Laisvės keliu – dvidešimt pirmą kartą

XXI tradicinis tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“. Nuotraukos Edvardo Lukošiaus

Saulėtą rugpjūčio 24 – osios rytą prie Vilniaus Arkikatedros varpinės, pasipuošę spalvinga sportine apranga, išsirikiavo 40 Lietuvos ir Latvijos XXI tradicinio tarptautinio estafetinio bėgimo „Baltijos kelias“ dalyvių. Jų palydėti atvyko Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės pavaduotojas Algis Čaplikas, buvęs LR Seimo narys Lietuvos atsinaujinančių išteklių asociacijos prezidentas Artūras Skardžius.

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas visiems susirinkusiems jų palydėti priminė šio istorinio, politinio, dvasinio, patriotinio, auklėjamojo, neturinčio analogų pasaulyje, pagarbos bėgimo esmę ir tikslus, pažymėjo, kad kiekvienais metais šiuo bėgimu norima priminti visai pažangiajai pasaulio bendruomenei, kad mūsų trijų Baltijos valstybių iškovota Laisvė ir Nepriklausomybė yra dar jauna, kad visomis turimomis išgalėmis reikia ją saugoti, puoselėti ir budėti. Kad mūsų kaimynai, turintys pačius moderniausius XXI amžiaus ginklus, negalėtų išplėšti taip sunkiai iškovotos mūsų Laisvės ir Nepriklausomybės iš mūsų rankų.

Gerbiamieji svečiai pasveikino ištverminguosius bėgikus, palinkėjo jiems gero oro, palankaus vėjo, ištvermės ir ryžto, siekiant užsibrėžto tikslo įgyvendinimo.

Šio mūsų bėgimo Talismanu tapęs kunigas Ričardas Doveika, pasakė, kad savo bėgimu visiems ir kiekvienam mes nešame šviesą ir tiesą, kad, sutiktieji kelyje žmonės, susimąstytų, kam visa tai daroma, ko siekiama. Tradiciškai palaiminęs bėgikus ir pašventinęs Baltijos keliu mūsų nešamus kryželius, kunigas R. Doveika palinkėjo nepalūžti, išlikti tvirtiems iki galo, savo širdyse nešti tikrąją tiesą, kuri suteiktų mums stiprybės ir ištvermės.

Nuo Arkikatedros aikštės bendroje kolonoje su trijų Baltijos valstybių vėliavomis nubėgus 9 km mus pasitiko Vilniaus rajono savivaldybės atstovai. Jie pasveikino ištverminguosius bėgikus, pavaišino kibinais ir gaiviaisiais gėrimas. Pasistiprinę užkandžiais ir gėrimais bėgimo dalyviai tęsė ilgą ir nelengvą savo žygį.

Širvintų rajone, prie tradicinės susitikimo vietos, paminklinio akmens, mūsų laukė Širvintų rajono vicemeras A. Juozonis, sporto skyriaus vedėjas B. Sockis, savanorių vadas mokytojas L. Vaicekauskas ir gausus būrys vietinių bėgimo mėgėjų. Pasveikinti, apdovanoti ir lydimi vietinių bėgimo mėgėjų, kuriems buvo įteikti atitinkami pažymėjimai, Laisvės pranašai tęsė garbingą misiją toliau.

Prie Ukmergės rajono ribos mus sutiko ir pasveikino Ukmergės rajono vicemeras R. Baravykas ir sporto skyriaus vedėjas L. Lenartavičius. Ukmergiškiai gražiai pagerbė visuose „Baltijos kelio“ bėgimuose dalyvavusius bėgikus – šio renginio sumanytoją ir vykdytoją R. Bernotą, pasvalietį B. Saulį ir savo rajono atstovą J. Songailą. Gavę gražių dovanų ir maisto atsargų bėgikai, lydimi ukmergiškių nubėgo toliau.

Šilti ir malonūs sutikimai, sveikinimai bei pozavimas bendroms, istorinę reikšmę turėsiančioms nuotraukoms, negailestingai „tirpdė“ mūsų laiką. Deja, to pasėkoje mes pradėjome atsilikti nuo numatyto bėgimo grafiko. Kad pasivytume planuotą laiką, teko daryti korekcijas – vietoje 10 km ilgio etapų pradėjome bėgti po 5 km. Taip iš dalies mes „pasivijome laiką“.

Tradiciškai ir nepriklausomai nuo jokių aplinkybių susitikimo vietoje, prie Panevėžio rajono ribos, mūsų laukė gausus būrys vaikučių ir šio rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas A. Savickas. Kaip visada šio rajono savivaldybė pasižymi dosnumu – iš jų mes gauname „liūto dalį“ maisto produktų, kuriuos gardžiai sušveičiame antros bėgimo dienos vakare Latvijoje, Salacgrivos mokyklos sporto salėje.

