F. Bajoraičio viešajai bibliotekai padovanoti Antano Vaičiulaičio „Laiškai“

Antano Vaičiulaičio „Laiškai“

Įspūdingu, solidžiu leidiniu savo apimtimi (958 p.) ir talpinamos informacijos kiekiu praturtėjo viešosios bibliotekos knygų fondas. Kraštietė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ilona Čiužauskaitė šilutiškiams dovanojo vieno iškiliausių XX a. literatūros klasikų Antano Vaičiulaičio „Laiškų“ rinktinę (Vilnius, 2013). Literatūrologė I. Čiužauskaitė yra viena iš šios knygos parengėjų bei skaitytojams pateikiamų „Redakcinių pastabų“ autorė. Degučiuose gimusios tyrinėtojos parengtų, sudarytų ar autorinių monografijų ir knygų sąrašas jau siekia trečią dešimtuką, neminint mokslinių straipsnių, recenzijų, publikacijų tęstiniuose ar serialiniuose leidiniuose.

Naujasis spaudinys pateikia gausų A. Vaičiulaičio epistolinį palikimą: rinktinėje sutelkti rašytojo, išsiskiriančio ypač šviesia humanistine pasaulėžiūra ir dėmesiu estetiniam kūrinio formos tobulumui, laiškai, rašyti 1924–1992 metais, pradedant aštuoniolikmečio gimnazisto, baigiant prieš pat mirtį rašytomis eilutėmis. 68 metų intensyvaus susirašinėjimo rezultatas – gausi ir nepaprasta įvairove pasižyminti epistolika, ne tik iškelianti meninę ir visuomeninę rašytojo veiklą, bet pirmiausia pristatanti jį kaip kultūros žmogų.

„Buvai žmogus kaip kiti – ir tiek…“ – šiais A. Vaičiulaičio žodžiais įžangą į rašytojo epistolinį palikimą pradeda viena iš rinktinės parengėjų Neringa Klišienė. Brautis į žmogaus asmeninę erdvę visada truputėlį rizikinga ir baugu. Juk laiškuose asmuo apnuogina savo sielą, dažnai nesvarsto ar iki galo neįsigilina rašomų žodžių prasmėn. Kita vertus, laiškai teikia ypač daug žinių apie asmenybės pasaulėvoką, subjektyvų požiūrį į tai, kas vyksta. N. Klišienė teigia, jog būtent A. Vaičiulaičio laiškai užpildo šio literatūros meistro autobiografijos spragas, nes, anot rašytojo, „rašyti apie save yra prieš visos mano esybės nusistatymą“. Pagrindinis dėmesys rinktinėje sutelkiamas į

kūrybinį ir intelektinį A. Vaičiulaičio veiklos pobūdį atskleidžiančius epistolinius tekstus, skirtus literatūros, meno, mokslo pasaulį reprezentuojantiems asmenims. Anapus rinktinės liko gausi ir nepaprastai įdomi asmeninė korespondencija – laiškai žmonai Joanai Abramikaitei-Vaičiulaitienei ir artimiesiems. Greta korespondencijos su įvairiausiais žmonėmis – rašytojais, kalbininkais, dailininkais, istorikais, leidėjais, visuomenės veikėjais – rinktinėje publikuojamas ir laiškas Vydūnui. A. Vaičiulaitis rašo: „Aš pats jau seniai Jus [Vydūną] pažįstu. Kai nuvažiuodavau prieš 25 metus į svečius pas savo tetą, tenai, Suvalkijos kaime, rasdavau Jūsų raštų apie Visatos Sąrangą, apie mirtį. Mano pusbrolis, ūkininkas, man sakydavo, rodydamas tas knygas: „Tai parašė Vydūnas, filosofas…“.

Dovanotas leidinys bus pravartus ne tik A. Vaičiulaičio, vieno pirmųjų lietuviškų meilės romanų („Valentina“ – parašytas 1936 metais) kūrėjo mėgėjams ir skaitytojams, bet ir tyrinėjantiems ar studijuojantiems tarpukario Lietuvos, emigracinio laikotarpio literatūrinius, tarpkultūrinius ir socialinio gyvenimo diskursus. Ši rinktinė yra kol kas pati išsamiausia rašytojo epistolinė autobiografija.