Ne už kalnų ryškiausia pavasario šventė – šv.Velykos

Ar žinojote, kad jei per Velykas daug velykių (taip lietuvininkai vadino dažytus kiaušinius) kitiems padovanosi, tai jus lydės sėkmė? Nuotraukos Edvardo Lukošiaus

Ketvirtadienį (kovo 29 d.) Šilutės muziejaus darbuotojai miestelėnus pakvietė į dar vieną edukacinį renginį, kadangi gamta jau bunda, klevai ir beržai dovanoja gaivią savo sulą, pievose pražysta gėlės, pagerėja žmonių nuotaika ir atsiranda noras vis daugiau šypsotis. O, ne už kalnų ir ryškiausia pavasario šventė – šv. Velykos.

Ar žinojote, kad jei per Velykas daug velykių (taip lietuvininkai vadino dažytus kiaušinius) kitiems padovanosi, tai jus lydės sėkmė? Į šį renginį muziejininkai kvietė visus: ir mažus, ir didelius, pasimokyti kaip ne tik velykius farbuoti (dažyti), velykinius karpinius karpyti, apie papročius paklausyti, bet ir vofelius su kafija ar tija pašmekiuoti.

Renginį pradėjusi Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasidžiaugė muziejaus darbuotojomis, kurios ir sugalvojo šį šurmulį. Šio renginio metu atidaryta jau anapilin išėjusio šilutiškio Karolio Jackaus tapybos darbų paroda bei velykių paroda, kurioje buvo eksponuojami tautodailininkių Birutės Jucienės ir Angelės Rauktienės, juknaitiškių Stanislovo Meškausko ir Šarūnės Šilinskaitės, Henriko Bundorfo bei Šilutės muziejaus fonduose saugomi dažyti ir marginti kiaušiniai.

Gausiam būriui susirinkusiųjų Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė pasakojo apie Velykų tradicijas, o Salos etnokultūros it informacijos centro direktorė, tautodailininkė Birutė Servienė mokė kiaušinių dažymo ir marginimo paslapčių.

Velykiai

Kiaušinis – pavasario, atgimimo gerumo simbolis, visuomet turėjęs magiškos galios. Per pavasario šventes (Jurgines, Sekmines) kiaušinius dažė ir margino beveik visos senojo pasaulio viduramžių tautos. Atsiradus krikščionybei Velykų kiaušinių marginimo paprotys neišnyko, o (gavo naują prasmę bei buvo pradėtas sieti su Kristaus prisikėlimo švente – Velykomis.

Seniausi dažyti kiaušiniai buvo rasti IV a. priskiriamame mergaitės kape Vokietijoje. Gedimino kalno teritorijoje rasti akmens, kaulo ir molio kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi. Velykinius kiaušinius mini M. Mažvydas „Giesmės šv. Ambraziejaus“ (1549) dedikacijoje Ragainės apskrities viršininkui Perbentui („Vietoje Velykos pauto dovanoju“). Manoma, jog XVI a. jau visoje Lietuvoje buvęs paprotys dažyti Velykų kiaušinius. Ypatingai šis paprotys išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje slavų tautų: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje.

Mažojoje Lietuvoje per Velykas, skirtingai nei Didžiojoje Lietuvoje, kiaušinius dažydavo viena spalva, nemargindavo. Manoma, jog pirmieji kiaušiniai mūsų krašte dažyti tik juoda spalva. Ši spalva simbolizavusi motiną žemę, augmeniją. Vėliau atsiradusi raudona simbolizavo sėkmingą visko pradžią, geltona pribrendusius javus. Žalia – pavasario augmeniją, mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.

XIX a. pabaigoje margučiai marginti dviejų rūšių technika: vašku ir skutinėjimu. Mažojoje Lietuvoje anksčiau pradėta naudoti didesnė dažų įvairovė. Jau ankstyvojo XX a. pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliai, bet ir cheminiais dažais. Kiaušinius dažydavo tik Didįjį Šeštadienį. Juos ir vadindavo Velykiai.

Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo ištirpintu vašku mediniu pagaliuku ar smeigtuko galvute. Svarbiausi marginimo elementai – taškai ir į vieną galą plonėjantys, rūtos lapelius primenantys brūkšneliai. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi raštai: rūtų šakelės, saulutės, žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai, kurie tarp savęs sujungiami taškais ir vingeliais. Lietuvininkai savo velykius dar puošdavo ant dažyto kiaušinio užrašydami tam tikrus žodžius (vardą, kiemą, linkėjimą), tada kiaušinį merkdavo į lapienės (raugintų kopūstų) rašalą. Kai išimdavo rūgštimi išgraužtą kiaušinį, matydavosi užrašas.

Be vašku marginamų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus – eglutes, žvaigždutes, dantukus. Tik šie raštai smulkesni – skutinėjimas tam teikia daugiau galimybių. Skutinėdavo skustuvu ar kitu aštriu daiktu.