Į vasarą…

Vasariškai šiltą birželio ketvirtadienį, užmiršę burbėti ant karantino, nugvelbusio mūsų pavasarį, išėjome į vasarą… Atvėrėme širdis šilumai, įvairiausių atspalvių žalumai, pražydusioms gudobelėms ir lubinams, plaukiantiems rugiams ir taip lauktam nedrąsiam lietučiui… Nors dar kvėpinamės dezinfektoriais, laikomės porečiu atstumu, su kaukėmis – erdvu, lengva, gera, nes jauti blėstant tolstančios koronės baimę. O išsivedė mus – TAU literatus, „Seklyčios“ moteris, būrelį miestiečių ir svečių – F. Bajoraičio biblioteka, pakvietusi į vasaros skaitinius su nauja Birutės Morkevičienės poezijos knyga „Išeinu į vasarą“. „Išeinu į vasarą“ – šilta, jauki širdžiai ir rankoms knyga, kuri plėtoja išgyvenamo gamtos jausmo temą, teoriškai dabar labai aktualią, bet tolimą nuo jauno žmogaus poreikių technologijų pasaulyje. Knygos eilėraščių žmogus nebruka savo patirties skaitytojui, neakcentuoja jausmo gilumos, jis pasakomas lyg ir labai paprastai: „Plaukia rugiai prie kelio, / Jūra gili jų, plati.“– tačiau metafora „jūra gili jų“ suteikia rugių laukui lietuviško archetipo įvaizdį, manau, dar rusenančio kiekvieno lietuvaičio genuose. Apie dažnam artimus eilėraščiuose išryškintus vaizdus kalbėjusi Vida Tarozienė pasidžiaugė tų vaizdų tapybiškumu ir gyvumu (eil. „Skalbiniai“). Deja, ne tik vizualinis įspūdis – ir šiame, ir kituose tekstuose sąmonė (širdis) pajunta, kad tuo vaizdu pasakoma apibendrinanti gyvenimo tiesa. Gražus skalbinių plazdėjimas, bet daug svarbesnis – žmogaus prisilietimo laukimas. O tai ne vien kasdienybės akimirka, bet gyvenimo, būties, buvimo prasmės pajauta. Iš tokio paprasto žmogaus gyvenimo šimtmečiais dėliojosi išminties dėsniai. Jie, parinkti iš Šv. Rašto, liaudies patarlių, įvardina atskirus knygos skyrius, eilėraščių temines grupes. Autorės rūpestis surišti praeitį su dabartimi neišvengiamai atsispindi autobiogafinį akcentą turinčiuose eilėraščiuose. Jie skirti artimiausiems šeimos nariams: vyrui, dukroms, svarbiausia, anūkams, gražiai vadinamiems – vaikaičiais. Lyg ir paprasti, asmeniški tie eilėraščiai, bet netrunki pastebėti, kad jų poetika išplaukia iš ilgalaikės apeigos, pasikartojančios kartų gyvenime, papročiuose: kmynų arbata, duonos kepimas, subtilus moters namų tylos išgyvenimas po dienos darbų: „Raudoname vakaro fone / Pavargusios rankos ilsisi / Gėlėtam suknelės skreite. // Žvelgiu į tolį – / Kur skrenda dvasia / Saulei leidžiantis vakare.“ (Tyla). Renginio „Vasaros skaitymų“ formą pateisino ir aktoriaus V. Paldausko interpretuotas eilėraščių skaitymas, atskleidęs naujus tekstų niuansus, poezijos vakaruose visada laukiama T. Petravičienės muzika. Šį kartą šilutiškė kompozitorė pradžiugino vakaro dalyvius netikėta staigmena – ką tik sukurtą dainą pagal B. Morkevičienės žodžius beveik ekspromtu padainavo kartu su A. Sapronaitiene. Tokios akimirkos yra nepaprastai brangios, nes jos suartina žmones jausmu, ateinančiu iš pačių širdies gelmių. Jausmu, kuris nėra nei dirbtinis, nei paradinis, o tikrų tikriausias. Tą jautėme visi, pritardami A. Sapronaitienės kvietimui išeiti į vasarą „pasivaikščioti gėlėtais laukais“, kur skamba užburianti vėjo daina“, kur liaunastiebė ramunė linksmai buria „nepakartojamą ir neblėstančią meilę“. O kad ši knyga jungia ne tik mėgstančius lyriką, bet ir artina prie jos vaikaičius, matėme, su kokiu atsakingumu eilėraštį „Šilutei“ skaitė mažasis anūkas Vilius.

Poezijos ir muzikos mylėtojai