Patikrinimas be rezultatų

Nuotraukos Irenos Arlauskienės

Paskutinę rugsėjo, o seniau vadinto rudens, viržių, rujos, dagos, paukštlėkio, šilinio ir net rudugio vardais, dieną TAU literatai iškeliavo į labai svarbią kelionę – reikėjo patikrinti, ar vis dar tęsiasi įprastinė vasara, ar jau prasidėjusi bobų vasara, kaimynų latvių taip gražiai vadinama atvasara. Šiemet iš tiesų sudėtinga buvo susivokti, kas kada vyksta, kai buvome taip lepinami šilumos, saulės ir kitų gamtos malonumų.

Pirmiausia per Darbėnus patraukėme į Japonišką sodą. Pasiskaitėme internete, jog daugiau nei prieš 10 metų pradėtas kurti japoniškas sodas dabar yra antras pagal lankomumą objektas Kretingos rajone. Jo įkūrėjo, iš Palangos kilusio Šarūno Kasmausko teigimu, 16 hektarų plotą užimantis sodas yra didžiausias Europoje, o prie kūrimo prisideda ir meistras iš Japonijos Hajime Watanabe. Tą nei rudens dar ir jau nebe vasaros dieną neberadome daugybės žydinčių augalų, tačiau žavėjo šio keisto laiko spalvų mišinys, lyg kažkas paėmė paletę ir sumaišęs visas spektro spalvas, pasišvaistė per naktį teptuku mūsų akių džiaugsmui. Puiku. Eini, grožiesi, nejauti ore pribirusių kietųjų dalelių, kuriomis taip gąsdino tomis dienomis sinoptikai. Tiesiog nejauti, kad reikia kokių nors pastangų kvėpuoti. Turbūt užsimiršti, nes kas žingsnis naujas reginys, nauja kalvelė ar vingiuotas akmenų akmenėlių takas. Gerai, kad toks grožis sukurtas pas mus ir tokioje didelėje teritorijoje. Iš mūsų būrelio, atrodo, niekas nesisvečiavo Japonijoje, o svetimose šalyse regėti japoniški sodai neturi tokios palaimingos erdvės.

Taigi. Nenustatėme, ar jau baigėsi vasara, nes saulutė kaitino visu smarkumu, o besidraikančių voratinklių radome vos vieną. Ilgokai pastoviniavome prie didžiulės, daugiau nei tūkstančio bonsai medelių kolekcijos. Čia jau kiekvieno literato širdis reagavo skirtingai: vienus stebino žmogaus ir bonso kantrybė formuoti vazone augalą ne dešimtmečius, o šimtmečius, kitiems pagailo, kad tokie senučiukai taip niekada ir neišsitiesė visu ūgiu, nešniokštė lenkiami vėjo, nesipuikavo vasaros ar pavasario laja.

Dar mažiau rudens pranašų tebuvo ir Baltų mitologijos parke. Vaikščiodami parko takais stengėmės pajausti baltų tautų mitologinę pasaulėjautą, baltų dievybių panteono struktūrą, išreiškiančią žmogaus gyvenimo kelio harmoniją su gamta. „Senoji lietuvių pasaulėjauta buvo persmelkta pagarba gamtos gyvasčiai. Žmogus, ieškantis tik ekonominės naudos iš supančios gamtos, yra apgailėtinas,”– rašo profesorius Libertas Klimka. Mąstėme ir apie tai, prisimindami savanaudiškus miškų kirtimus. Ir vis dėlto, labai jau sudėtinga įsigyventi į senąją baltų pasaulėjautą, žiūrint į skulptūras, suvokti būtąją dievybių prasmę. Belieka guostis, kad nors teoriškai dar galime tuo gėrėtis, ar „padiskutuoti su piktosiomis jėgomis, simboliškai nusilenkti gerosioms dievybėms.

Po sočių pietų (reikia ir tokio peno kūnui), pasigėrėjome popiečio saule Palangoje. Pasišnekučiavome su vėju ir bangomis, patylėjome ir pasvajojome, kiekvienas savaip prisimindami čia praleistą ankstesnį laiką ir pasidžiaugėme – dabar jau visi kartu – kad mums vis dar rūpi pagauti vėluojančią vasaros ir rudens sandūrą, o gal tiesiog mielą ir ilginamą jų pasimatymą.