1831 metų sukilimo atgarsiai Švėkšnoje(1)

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

2011-ieji pavadinti Emilijos Pliaterytės ir 1831 metų sukilimo atminimo metais. Prabėgo 180 metų nuo 1831 metų sukilimo, kuris paveiktas to meto revoliucinių judėjimų Prancūzijoje ir Belgijoje – atspindėjo Lietuvos ir Lenkijos patriotinių jėgų kovą prieš carinės Rusijos imperijos politinio ir visuomeninio gyvenimo suvaržymus bei siekį išsivaduoti ir atkurti Abiejų Tautų Respublikos valstybingumą.

1831-ųjų pavasarį bajorijai, valstiečiams ir miestelėnams metus iššūkį reakcingiausiai caro Nikolajaus I valdomai Rusijai, padriki, audringai prasidėję įvykiai Žemaitijoje, peraugo į organizuotą sukilimą. Nedėstysiu ištisos įvykių raidos, apsiribosiu tik esminiais bruožais, įterpdama šio sukilimo atgarsius Švėkšnoje iš išsamios, F. Sliesoriūno parašytos 1831 metų sukilimo studijos, „1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje“, Vilnius, 1974.

Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplinta visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai puldinėja miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdo pašto komunikacijoms.

1831-ųjų birželio pradžioje į Lietuvą įžengia sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas. Jam vadovauja brigados generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus sukilimo vadovybė jį patvirtina vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje. Atskiriems daliniams, kuriuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių, vadovauja generolai Dezideras Chlapovskis (Dezydery Chlapowski), Henrikas Dembinskis (Henryk Dembinski) ir Pranciškus Rolandas (Franciszek Rohland). Gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių pamažu traukiasi Prūsijos Karalystės link.

Liepos 9 d. Kuršėnuose įvykusiame sukilėlių vyriausiojo štabo posėdyje priimamas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą.

„Liepos 14 d. vakare K. Kroicas su daliniu atžygiavo į Veiviržėnus. Iš čia jis pasiuntė per parlamentarą P. Rolandui laišką, siūlydamas pasiduoti, bet P. Rolandas pasiūlymą atmetė ir skubėjo toliau į Švėkšną, dar tikėdamas prasiveržti į Augustavo vaivadiją. Pailsėję tik keletą valandų, sukilėliai išžygiavo į Naumiestį.

Liepos 14 d. K. Kroicas paėmęs ulonų ir kazokų pulkus, nuskubėjo iš Veiviržėnų į Švėkšną. <…> I. Delingshauzenas su daliniu nužygiavo į Švėkšną.

K. Kroicas, pasiekęs Švėkšną, rado sugriautą tiltą per Švėkšnos upelį ir Verzilino kazokų pulką. K. Kroicas paliepė Ofenbergo ulonų pulko 4 eskadronams perbristi upelį ir pasivyti sukilėlius“. (F. Sliesoriūnas, „1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje“, Vilnius, 1974, 353 psl.).

Štai, ką rašo monografijoje „Švėkšna“, A. Rugytė – „Užėjo 1831 sukilimo metai. Švėkšniškiai sukilime dalyvavo ir Švėkšnos vardas minimas šio sukilimo istorijoje.

… liepos 14 d. buvo Švėkšnoje sustojęs ir vienas veikliausių sukilimo generolų – P. Rolandas. Jis su savo kariuomene norėjo prasimušti Lenkijon ir iš Švėkšnos nužygiavo į pietus. <…> Teko dar girdėti senų prisiminimų apie sukilimo kariuomenės stovyklavimą Švėkšnoje, už miestelio, prie taip vadinamos Parakaunyčios, už dvaro pievų prie kelio į Aisėnus… Tuo metu ten dar buvo tvenkinys ir per jo siauresnę dalį buvo tiltas ant polių. Tuo būdu sukilėliai turėjo savo stovyklai gerą priedangą nuo rusų ir atrodo, kad tie prisiminimai yra teisingi“ (113-114 psl.).

Nors sukilimas pasibaigė pralaimėjimu, tačiau tai nepalaužė tikėjimo, kad kada nors pavyks išsivaduoti ir atkurti valstybingumą.

E. Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus pirmininkė Ona Norkutė surinko istorinę medžiagą, parengė žygio „1831 – ųjų metų sukilėlių takais“ aprašymą ir maršrutą.

Žygio maršrutas, kuriuo keliavo Švėkšnos sanatorinės mokyklos ir Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijos moksleiviai bei pedagogai, pradedamas kaimyniniame Klaipėdos rajone – etnografinėse XIX – XX a. gražiai prižiūrimose Kisinių kapinės, kuriose palaidotas vienas iš 1831 m. sukilimo vadų – generolas Antanas Gedgaudas (1792-1831), tęsiamas ir užbaigiamas Šilutės rajone, Švėkšnoje – aplankant Parakaunyčios kalną ir tiltą, kurį sugriovė sukilėliai, ties Vilkėnu.

Žygio maršruto organizatorė O. Norkutė neabejoja, kad šio žygio prasmė – ugdyti jaunimą meilės Tėvynei linkme. Tėvynę turime suvokti kaip idėją, o už idėją vertą žūti. Tik Tėvynė, įsisąmoninta kaip idėja, gali suteikti žmogui tam tikrą dvasinį nušvitimą. Tėvynėje – idėjoje slypi visos dvasinės žmogaus galios: moralumas, meilė, ištikimybė, pasiaukojimas. Prasmingiausias pavyzdys – 1831 m. sukilimo dalyvės, nacionalinės didvyrės, šio sukilimo simbolio, Emilijos Pliaterytės (1806-1831) gyvenimas – likimo lemtas būti trumpu, bet prasmingu. Net praėjus keliems šimtmečiams nuo jos gimimo, šį vardą pagarbiai taria ne vienos tautos žmonės.