Konferencija, skirta vaikų knygai

Nuotraukos Liudos Nausėdienės

Vaikų neskaitymo problema slypi ne knygose, o įpročiuose, socialinėje aplinkoje. Mes, bibliotekininkai, mokytojai, tėvai, tetos, dėdės, seneliai, močiutės ir t. t., esame atsakingi dėl vaiko noro ar nenoro skaityti. Iš savo patirčių matome, kad iš esmės vaikams labai patinka įvairios istorijos, bet ne ant autorių, iliustruotojų ar leidėjų turime pykti ir sakyti, kad jie rašo blogas knygas, todėl vaikai neskaito, bet padrąsinti socialinę aplinką parodyti vaikams skaitymo malonumą. Taip, labai smagu laikyti knygą, į kurią norisi žiūrėti ir žavėtis jos estetika, perskaičius dar ilgai apmąstyti siužetą, personažų charakterius. Tuomet, kai vaikas turės teigiamą patyrimą skaitydamas, bus su kuo diskutuoti apie perskaitytą kūrinį, jis skaitys knygas ir be paveikslėlių, ir su daug teksto. Vaikai yra labai skirtingi, taigi ir knygų reikia kuo įvairesnių.

Šių eilučių autorė gruodžio 9 d. dalyvavo vaikų knygos konferencijoje, vykusioje pirmojo Lietuvoje vaikų literatūros festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ metu. Pagrindinis konferencijos tikslas – suburti vaikų knygų kūrėjų bendruomenę į vieną erdvę pažintims, pašnekesiams ir naujiems projektams. Renginyje nemažai specialistų pristatė įvairias temas apie skaitymą. Didelėje Vilniaus mokytojų namų salėje vos tilpo įvairi auditorija iš visos Lietuvos: bibliotekininkai, mokytojai, knygų kūrėjai, menininkai, iliustruotojai, knygų leidyklų darbuotojai, šeimos su savo atžalomis.

Visi susidomėję klausėsi pranešėjų, kurie suteikė praktinių žinių, naudingos informacijos apie tai, kaip vaikams kūrybiškiau perteikti skaitymo teikiamus malonumus. Pedagogė, socialinių mokslų daktarė, verslininkė Austėja Landsbergienė pasakojo, ko iš teksto tikisi vaikų ir paauglių smegenys, kaip jie reaguoja ir komunikuoja su pasauliu, kaip prisibelsti iki jų aktualijų. Pranešėja kalbėjo, kokią naudą duoda knygos, kai šeimoje vaikams jos skaitomos nuo kūdikystės.

Diskusijoje „Profesionalai, tylos! Ką iš tiesų skaito vaikai?“ atkreiptas dėmesys į tai, jog knygos konkuruoja su televizoriumi, kompiuteriniais žaidimais ir kitais laisvalaikio malonumais. Įdomu buvo išgirsti žurnalistės Beatos Nicholson, bibliotekininkės Odetos Maziliauskienės ir mokytojos Dovilės Čiškauskaitės nuomonę apie vaikų skaitymą. Pokalbio metu prieita prie išvados, kad posakio „priversti vaiką skaityti“ neturėtų būti. Vaikas turi pamilti skaitymą ir tai priklauso nuo mūsų visų , o ypač nuo tų, kas tiesiogiai susiduria su tokiu sudėtingu vaiko ir knygos pasauliu.

Kęstutis Kasparavičius, kurio knygos vaikams išverstos į daugiausia pasaulio kalbų, dalijosi savo patirtimi. Visus sudomino pasakojimas apie Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės kuriamus edukacinius stebuklus pagal jų sukurtą knygą „Laimė yra lapė“. Šilutiškiai vaikai šiais metais vykusioje knygų mugėje turėjo progą išbandyti šį malonumą.

Tema „Žvilgsnis į ateitį: apie ką rytoj pasakos paveikslėlių knygos“ kalbėjo Eglė Baliutavičiūtė, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, dalyvavusi Toronto vaikų literatūros tyrėjų asociacijos konferencijoje. Ji pristatė, kokios yra esamos ir būsimos šio, pasaulyje labai populiaraus, žanro tendencijos.

Medijų filosofė Aistė Mišinytė kalbėjo apie įvairių laikotarpių kalėdines knygas. Gimus sūnui ji ėmėsi rašyti unikalų tinklaraštį „Meškiukas bibliotekoje“, kuriame pagal temas apžvelgia knygas nuo pat XX amžiaus pradžios iki mūsų dienų.

Konferencijoje buvo kalbama ir apie sovietinę iliustraciją. Pranešimą skaitė menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, tyrinėjanti šį palikimą. Dabar domėjimasis to laikotarpio vaikų iliustracija atgyja – Nacionaliniame dramos teatre pastatytas daug apdovanojimų pelnęs spektaklis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas. Visai neseniai Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ eksponuota tos pačios dailininkės ir Algirdo Steponavičiaus beveik prieš 50 metų tapytos Valkininkų sanatorijos freskos skaitmeninė versija. Konferencijoje buvo proga išgirsti, ar tikrai anksčiau menininkai turėjo daugiau laisvės, unikalumo, kaip veikė cenzūra ir mados iš Vakarų, kodėl vaikų knygose atsirasdavo tokių netikėtų formų.

Konferencija sudomino temų aktualumu. Ji buvo skirta mėgstančiai skaitymą bendruomenei suburti. Nuskambėjo įdomūs pranešimai, susirinko daug vaikų literatūros srityje dirbančių žmonių, rašytojų, dailininkų, pedagogų, bibliotekininkų, kurie galėjo tiesiog susipažinti. Tokių susitikimų metu ir gimsta naujos idėjos, kūrybiniai projektai, veiklos, padedančios priartinti vaiką prie knygos.