Knyga – laiškas į praėjusį šimtmetį

Nuotraukos Birutės Morkevičienės

Rugsėjo mėnesį šilutės TAU literatai gavo dovanų iš savo vadovės Irenos Arlauskienės – naują jos elegijų knygą „Rūgštynių sula. Elegijų rašymo pradžia buvo 2019 metų spalis, po nepilnų metų knyga išvydo dienos šviesą. Knygos viršelio ir piešinių autorius Egidijus Vidrinskas. Savo įspūdžius apie knygą literatai išsakė popietėje spalio 7 d. Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centre, kur susirenka trečiadieniais.

„Užsilikęs po šalnos rūgštynės lapelis – tik kukli ano pasaulio elegija. Sakoma, kad kiekviename kūrinyje neišvengiamai yra autorius, t.y. autobiografinis motyvas, tačiau kartais išgirsta istorija, patirtas jausmas taip stipriai įsitvirtina rašančiojo pasaulyje, kad tampa lyg ir jo paties nuosavybe, vienaip ar kitaip išsiskleidžiančia tekste. Žinoma, ir šiose elegijose“, – knygos anotacijoje rašo I. Arlauskienė.

Elegija (gr. elegeia < elegos – rauda) – lyrikos žanras, antikos poezijos kūrinys ir iš jo susiformavęs vėlesnių laikų eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos; elegijai būdingas poetinis intymumas, švelnumas ir asmeninio gyvenimo atskleidimas.

„Skaitau bičiulės elegijas. Ką ten skaitau: skonėjuos, panirusi į begalinį žodžių gražumą. Tiek tose elegijose graudulio, susimąstymo, tiek noro suvokti praėjusių dienų prasmę, – kalba Vida. – Ir visiškai suprantama, kodėl dovanodama savo knygelę autorė primygtinai prašė skaityti nuosekliai – nuo pirmos elegijos. Iš tiesų tik taip galėsime pamatyti smalsios mergaitės augimą, meilės ilgesį, svajones, vedančias prie magiškų piliakalnių durelių. Atsiminimų akimis užrašomi artimiausi žmonės: tėvas – šelmis kalvis, mama, senolis ir mamukas. Ir atsidūstama, kad jų pasauliai šiandien liko „kaip neįspėta mįslė“, kad begaliniai jų ilgintis „horizonto vartai uždaryti“. Reikia pripažinti autorės talentą, kai sugebama pakilti nuo kasdieniškos buities, darbų, rūpestėlių iki filosofinio bėgančio laiko, žmogaus gyvenimo trapumo apmąstymo“.

Papildydama Vidą, Zina kalba, kad autorės elegijų žmogus pasirodo kaip labai jautrus, mylintis savo šeimą: „Skaitant elegijas prieš akis prabėga visas moters gyvenimas: rytinė ruoša, paaugliukė, prašmatniam miestely pas tetą gyvenusi ir ten ėjusi į mokyklą, ėjimas basomis, plono kartūno suknelėmis su mama, matyt, grybauti ar uogauti, sėdėjimas ant senolio kelių, žiūrėjimas į žvaigždes ir susimąstymas apie gyvenimo prasmę ir artėjančią senatvę“.

Janina atkreipė dėmesį į gražią, turtingą elegijų kalbą. „Tai ypač džiugu, – sakė ji, – kada vyrauja kalbos skurdėjimo tendencija, kada net ir dažno šiuolaikino poeto eilutė „sausa“, be gyvybės“. Ji džiaugėsi, kad elegijų autorė tarsi atveria žodžių lobyno skrynelę, retsykiais pasitelkdama pagalbon ir mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio frazę, žodį.

Pati autorė paklausta, kas davė postūmį „Rūgštynių sulai“, sakė: „Iš tikrųjų elegijos gimė per trumpą laiką. Norėjau savo anūkams papasakoti, kaip močiutė gyveno aname šimtmetyje. Kadangi nerašau eilėraščių, pasirinkau tokį žanrą“. Ši I.Arlauskienės knyga bus įdomi tiems skaitytojams, kurie domisi mitologija, senove, atidūs detalei. Jautrus pasakojimas palies širdį, nes daugelio taip pat išgyventa, išjausta. Ir apskritai elegijos atveria tokį spalvotą, tokį įvairialypį pasaulį, kad vertos įdėmesnio žvilgsnio, atidaus skaitymo, kad pajustum ne tik rūgštynių, bet ir žodžių skonį.

Ateityje planuojamos knygos sutiktuvės Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.