Knyga „Sielos planeta“ ir jos autorė aplankė Šilutę

Maloni akimirka – autografų rašymas artimiesiems. Nuotraukos Birutės Morkevičienės

Saulėtą ketvirtadienio popietę Hugo Šojaus muziejuje buvo pristatyta mūsų kraštietės, šiuo metu gyvenančios Vokietijoje, Laimos Žvirblytės Jankauskienės poezijos knyga „Sielos planeta“. Kaip atviravo pati autorė, „kas mes be savo žemės, be savo tėvynės. Joje mūsų šaknys. O kaime gimusiam ir užaugusiam, giliai šaknis į savo žemę įleidusiam žmogui tai ypač svarbu“. Į knygos sutiktuves atėjo Laimos Jankauskienės klasės draugai, Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos bendramoksliai. Susitikimą vedė ir eilėraščius skaitė tautodailininkė, kelių knygų autorė Teresė Liorančienė. Vakare dalyvavo ir knygą pašventino klasės draugas kunigas Stasys Puidokas.

Ore sklandė mėtų kvapas

Jaukioje muziejaus pirmojo aukšto salėje, šalia senovinių paveikslų, degant žvakei ir sklindant iš sodo atsivežtų mėtų kvapui, sklandė poezijos paukštė. Vakaro vedėja, įkvėpėja ir skatintoja išleisti knygą Teresė Liorančienė, kalbėjo: „Po to, kai perskaičiau kelis Laimos eilėraščius, pasakiau, kad turi išleisti knygą, kad paliktum ją savo vaikams ir anūkams, savo mokiniams, giminėms ir klasės draugams. Šiandien klausysimės Laimos eilių, valgysime namie keptą pyragą ir gersime mėtų arbatą“.

Kunigas Stasys Puidokas pašventino Laimos Žvirblytės Jankauskienės knygą, palinkėdamas visiems puikaus skaitymo.

 „Iš tolių toliausių grįžtu./Saulužę vežu dovanų“

Laima Jankauskienė, laikydama rankose dar spaustuvės dažais kvepiančią knygelę, susirinkusiems papasakojo, kad knygą suskirstė į keturias dalis, tai: „Meilės trupiniai“, „Dvasios duona“, „Zuikučiai“ ir „Pašmaikštavimai“. Trumpai pasidalindama mintimis apie savo kūrybą, autorė skaitė pasirinktus eilėraščius, o susirinkusieji negailėjo plojimų. „Be galo džiaugiuosi jus visus: klasės draugus, pusseserę ir pusbrolį, krikšto dukterį, buvusią kolegę iš Agluonėnų – čia matydama. Jūs man visi esate labai svarbūs, jums visiems skiriu savo kūrybą“, – kalbėjo Laima Jankauskienė. Skambėjo eilėraščiai „Mamai“ ir „Tėvui“, kuriuos perskaitė T.Liorančienė, o L.Jankauskienė pasakė, kad mes visada būsime dėkingi savo tėvams už tai, kad mes esame šiame pasaulyje.

Laima pasirinko patį teisingiausią kelią

Klasės draugė Irena Šarmavičienė kalbėjo, kad Laima pasirinko patį teisingiausią kelią. „Laima dar mokykloje mokėjo kantriai išaiškinti nesuprantantiems, padėti išspręsti lygtį. Buvo ir tebėra puiki draugė, buvo gera matematikos mokytoja. Šiandien gal mes nespėjame su vaikais, nepavejame jų minčių, kartais nesusikalbame, bet Laima, matyt, buvo kitokia. Buvę mokiniai skambina, dėkoja šilčiausiais žodžiais, nes yra padėjusi daugeliui jaunų žmonių eiti teisingu gyvenimo keliu. Yra laiminga – turi 8 anūkus, taip pat nepaprastai dvasinga. Gal todėl savo eilėraštyje rašo: „Svarbiausia tavyje – tavo Dvasia, / Tad gyvenk taikoje su ja. / Įtikink kūną nesipriešint Dvasiai / Ir gyvent galėsi drąsiai.“

 „Kas esame MES?“

Turbūt dažnam kyla toks klausimas? Susirinkusiems L.Jankauskienė kalbėjo: „Kartais žmogaus dalia būna sunki, kartais aplanko šventas jausmas. Ir aš laukiau didžiosios meilės – mylėjau tik vieną kartą. Apie tai rašiau eilėraštyje „Laukimas“: „Laukiu tavęs pavasarį ankstyvą./Prie žydinčios obels ateik./Padovanosiu tau baltų alyvų -/Tik nepamiršk, greičiau ateik.“ Eilėrštyje „Mes“ Laima Jankauskienė kelia klausimus – Kas esame mes? Kas esu aš? Koks yra mano tikslas?

Laima Žvirblytė Jankauskienė su klasės drauge tautodailininke ir kelių knygų autore Terese Liorančiene.

Gal tų gimtadienių nebeskaičiuokime…

Knygos autorė prisiminė, kad į Teresės Liorančienės gimtadienio šventę susirinko vaikai ir anūkai, kaimynai ir draugai. Kvepėjo pyragai ir sklido linksmas juokas, muzikos garsai. „Šiai klasės draugei parašiau eilėraštį „Perlas“ ir noriu jums jį perskaityti“, – kalbėjo Laima Jankauskienė. Jos mintį apie draugystę pratęsė Irena Šarmavičienė, kuri kalbėjo apie tai, kad ir mokyklos laikais visi buvo draugiški, ir dabar, kai daug kas gyvenime pasiekę, tuo nesididžiuoja vienas prieš kitus – išliko paprasti ir draugiški. „Kaip smagu ateiti pas Teresėlę, kuri gyvena Dievo palaimintoje vietoje, paprastoje troboje, tarp žolynų ir sodo medžių,  kurios namuose užkurtas židinys, kvepia pyragais, garuoja aviečių arbata. Aš dėkinga jai už tai, kad paskatino Laimą išleisti savo eilėraščių knygą. Ir iškarpė naujus karpinius, kuriais iliustruota Laimos knyga“. Siūlydama jau nebeskaičiuoti gimtadienių, Laima Jankauskienė perskaitė eilėraštį „Laikas“ – „Laiko smiltys srūva pro pirštus./Nusinešdamos į nežinią metus. … Ar prasmingai metai nuaidėjo/lyg varpai sūpuojami nuo vėjo?“

Po knygos pristatymo Laima Jankauskienė savo pirmosios knygos išleidimo proga buvo „apipilta“ gėlėmis ir kaimiškomis gėrybėmis. Gėles dovanojo pusseserė Irena su vyru, pusbrolis su žmona, krikšto dukra ir klasės draugai, radę laiko ateiti pasidžiaugti Laimos knyga. Džiaugiuosi, kad ir man yra tekę pažinti šią mielą mokytoją, kai ji gerą dešimtmetį mokytojavo Kintų vidurinėje mokykloje. Vėliau, gavę įrašus su autografais į dovanotas knygas, įspūdžiais susirinkusieji dalinosi vaišindamiesi pyragais ir gerdami arbatą svetingoje muziejaus pastogėje. Klasės draugų susitikimas tęsėsi…Teresė Liorančienė visiems padovanojo savo sukurtų knygų skirtukų su karpiniais. Buvo perskaitytas dar ne vienas eilėraštis, kalbėta apie gyvenimo prasmę ir vaikus bei anūkus, tekantį laiką ir tėvų namus.