienas iškiliausių Kauno pamokslininkų, augęs tarp šešių seserų, šeimoje buvo labai mylimas ir globojamas. Šilti santykiai šeimoje išugdė kunigo sugebėjimą visą savo gyvenimą žvelgti į kiekvieną žmogų su meile ir rūpesčiu. 1936 m. apsisprendimas stoti į Plungės kapucinų vienuolyną, vėliau tapo jo gyvenimo dėsniu – Tėvas Stanislovas niekada nenusižengė kapucinų ordino principams, išliko giliai tikintis, nė akimirką nesuabejojo pasirinkto dvasinio gyvenimo kelio teisingumu. Net būdamas ištremtas, likimo blaškomas Tėvas Stanislovas sugebėjo išsaugoti žmoniškumą, jautrumą, nepalūžo, nuolat puoselėjo dvasingumą ir dalijo gėrį esantiems šalia.

Knyga „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ iliustruoja du svarbius Tėvo Stanislovo gyvenimo periodus – tarnystę Paberžėje ir praleistą laiką Dotnuvos vienuolyne (Kėdainių r.). Kultūrinės ir meninės kunigo veiklos dėka Paberžė tapo dvasios atgaiva, savotiškas Lietuvos intelektualų centras. Ne veltui knygos epigrafu parinkti žodžiai – „Paberžė: garsią ją padarė žmonių meilė Tėvui Stanislovui ir Tėvo Stanislovo meilė žmonėms“.

Neįmantrus autorės stilius priartina knygą prie žmogiškosios kasdienybės. Kupinos rūpesčių, nepriteklių, sunkumų, tačiau spinduliuojančios dvasingumu, tikėjimu, atjauta. Autorės pasirinktas stebėtojos vaidmuo leidžia niekam neįtakojant pačiam skaitytojui stebėti Tėvo Stanislovo gyvenimą, turėti savo nuomonę. Knygoje nėra asmeniškumo, perdėto jausmingumo, graudenimo, tik šiltas, nuoširdus bendravimas su artimu žmogumi. B. Tiknevičiūtė rašo: „Per visą laiką kaip giminės nedalyvavome vienuoliškame Tėvo Stanislovo gyvenime. Mes bendravome kaip žmonės, kuriuos sieja bendros žmogiškosios vertybės. <…> jausdavom ypatingą atstumą, būtinybę leisti jam būti vienam“.

Per paprastus autorės pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, išugdyto veiklumo scenas, nenumaldomą norą ir pareigą būti naudingu ir reikalingu žmogui, skaitytojui atskleidžiama iškili kunigo asmenybė. Knygoje gausu Tėvo Stanislovo minčių, įkvepiančių dvasinio stiprumo, gerumo, išreiškiančių jo laimę tarnauti žmonėms: „… Mes einame, ieškome džiaugsmo. Bet tą tikrą džiaugsmą patiriame tik tada, kai sieloje gimsta harmonija“; „Ramybę visuomet galima rasti. Pakalbu su žmogumi keletą minučių ir – ramybė“; „Svarbu ne liga, svarbu – nebūti ligoniu. Liga yra, ligonio nėra“.

Besidominčius Tėvo Stanislovo asmenybe, jo gyvenimo ir veiklos tikslu – būti su žmonėmis ir žmonėms, B. Tiknevičiūtės knygos-dienoraščio „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ ieškokite viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje ir filialuose.