Pririšta čia širdis

Nuotraukos Jonės Aleksaitės

Darosi įprasta, kad gruodis šilutiškiams ypač dosnus renginių ir švenčių. Tik spėk suktis, tik spėk viską pastebėti ir išsirinkti. Džiugu, kad ypatingą dieną – tryliktąjį penktadienį – nemažas būrys knygos mylėtojų rinkosi į F. Bajoraičio bibliotekoje vykstantį Vidos Tarozienės knygos „Nesumindyk vištapienės“ pristatymą. O kad gruodžio 13-ta dar ir šv. Liucijos („lux, lucis“ – šviesa) vardo diena, Saulės stabtelėjimo (vakarais diena nebetrumpės) pradžia, tikėtasi jaukaus ir šilto pasibuvimo, pasikalbėjimo apie poeziją. Intriguoja ir knygos pavadinimas, ir pati autorė – rami, nebent ūgiu minioje išsiskirianti moteris, ilgametė lietuvių kalbos mokytoja, įžvalgi skaitytoja. O štai dabar ir rašytoja (ji yra ir TAU knygos „Tolstančio laiko lašai”bendraautorė).

Iš kur ateina poetai? Iš gimtosios sodybos, namų, kiemo. Šiuo atveju iš Raguviškių, per kuriuos vingiuoja Minija su sietuvėlėmis, su pakrančių smėlio lopinėliais, skardžiais ir dabar jau baigiančiais užželti takais. „Kaip miražas, sakau, / kaip miražas, ta nutolusi mūsų vaikystė“, – atsidūsta autorė, nes pradžia visa ko ir buvo vaikystė, virš kurios viliodami tolin, plaukė debesys, šiureno smilgos, šlamėjo medžai. Ir dar buvo žmonės – motina, seserys, mokytoja, kaimynė…Visų neaprašysi, bet ir to pakanka, kad pajustum Vidos santykį su jais ir pasauliu, pasakomą labai atsakingu žodžiu: „Ir su vėju, tu / Rodos, pasišnabždi, / Su parskridusiais paukščiais, / Medžiu, / Jei sunku, / Kartais, / Dangų pašnekini, / Bet sunkiausia kalbėt / Su žmogum.“ Visa knyga ir įstabi tuo, kad gimė iš tikrovės, iš buvimo savo laike plačiąja prasme. Tai ne pagauta mintis, švystelėjęs vaizdas. Tai visų pirma be galo nuoširdus, tikras išgyvenimas, patyrimas, ne vienadienė istorija. Kaip ir dauguma mergaičių Vida parašė vieną antrą eilėraštį vaikystėje, paskui po daugybės metų dar kelis, ir štai dabar per nepilnus metus susidarė visas rinkinys. Skaitai tuos eilėraščius ir negali suvokti, iš kur tas įžvalgų gylis, apmąstant Lietuvos anapus Nemuno likimą: „…Stovėjom, žiūrėjom, / Už Nemuno savą / Jau svetimą šalį / Žvilgsniu nugodoję. / Žemę gali tu rubežiais atskirti, / O vandenį kaip padalinsi? / Ir kaip padalinsi tu dangų? / Štai koks švarus jis virš mūsų: / Pagoniškas, / Mėlynas, Amžinas.“ Kitas ypatingas šių eilėraščių bruožas – autorės gebėjimas įsigyventi į žmogų. Ji tiesiog atveria kito asmens (istorinio – Martos Raišutytės, Ievos Simonaitytės, ar savo kolegos) sielą su stulbinančiu tikrumu. Nenuostabu, kad vakaro dalyviai vieningai pritarė minčiai, jog eilėraščiai parašyti tarsi kiekvienam mūsų. Tą akcentavo ir knygos struktūrą bei raišką išsamiai aptarusi Alma Skablauskienė. Ji ne tik paaiškino knygos pavadinimo istoriją, bet ir surado vištapienės nuotrauką, kuri padidinta ir įrėminta padarė visiems įspūdį. Net nuostabu, kad šis žolynėlis, pražydęs tokiu kukliu saulės šviesos žiedeliu balandį mūsų parkuose, pamiškėse, buvo nepastebėtas. Gali likti nepastebėta ne viena ir Vidos eilėraščių detalė, jei skubėsi skaitydamas, jei mintys klaidžios kitur, nes ši knyga skaitoma lėtai, įsiklausant į žodį, į sakinį. Ne visi Vidos eilėraščiai rimuoti, ne visų eilučių vienodas ritmas, tačiau širdį jie paliečia kaip savita daina, muzika, kažkokia nenusakoma paslaptimi, įžvalga, kurią ir pats imi kurti. O gal tai susiję su žemaitiška autorės jausena? Būtent tą jauseną ir pastebėjo Anatolijus Žibaitis. Ne atskiri žemaitiški žodžiai, kurie lyg netyčia, bet kad kitaip minties nepasakysi, pasigirsta tekste: „…pastogėje kregždės į savo lizdus / Lyg pablūdusios šaudyte šaudė“. Jausena tai – kai esi suaugęs su savo gentimi, su savo žeme, dangumi. Paskaitykim: „Plaukėm / kartu su dangum, / Atsigulę pievoj ant nugaros, / Debesynuose žaidė / Ir skendo / Nesugaunamos / Vaiko fantazijos.// Ale kurgi dabar tu / Mieste atsigulsi? /Juoksis visi ir šaipysis. / O ir nugarą skauda. / Tad ir sliūkini, / Nosimi ardamas / Aptrupėjusį gatvės / Peizažą. // Paikas vabale, traukis iš kelio, / Taip ir numirsi nematęs / Nė gabalėlio dangaus.“// Ką čia apie tuos žemaičius ir bepridėsi, jei teisybė yra. O pridėti reikia štai ką: Vida atvyko į Šilutę atlikti pedagoginės praktikos, paskui gavo čia paskyrimą atidirbti porą metų, ir… liko visam laikui. Čia sukūrė šeimą, čia užaugo vaikai, čia likos pririšta širdis „…Prie to seno vokiško miesto, / Čia, kur žmonės – nei geri, nei blogi, / Nei kažkuo ypatingi, //Čia sūnų, dukterų / Nučiauškėjo vaikystė, Taip pririšusi širdį…“//

Ir dar reikia pridurti, kad vakaro metu vaikams skirtus eilėraščius skaitė Žibų pradinės mokyklos mokiniai, paruošti bibliotekininkės Vilmos Nausėdienės, žemaitiškomis ir ne dainomis vakarojimą paįvairino Gargždų „Dainužės“ moterys, kad draugai ir bičiuliai skaitė pasirinktus Vidos eilėraščius, kad nuoširdžiai džiaugėsi knyga ir tikisi sulaukti naujos.