Apie jausmą, kai negali nekurti

E. Šuldiakovas, B. Morkevičienė (Ovidijaus Kuldos nuotr.)

Vasario 10 dieną, penktadienį, Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Poezija, skambanti fotografijos mene. Gamtos perlai“, kuriame dalyvavokuriantys šilutiškiai: Birutė Morkevičienė, Valerijus Volkovas, Adas Nausėda ir Eugenijus Šuldiakovas. Pastarasis popietę pradėjo mintimi, kad iš prigimties visižmonės yra kūrėjai, meno galia veržiasi iš širdies, tik reikia jos neužgožti, nenustumti į gilumas.Savo sugebėjimus atskleisti ir puoselėti galima bet kada, niekada nebūsi per senas ar per jaunas. Štai ir renginio svečiaisavo tikrąjį pašaukimą užčiuopė skirtingais gyvenimo laikotarpiais.Šiandien jų patirtys, charakteriai, kasdieniai darbai toli gražu nėra panašūs, tačiau juos vienija kas kita – kūryba.

Buvusi ilgametė Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė, lietuvių kalbos mokytoja, redaktorė ir poetė Birutė Morkevičienė pripažino, kad eiliuoti pradėjo gyvendama Kintuose, kur mokėsi ir baigė vidurinę mokyklą, kūrybos neapleido ir studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute.Atradusi šį pomėgį suprato, kad tiesiog negali nerašyti.Dalis eilėraščių sugulė į 2010 m. pasirodžiusią knygą „Žodis gėlei”, iliustruotą jos pačios fotografijomis. Fotografija – dar viena B. Morkevičienės aistra. Renginio metu susirinkusieji galėjo pasiklausyti jos eilių, kurios kartu su fone besimainančiaisautorės užfiksuotaisgamtos vaizdais sudarė darnią visumą. Patirti išgyvenimai, laiko tėkmė, gamtos ir žmogaus sąsajos, šeima, namai – tokios temos vyrauja žemiškaijautrioje B. Morkevičienės kūryboje.

Popietę dar labiau praskaidrino muzikantas Valerijus Volkovas, pagrojęs gitara, sudainavęs keletą dainų sodriu, gerai valdomu balsu. Svečias papasakojo, kad yra kilęs nuo Švėkšnos, o gitarą mėgo nuo mokyklos laikų. Tačiau pats kol kas nekuria tekstų muzikai, atlieka artimas širdžiai kitų kūrėjų dainas.

Smalsus ir kūrybingas žmogus nepabūgsta išbandyti save daugelyje sričių, kol atranda pačias mieliausias, bet ir tada nenustygsta vietoje, nepaliauja ieškoti, tobulėti. Savo veiklų įvairove išsiskiria Eugenijus Šuldiakovas – dailininkas, meno terapijos specialistas, besidomintis Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, dirbantis ugdomąjį darbą su vaikais ir suaugusiais, vedantis saviugdos kursus, skaitantis paskaitas, rašantis eiles. Su renginio dalyviais jis pasidalino keletu savo eilėraščių, kuriuose justi lyrinio subjekto ir autoriaus pasaulėžiūros tapatumas. Jie – apie dvasios stiprybę, laisvės troškimą, sielos spindesį, matymą širdimi.

Anot šilutiškio verslininko, bardo Ado Nausėdos,širdis užsimano dainuoti, kai sutinki savo mūzą.Tada imi kurti. Taip ir jam nutiko prieš aštuonerius metus. Šiandien jo kūryba žinoma ne tik pamario krašte, bet ir plačiau. Savo jausmingomis dainomis A. Nausėda pradžiuginoir susirinkusią auditoriją. Muzikos fone buvo rodomos renginyje negalėjusios dalyvauti architektės Tatjanos Petravičienės fotografijos, kurios stebino subtilumu, meniškumu, pastabumu.Akimirkos žavesyje skleidėsišerkšno gėlės, bolavo apsnigti medžiai, paslaptingos žiemos sukurtos skulptūros, sustingusiame vandenyje žėrėjo saulės blyksniai.

Jauki atmosfera, matyt, įkvėpė, padrąsino, nes tarp žiūrovų atsirado ir daugiau norinčių pasidalinti savo kūryba. Iš Juknaičių kilusi ir ten gyvenanti Eugenija Jefimovienė papasakojo apie pašaukimą rašyti eilėraščius ir prozos tektus, tačiau jauna būdama jo neišgirdo. Įsiklausė ir išgirdo vėliau.Dabar sklandžiai liejasi eilės, lyg kas į ausį diktuotų mintis apie šeimą, draugus, savo kraštą.

Pabaigoje V. Volkovas vėl pradžiugino gitaros skambesiais ir daina, kurios žodžius žinojo bene visi susirinkusieji, todėl noriai pritarė atlikėjui, lingavo ir plojo. E.Šuldiakovas atsisveikindamas palinkėjo visiems gerumo ir atviros širdies. Renginio dalyviai neskubėjo išsiskirstyti, tarpusavyje noriai dalijosi mintimis, prisiminimais, kas ką kadaise mėgo kurti. Kas žino, gal su kūrėjais praleista popietė ne tikpaliks smagų prisiminimą, bet ir paskatins surasti savyje kūrybinę gyslelę…