2009-04-16

Anos Marijos kūryba

Rubrikose: Skaitytojų kūryba  Žymos: Poezija

DRAUGEI GITAI

 

 

Sidabru spindės visa gamta,

 

o namie žaliu mišku kvepės,

 

tu ateiki, drauge miela, vėl

 

pasvajot prie šventinės ugnies.

 

 

 

Kai iš laimės tau sparnai išaugs,

 

ar netyčia ašara riedės,

 

teprašau, tu bet kada pašauk –

 

aš tave priglausiu prie širdies.

 

 

 

Nesvarbu ar saulė skaisčiai švies,

 

ar speiguotą giesmę vėjas staugs,

 

lauksiu tavęs, drauge mylima,

 

ir žinau – kas laukia tas sulauks.

 

 

 

Nesvarbu ar rytas, ar naktis,

 

ar saulutė kaitins, ar žiema –

 

aš žinau, draugystė mūs išliks,

 

Gita – mano drauge mylima.

 

 

 

Kai danguj sužibs pirma žvaigždė

 

ir mėnulis burę vėl įtemps,

 

tu ateiki, drauge miela, vėl

 

kol dar mano siela neužtems.

 

 

 

Kai pro langą saulė suspindės,

 

naują, gražią dieną ji paskelbs –

 

tu ateiki vėl, drauge miela,

 

džiaugsimės kartu kol vėl sutems.

 

 

 

Kai upokšniai ledą nugalės,

 

o berželiai puošis pumpurais

 

tu ateiki, drauge miela vėl,

 

pasidžiaugt pavasario aidais.

 

 

 

Suoks kada lakštutė paupyj,

 

ievos ir alyvos sužydės,

 

tu, mieloji drauge, vėl ateik –

 

gera vakarais čia pasėdėt.

 

 

 

Pasipuoš miškai žaros spalvom,

 

gervės į pietus sparnus pakels,

 

drauge tu mieloji, vėl ateik

 

kai sulauksim, rudenio vėlaus.

 

 

 

 

ŽINUTĖ ANAPILIN

 

 

Kaip norėčiau aš tau

 

parašyti žinutę

 

su daug žodžių šiltų

 

ir su meilės jausmais,

 

 

 

tau rašyčiau per dieną

 

ir per naktį aš gūdžią,

 

nesustočiau rašyt

 

jei žinočiau – nueis…

 

 

 

nesupykčiau visai

 

nesulaukus atsakymo,

 

laukčiau ilgesio viltį

 

užspaudus giliai širdyje

 

 

 

ir visai nesvarbu

 

nesulaukti atsakymo

 

kai žinai, kad manuosius

 

laiškelius tu skaitai.

 

 

 

Bet veltu aš bandau

 

sugalvoti sau priežastį –

 

lementas nusėdo

 

ar ne ryšio zona.?

 

 

 

juk puikiausiai žinau –

 

nepasieks tavęs žodžiai tie

 

ir daugiau nesakysi man:

 

– tuoj grįžtu pas tave.

 

 

 

Vėlei pinasi mintys,

 

nežinau ką galvoju,

 

susikaupt ir tiesos

 

pripažint negaliu,

 

 

 

vėl rašau tau laiškelį,

 

Sms-ą rimuoju,

 

noriu tau pasakyt

 

kaip vienai man sunku.

 

 

 

Vis Dievulio maldauju,

 

kad jėgų man suteiktų,

 

kad galėčiau ir Tau

 

leist ramybėj ilsėt

 

 

 

ir sakau Tau sudiev,

 

Tu ramybėj ilsėkis

 

su šventais angelais

 

ir laimingom sielom,

 

 

 

aš turiu dar gyvent

 

tiek kiek davė man Dievas –

 

pasistengsiu ištvert

 

ir gyventi tikrai.

 

 

 

 

TRUMPUTIS LAIŠKELIS

 

 

Jei galėčiau surinkt

 

saulės spindulių pluoštą,

 

dar saujelę žvaigždžių,

 

gabalėlį dangaus,

 

o iš pievų margų

 

pienės pūką švelniausią,

 

gėlę, kad užsiuostų

 

tau kvapai tolimi

 

Tėviškėlės laukų,

 

o spalvos paprašyčiau

 

iš drugelio sparnų

 

 

 

 

 

Vis dar trūksta kažko?

 

gal upelio sraunumo,

 

gal lakštutės giesmės,

 

o gal lašo lietaus?

 

kad galėčiau nuaust

 

tiktai tau laimės juostą

 

su švelniausiais jausmais

 

ir svajonėm slaptom…

 

jei galėčiau tiktai…

 

 

 

Bet deja, neįmanoma –

 

aš per mažas žmogus,

 

kad daryt stebuklus

 

štai todėl ir siunčiu tau

 

tiktai trumpą laiškelį –

 

čia sudėjau jausmus

 

ir svajas, ir sapnus.

 

 

 

 

Mano svajonių pilis

 

 

Pabudau vieną rytą

 

ir nusprendžiau, kad tau

 

dovanosiu aš pilį

 

kur seniai pastačiau.

