Vakaronė „Kaip uliojo mūs senoliai“

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Etninė kultūra sudaro kiekvienos tautos kultūros pamatą ir paveldą. Per daugelį metų ji formavosi kartu su žmogumi, apimdama visas jo materialiojo ir dvasinio gyvenimo sritis. Etninės kultūros dalį sudaro gyvos, iš kartos į kartą perimamosios tradicijos, patenkančios kultūrinėn aplinkon, nuolat pritaikant jas prie naujų poreikių. Siekiant suprasti neįkainojamą tradicijos vertę, ugdant pagarbą tautos kultūrai, mokant mokinį įvertinti tautos savitumus, Saugų J. Mikšo pagrindinėje mokykloje dalis neformaliojo ugdymo skiriama etnokultūrai, kuria rūpinasi mokytojas Vytautas Laurinavičius, jam talkina muzikos mokytoja Vida Gončiarova.

Jurginės – pavasario sutiktuvės. Anot Balio Buračo, apie Žemaičiuose buvusią populiarią Jurginių šventę kalba tai, kad čia dažnai net ir dabar šlapią pavasarį žemaičius išgirsi kalbant, kad šiemet – Šlapjurgis, o sausą pavasarį Jurginių laikas Sausjurgiu vadinamas.

Jau tapo tradicija, kad Saugų J. Mikšo pagrindinės mokyklos mokiniai vadovaujami mokytojo Vytauto Laurinavičiaus, kasmet organizuoja po etnokultūros renginį, o kad būtų linksmiau – pasikviečia ir svečių. Šių metų renginys – vakaronė „Kaip uliojo mūs senoliai“. Renginio tikslas – supažindinti su žmogaus ir gyvosios gamtos santykiu, tautosaka, senovės mitologija, folkloru, senovės lietuvių buitimi, kalendorine Jurginių (Jorės, Jūrės) švente, švenčiama balandžio 23 d. Svarbu, kad jaunimas suvoktų, kad pasilinksminti galima šokant, dainuojant, žaidžiant ir gardumynus ragaujant.

Daug smagių akimirkų šventės dalyviams suteikė margučių – jurgučių marginimas ir ritinėjimas, dainų varžytuvės, obuolio valgymo varžybos, liaudies šokių šokimas, kuriuos šokti mokė nenuilstanti kaimo senolė Konstancija Medingienė ir daug kitų užduočių.

Vakaronėje nebuvo linksminančio žiūrovus koncerto, mokytojas V. Laurinavičius visus – moksleivius, mokytojus, Saugų bendruomenės „Saugų artuma“ narius apjungė į vieną gražų būrį, kuris kunkuliavo kaip bundanti pavasarinė dieviška gamtos galia, užpildydama visų sielas atgaivos, džiaugsmo ir stiprybės jausmu.

Žinoma, vakaronės organizatoriai nepretendavo atkurti autentišką Jorės šventę su visais papročiais kaip buvo švenčiama prieš daugelį metų, bet pritaikė šventę prie šių dienų. „Svarbiausia, kad mokiniams ir svečiams būtų linksma, kad jaunoji karta žinotų, kad Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas, kuris vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju.

Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.

Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi.

Per Jurgines klausomasi žemės šnekos. Atseit, pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų“, – mintimis dalinosi renginio vedantysis mokytojas V. Laurinavičius.

Smagiai pasilinksminę vakaronėje „Kaip uliojo mūs senoliai“, atšventę šią gamtos šventę, saugiškiai ne tik pasisėmė jėgų visiems metams, bet atrado postūmių naujiems darbams ir sumanymams.