„Misija Sibiras‘2018“ dalyviai pasakojo savo įspūdžius iš ekspedicijos Kazachstano Respublikoje

Nuotraukos Žanetos Jokužytės

Spalio 26 dieną Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje lankėsi „Misija Sibiras‘2018“ komanda – Viltė Ambrazaitytė, Ieva Kaknevičiūtė, Matas Toliušis ir Antanas Urbonas.

Susitikimo „Kita stotelė – Misija Sibiras‘2018“ metu susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti 11 dienų kauptas, užrašinėtas ir vis iš naujo išgyventas emocijas iš ekspedicijos Kazachstano Respublikoje.

„Misija Sibiras“ – Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Projektą rengia labdaros ir paramos fondas „Jauniems“. Nuo Misija Sibiras pradžios jau surengta vienuolika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane. Jaunimo ekspedicijos sutvarkė apie 90 lietuviškų kapinių, susitiko ir aplankė Sibire gyvenančius lietuvius. Grįžę „Misija Sibiras“ dalyviai surengė per aštuonis šimtus projekto pristatymų Lietuvos ugdymo ir kultūros įstaigose, taip vykdydami pilietiškumo misijos sklaidą.

Šiemet į Kazachstano Respubliką vyko net dvi ekspedicijos grupės (iš viso 24 žmonės), kurios sugebėjo įrodyti, jog Lietuvos istorijos dalis slypi ne vien Sibire, bet ir kitose šalyse. Iš pradžių misija tradiciškai buvo planuota į Rusiją, bet Maskva atsisakė išduoti vizas, todėl ekspedicija pasirinko vykti į Kazachstano Karagandos regioną, kur buvo kalinami Lietuvos politiniai kaliniai. Misijos dalyviai per dešimt dienų iš viso mikroautobusais, traukiniais ir pėsčiomis nukeliavo apie 3 tūkstančius kilometrų Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo regionuose, inventorizavo 16 kapinių, sutvarkė 200 kapų, pastatė 6 kryžius, aukščiausias jų – beveik 5 metrų.

Buvusioje Kazachijos sovietinėje respublikoje veikė kelios dešimtys lagerių, juose kalinti apie 20 tūkst. politinių kalinių iš Lietuvos. Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija.

Ekspedicijos metu komanda iššukavo 16 bendrų miestų kapinių. Skaitydami antkapių užrašus dalyviai ieškojo lietuviškų pavardžių ir užrašų. Jiems pavyko surasti, inventorizuoti ir sutvarkyti beveik 200 lietuviškų kapų. Ieva Kaknevičiūtė pasakojo, kad komanda savo rankomis padarė ir pastatė kryžius, kuriuos papuošė baltiškomis saulutėmis. Kiekvieno iš šių kryžių iškėlimas į Kazachstano padanges buvo ypatingas – giedant „Tautišką giesmę“ ir jaučiant, kad šis atminimo ženklas padės išsaugoti šeimos bei tautos istoriją.

Ne mažiau svarbus darbas buvo memorialų tvarkymas. Buvusiose lagerių teritorijose lietuviai ir kitų tautų atstovai buvo laidojami masinėse kapavietėse, todėl atskirų kapų čia nėra. „Misija Sibiras‘18” dalyviai sutvarkė jau esamus arba pastatė naujus memorialus net 4 vietose: Rudnike, Balchaše, Rytiniame Kounrade bei Mamočkino (Mamyčių) kapinėse.

Kazachstane iškilo 6 nauji lietuviški kryžiai, vienas iš jų buvo pagamintas ir perduotas ekspedicijai Karagandos lietuvių bendruomenės. Aukščiausias – Saranėje, šalia 2 partizanų kapų pastatytas kryžius, siekiantis net 4,8 m.

Ekspedicijos metu komandai pavyko sutikti politinių kalinių vaikų, anūkų ir proanūkių. Vienas iš jų – Vladas Račkaitis, tebekalbėjo lietuviškai, nors Lietuvoje yra buvęs tik kartą prieš 30 metų.

Šilutiškiai susitikimo metu domėjosi, kur vyks artimiausios ekspedicijos, nes juk ne vieno lietuvio senelių ar prosenelių kapai yra tolimajame Sibire.

Atsisveikindami „Misija Sibiras‘2018“ dalyviai kalbėjo, kad vykdydami ekspediciją į buvusias tremties vietas jie atvežė dalelę Lietuvos, pagerbė ir tuos, kurių kapų nepavyko surasti.