 

 

 

Iš spalvotų svajonių

 

ir gražiausių sapnų-

 

sienos meilės tyriausios,

 

lubos dvelkia džiaugsmu.

 

 

 

Ta pilis nuostabiausia

 

iš balčiausių pilių-

 

bokštai žibantys auksu

 

kyla virš debesų,

 

 

 

stovi ji žaliam slėnyj

 

tarp gėlynų margų,

 

o takeliai į pilį

 

pabarstyti smėliu.

 

 

 

Mes gyventi galėtume

 

toj baltojoj pilyj

 

tik kažin realybę

 

tu palikt ar gali?

 

 

 

Bet užeik nors minutei

 

čia pabūti svečiu,

 

pamatysi kaip gera,

 

kaip čia būna šviesu,

 

 

 

menės didelės, erdvios,

 

spindi žvakių šviesa,

 

o per langus matyti

 

nuostabiausia gamta.

 

 

 

Duokš man ranką ir einam

 

pasivaikščiot pilin,

 

negaliu vienam leisti,

 

nes paklysti gali.

 

 

 

Ir pati aš kai kartais

 

čia klajoti bandau

 

dar bijau pasiklysti

 

tarp svajonių žmogaus.

 

 

 

Kai man liūdna užeina

 

ar nustoju vilties –

 

tekina aš pabėgu

 

užu vartų pilies,

 

 

 

 

pasivaikštau po sodą,

 

dar paglostau medžius,

 

kartais netgi pavyksta

 

paskraidyt drugeliu.

 

 

 

Kartą šitaip plasnojau,

 

man nuvargo sparnai,

 

ant žiedelio geltono

 

pailsėt sumaniau,

 

 

 

uodžiau saldų nektarą –

 

jis svaigino mane

 

ir švelnutis vėjelis

 

pabučiavo tada.

 

 

 

Mirksniu man išsiblaivė

 

gelsvo žiedo kerai,

 

nes žinojau puikiausiai –

 

tu vėjelis buvai.

 

 

 

Veltui puoliau ieškoti

 

tarp žiedų ir sode –

 

visą pilį išnardžiau,

 

bet deja…bet deja.

 

 

 

Gera būt jei galėčiau

 

drugeliu aš skraidyt,

 

gera būt pasijausti

 

vėlei tavo glėbyj…

 

 

 

Negaliu pastatyti

 

aš tvirtovės šalies,

 

bet manosios balčiausios

 

nieks sugriaut negalės.

 

 

 

Ir kai linksma ar liūdna

 

vis sugrįšiu tenai,

 

į svajonių tvirtovę –

 

susitiksim čionai.

 

 

 

 

Sveikinu Tatjaną

 

 

Aš ilgai, ilgai galvojau

 

ką gi tau padovanot?

 

dovanot norėčiau rojų,

 

bet dar reikia pagalvot..

 

 

 

Tu turi didžiausius turtus

 

šičia, žemėj nuostabioj

 

ir tikrų draugų ir draugių,

 

darbą, pagarbą šeimoj.

 

 

 

Į tave kaimynai kreipias

 

su visokiais klausimais,

 

prašo patarimų draugės,

 

vyrai jų, net ir vaikai.

 

 

 

Visada randi paguodą,

 

patarimą dėl kitų,

 

sako, gauna tas kas duoda

 

ir šiais žodžiais aš tikiu.

 

 

 

Mokei ir mane šypsotis

 

kai vienatvėje dusau,

 

pasistengsiu atiduoti

 

meilės trupinį ir tau.

 

 

 

Dar seniau drįsau galvoti –

 

gera žmogui be bėdų…

 

bet pati mane išmokei

 

neliūdėti kai graudu.

 

 

 

Visad akys spinduliuoja

 

tavo šilumą sielos,

 

tiktai kartais išsiduoda

 

skausmą tavo vienumos.

 

 

 

Dovanot norėjau rojų,

 

kaip pirma tau ir sakiau,

 

bet juk žemėj tu laiminga,

 

tarp draugų juk daug smagiau.

 

 

 

Dovanoju tau dalelę

 

draugiškos mažos širdies

 

lai jinai nušvies tau kelią,

 

niekados neleis liūdėt,

 

 

 

Dar prie šito palinkėsiu –

 

būk tokia, kokia esi,

 

o dėl rojaus pasakysiu –

 

radom jį tavoj širdyj.

 

 

 

Daug norėčiau pasakyti,

 

bet ir taip per daug kalbu,

 

žodžiu, rojus tau sukurtas-

 

čia, tarp mylinčių draugų.

 

 

 

Sveikinu tave nuoširdžiai,

 

mano Drauge, nuostabi –

 

lai visi šiandieną girdi –

 

man esi labai brangi.

 

 

 

Už Tatjaną tad pakelkim

 

vyno sklidinas taures

 

ir visi drauge išgerkim,

 

nes Tatjaną mylim mes.

Atšaukti atsakymą.