Dar už penkių kilometrų mūsų laukė didelis būrys kauniečių, kurie Prano Majausko pakviesti tradiciškai atvyksta prie didžiojo ąžuolo, prie kurio stovi paminklinis stogastulpis, skirtas Sibiro žemėje žuvusiems Lietuvos sportininkams atminti. Šio garbingo žmogaus, P. Majausko, pastangų dėka šioje vietoje subujos ąžuolų giraitė, kurioje vienas iš jų yra skirtas Baltijos keliui ir jų vadovui R. Bernotui.

Belaukdami atbėgančių „Baltijos kelias“ bėgikų, Šilų mokyklos mokiniai ir mokytojai dalyvavo ten vykusiose varžybose, kurie bėgikų akivaizdoje buvo apdovanoti medaliais ir prisiminimo dovanėlėmis. Medaliai buvo įteikti ir Latvijos bėgikams, o visiems „Baltijos kelias“ bėgimo dalyviams ir svečiams atiteko po geroką gabalą 10 kg sveriančio naminio sūrio.

O Panevėžyje, prie miesto kapinių, visada pirmiausiai mus pasitinka vietos dviratininkai, kurie palydi bėgikus iki Panevėžio savivaldybės aikštės. Tenai, kaip įprasta, mūsų laukia šimtai panevėžiečių, kurie, griaudžiant dūdų orkestrui, mus pasitinka audringais plojimais. Pasitikti bėgikų atvyko ir šiuo metu atostogaujantis Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius. Pasveikinęs XXI „Baltijos kelio“ bėgimo dalyvius ir palinkėjęs jiems sėkmingai užbaigti šventą misiją, padėkojo šio istorinio bėgimo renginio iniciatoriui ir vykdytojui Romui Bernotui, įteikė padėkos raštą ir vainikavo jį ąžuolų vainiku.

Gavę dovanėlių ir palydėti gražių palinkėjimų bėgimo dalyviai nuskubėjo į Pumpėnus, kur tradiciškai iškilmingai juos sutinka Pasvalio rajono Pumpėnų seniūnijos vadovai ir gyventojai. Apdovanoti jų rankomis paruoštais medaliais, rudens gėrybėmis, jau brėkštant, bėgikai išskubėjo į Pasvalį. Daugelį metų Pasvalio stadione bėgikai pasiekia pirmosios dienos finišą.

Pasistiprinę kareiviška koše bėgikai kuo greičiausiai nuskuba poilsio. Antros dienos 6 val. ryto vėl į trasą išbėga pirmojo etapo dalyviai. O 8 val. pirmuosius bėgikus pasitiko Pasvalio rajono Saločių seniūnijos bendruomenė, gausi kaimo kapela ir nepakeičiamas Saločių seniūnas Algimantas Mašalas. Grojant kapelai visi bėgimo dalyviai susėdo prie gausiai padengto pusryčių stalo. Vėl sveikinimai, linkėjimai, gėlės, o meniškai akmenyje iškaltas sportinis batelis – mūsų vadui Romui.

Saločiai – tai ta vieta, kurioje mes paskutinį kartą atsispiriame nuo gimtosios savo žemės ir įbėgame į kaimyninės Latvijos žemę. Deja, deja – čia mūsų jau niekas nebelaukia ir nebesutinka.

Vėl gi tradiciškai – 15.00 val. Rygoje, prie Laisvės paminklo, mes padedame Saločiuose gautas gėles – šį kartą ir R. Bernoto Panevėžyje gautą ąžuolų vainiką. Ir toliau nors liūdnokai, bet žvaliai mes tęsėme savo garbingą žygį.

Artėjant prie Talino sulaukėme netikėto skambučio – vienas estas pageidavo prisijungti prie mūsų. Valio! Bus kam nešti Estijos vėliavą. Net 17 metų ją kantriai ir garbingai nešė Pakruojo rajono Bėgimo mėgėjų klubo „Vėjas“ vadovas Albertas Survila mūsų pakrikštytas Marko Tervis.

Esto kalbos turėjo faktinį pagrindą. Likus iki Talino 40 km kelkraštyje stovėjo aukštas egzotiškai atrodantis vyras su tokia pat kaip mūsiškio krepšinio gerbėjo Sėklos barzda. Pirmiausiai estas paprašė mūsų „atidaryti“ neseniai užbaigtą statyti jo apylinkės stadioną – prašė apibėgti vieną ratą. Po to, pavaišinęs tyro šaltinėlio vandeniu, kartu su mūsiškiais išbėgo į trasą.

Taline, Parlamento rūmų aikštėje, mūsų laukė keletas lietuvių bendruomenės Estijoje atstovų ir viena iš ten esančio Lietuvos ambasados darbuotojų.

Tradicinis tris kart valio – taip garsiai, kad visi Talino senamiesčio balandžiai išsigąstų lyg nuo patrankos šūvio. O Viešpatie, duok mums jėgų – 21 kartą mūsų Romas bėgikų rankų pamėtėtas skrido aukštyn pažiūrėti į dangų kylančių balandžių. Po to – apdovanojimai, apsikabinimai – trijų litrų šampano butelis, džiaugsmo ašaros akyse ir pasididžiavimas, kad mes tai padarėme.